Meniniai cenzūros sprendimai

Pagrindinis tarptautinio kino festivalio bruožas yra tas, kad jame rodomi filmai iš įvairiausių pasaulio šalių. Kai „susitinka“ keletas šalių, kur buvus, kur nebuvus įsimaišo ir politika. O ką jau kalbėti apie tai, kad Berlynas – ir taip įvairiomis prasmėmis politiškas miestas… Taigi, visi žinom, ko galima tikėtis iš Tarptautinio Berlyno kino festivalio: politika ekranuose ir už jų. Šalia didžiosios politikos šliejasi ir „mažoji“ – „mažumų politika“, žinoma formulė – „politinis korektiškumas“. Na o pats korektiškumas jau yra dar kita sąvoka – korektiškumą (kiek kita prasme politinį) neretai gina vienokio ar kitokio plauko cenzoriai.

Filmai į Tarptautinį Berlyno kino festivalį atrenkami kruopščiai. Už atranką atsako direktorius, o už apdovanojimų skyrimą – žiuri komisija. Kartais į festivalio konkursinę programą patenka filmai, kurių kraštiečiai nenori lengva ranka išleisti keliauti po pasaulį. Dažniausiai su tokio pobūdžio problemomis susiduria Kinijos režisierių filmai.

Štai kad ir visai neprastas filmas – „Pasimetę Pekine“ („Ping Guo“, rež. Li Yu). 31-erių metų amžiaus režisierė sako: „Cenzoriai labai padėjo kuriant filmą“. O filmo prodiuseris Fang Li tuo tarpu pritariamai linksi galva.

Filmas pasakoja apie šiandienos Pekiną, apie šio miesto gyventojus, apie tai, kaip sostinės gyvenimo ritmas diktuoja pokyčius tarpasmeniniuose santykiuose, konkrečiai – šeimoje. Festivalio svečiai iš Kinijos teigė, kad Pekinas šiuo metu sparčiai auga, sutraukdamas daugybę atvykėlių iš Kinijos provincijų, kurie tikisi susirasti darbą, lengvai prasigyventi… Tačiau toli gražu ne visiems tai pavyksta. Liu Ping Guo ir jos vyras An Kun yra pora iš dviejų milijonų gyventojų, kurie per pastaruosius metus persikėlė gyventi į Pekiną. Liu Ping Guo dirba pėdų masažuotoja salone, o An Kun – dangoraižių langų valytoju.

Vakarėlio metu su bendradarbėmis Liu Ping Guo padaugina alkoholio, jos darbdavys tuo pasinaudoja ir ją išprievartauja. Šį veiksmą pamato Liu Ping Guo vyras – jis tuo metu plovė kaip tik tą langą, pro kurį galima buvo pamatyti, ką „veikia“ jo žmona. Padėtis susiraizgo į sudėtingą problemų gniutulą kai Liu Ping Guo pastoja, o jos bevaikis darbdavys ima viltis, kad jis pagaliau susilauks vaiko. Jaunas Liu Ping Guo vyras, iš pradžių šantažavęs žmonos darbdavį, kad šis sumokėtų pinigų už išžaginimą, žmonai pastojus, galima sakyti, pasirašo sutartį su pačiu velniu: darbdavys pasiūlo dar daugiau pinigų už tai, kad jaunoji pora atiduotų vaiką, jei Liu Ping Guo pagimdžius, paaiškės, kad kūdikis yra jo.

Schema tokia: yra dvi poros, kuriose vyrai turi reikalų su pinigais (darbdavys – turtingas, o An Kun – nori pralobti, reikalaudamas pinigų už žmonos išžaginimą, o po to ir „parduodamas“ dar negimusį vaiką), moteris apibūdina kita stereotipiškai esminė savybė – vaisingumas. Šiame filme aktyviai veikia tik vyrai, o moterys prisitaiko prie vyrų sukurtų aplinkybių. Jauna pora stokoja pinigų, o vyresnė pora – vaisingumo. Kadangi susikeitimas geidžiamais objektais vyksta paminant tradicines vertybes, laukia dramatiška atomazga.

Filme nemažai naudota judanti kamera. Kaip režisierė vėliau paaiškino, tuo ji norėjo pabrėžti gyvenimo Pekine neužtikrintumą, emocinį nesaugumą, tačiau, manau, ir be judančios kameros režisierei būtų puikiai pavykę atskleisti veikėjų dvasinius išgyvenimus. Dar vienas filmo išraiškos sprendimas – „dokumentine kamera“ nufilmuotų Pekino vaizdų montavimas kartu su vaidybinėmis scenomis. Pastarasis sprendimas taip pat savaip kontrastuoja ir tuo savo meninę funkciją atlieka.

Yra žinoma, kad egzistuoja penkios šio filmo versijos. Kinijos liaudies respublikos kino cenzoriai „karpė“, „dailino“ filmą, kol galutinė versija tapo mažiausiai 15 min. trumpesnė nei buvo režisierės sumanyta iš pradžių. Nors filmo prodiuseris žadėjo, kad bus parodytas „tikrasis“ (15 min. ilgesnis) filmo variantas, paklaustas kokią gi versiją pamatė festivalio žiuri ir žiniasklaidos atstovai, prodiuseris papasakojo ilgą ir be galo painią istoriją apie filmo versijų kaitaliojimą. Jam pabaigus šnekėti niekam taip ir nebuvo aišku, koks gi yra atsakymas į paprastą klausimą: ilgesnė ar trumpesnė versija buvo parodyta. Tiesiog faktas, kad prodiuseris nesugebėjo trumpai atsakyti, liudija, kad buvo parodyta cenzūruota versija.

Paprastai, kad ir kokius kvailus klausimus uždavinėja auditorija (žinoma, itin kvaili klausimai „Berlinalės“ spaudos konferencijoje nėra toks dažnas reiškinys), klausimai yra išklausomi, o filmo komanda bent trumpai atsako. Guvi žurnalistė iš Rumunijos paklausė, kaip filmo siužetą, ar galbūt kitus meninius aspektus pakeitė cenzūra. Tačiau konferencijos moderatorius filmo komandai neleido atsakyti į klausimą, o paprašė auditorijos užduoti kitų klausimų apie patį filmą, „nes juk yra daug įdomesnių temų nei cenzūra…“ Tačiau, akivaizdu, šiuo atveju, įdomesnių temų nebuvo. Po neilgos apolitiškos pertraukėlės, britų žurnalistė kitais žodžiais paklausė lygiai to paties, ko klausė rumunė. Visi suprato, kad susikaupusią įtampą geriausia malšinti atsakymais.

O atsakymai nuvedė prie moralės temų, kurias Kinijoj, pasirodo, ir saugo cenzūros aparatas. Iš prodiuserio (prisiėmusio nelengvą uždavinį atsakinėti į pačius nepatogiausius klausimus) atsakymų buvo galima suprasti, kad cenzūra Kinijoje tėra kartų (!) konflikto išraiška: „cenzoriai – seni žmonės, todėl jiems kartais nesuprantama, kaip vyresnė moteris gali mylėtis su jaunu vyriškiu, arba – nepadoru žiūrėti aštuoniolikmečių sekso scenas, taip pat – kodėl reikėtų rodyti lošimo kazino scenas, ir tai, kad Kinijoje yra prostitučių…“ Kažkur labai girdėta, ar ne? Režisierė atlaidžiai šypsojosi: „Tas scenas ir ‚iškirpome‘. Galų gale, tai juk ne sekso ir ne lošimų filmas…“ Li Yu sakė, nežinanti, ko grįžusi gali tikėtis iš cenzūros atstovų, pabrėžė, kad nieko nekaltina ir ant nieko nepyksta, pasidžiaugė, kad, bendrai, cenzūra Kinijoje dabar daug laisvesnė nei anksčiau. „Puiku, kad cenzūra laisvėja!“ – beveik garsiai pagalvojau ir dar pati sau pridūriau: „tiek lietuviai, tiek rumunai su kinais galėtų susikalbėti Ezopo kalba…“

Net po cenzūros montažo darbų filmas puikiai apnuogina šeimos, kaip vertybės, jausminę struktūrą: supriešina tėvo ir biologinio tėvo sąvokas, tiesiog moters ir motinos vaidmenis. Filme šiek tiek jaučiasi šiuolaikinę visuomenę moralizuojantis požiūris, tačiau sutiksiu su moralizuotojais ir su režisiere, kad tokie visuomenės ir moters vaidmens joje laisvėjimo ženklai verti dėmesio.

Izraelio režisieriaus Eytan Fox ir prodiuserio Gal Ochovski pora (jie ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime yra partneriai) filme „Burbulas“ („The Bubble“) sukryžmino gėjų laisvės ir Izraelio bei Palestinos konfliktą. Iš to gavosi muilo operos stiliaus filmas, sutraukęs labai daug dėmesio. Nepaisant to, kad scenarijus yra kičinis ir visi jo posūkiai jau kažkur matyti, sausakimša salė, matyt, pilna homoseksualų bei taikos idealistų ilgokai plojo. Tenka pripažinti, kad filmas patraukia. Kuo? Gal naiviu: „liaukimės kariauti“, gal atviromis sekso scenomis tarp izraeliečio ir palestiniečio… „Holokaustas nėra seksualus“ – po spektaklio apie gėjų meilę Aušvice vienas filmo veikėjas sako kitam… Daugybę reiškinių „perrašęs“ gėjiškai, režisierius sprogdina „muilo burbulą“, kuriame gyvena Tel Avivo gyventojai.
Kūrėjai teigė, kad tai filmas apie Tel Avivo tikrovę, kad tai yra meilės daina mylimam miestui.

Įdomu, kad šį kartą Eytan Fox kūrybinis įkvėpimas gavo Izraelio armijos palaikymą. Kai buvo kuriamas „Yossi ir Jagger“, su Izraelio armija buvo labai sunku susikalbėti. Na o šį kartą, kaip atskleidė prodiuseris Gal Ochovski, buvo panaudotas suktas politinis argumentas. Prodiuseris paskambino armijos atstovams ir pasakė, kad „Kuriamas filmas – gal galėtumėte padėti? Jei ne, mes vis tiek sukursime šį filmą ir tada festivaliuose būtinai sulauksime tokių klausimų: ‚kokie jūsų santykiai su Izraelio armija?‘. Būtų puiku, jei mes galėtume pasakyti, kad Izraelio armija labai geranoriška ir mielai padėjo kuriant šį filmą.“ Po poros dienų Ochovski gavo teigiamą armijos atstovų atsakymą. „The Bubble“ apdovanotas C.I.C.A.E. (Tarptautinės kino meno asociacijos) bei „Siegessäule“ skaitytojų prizais. Kaip jau minėjau, Eytan Fox yra „Yossi ir Jagger“ (2002 m.), „Walk on Water“ (2003 m.) autorius. Nepaisant to (o gal kaip tik dėl to), kad beveik visi jo filmai sukurti pagal tą patį kurpalių, režisieriaus ir prodiuserio pora Izraelyje labai populiari.

Pagrindinį Meškio (Teddy 21 Gueer Film Award) apdovanojimą gavo Taivanio režisierės Zero Chou filmas „Lelijos“ („Ci-Quing“, 2006 m.), supriešinantis kūno, vaizduotės, prisiminimo bei internetinės erdvės patirtis. Lelija (lycoris aurea) – mirties gėlė. Filmas „Lelijos“ – tai dviejų lezbiečių paauglių viena kitos ir susidūrimo su kitais nerealiais pasauliais ieškojimas. Tatuiruotė kaip kūno ir tikrovės žymėjimo būdas filme atlieka svarbų vaidmenį.

Takeko – jauna tatuiruočių meistrė, savo salone ant sienos pasikabinusi nuo mirusio tėčio rankos nudirtą tatuiruotą odą. Ji savo prisiminimuose ir sapnuose nuolat grįžta į lemtingą naktį, kai jos šeima žuvo žemės drebėjime, o brolis pateko į komą ir nuo tada neatsigauna. Takeko slegia kaltės jausmas, kad liko gyva, nes kaip tik tada ji praleido pirmąją naktį su savo pirma mylimąja.

Jade – paauglė gyvenanti ne mirties sapnuose ir vaizduodėje, o kitame nerealiame pasaulyje – internetinėje erdvėje. Jos pragyvenimo šaltinis – interneto striptizas. Jade užsigeidžia ypatingosios Takeko tatuiruotės, tačiau Takeko su niekuo nesidalina savais prisiminimais, nei tatuiruote, atrakinančia pasąmonės duris į aną prisiminimų pasaulį. Vietoj to ji ištatuiruoja Jade petį jazminų žiedais. Estetiškai išbaigtas režisierės Zero Chou filmas pasakoja dvejopą istoriją: apie paauglių lezbiečių susitikimą materialiame ir nematerialiame pasauliuose.

Vis tiktai įdomu, kaip kino mene susimaišo „meninis“ ir „tiesos“ (nesvarbu, kieno tiesa tai bebūtų – partijos cenzoriaus ar vartotojiško skonio) aspektai. Nei Zero Chou („Lelijos“), nei Li Yu („Pasimetę Pekine“), nei Park Chan-wook („Aš kyborgas, bet viskas gerai“) nesitiki, kad Europoje pripažinti jų filmai sėkmingai keliaus po gimtų kraštų kino teatrus. Režisieriai apgailestauja, kad tiek Kinijoj, tiek Taivanyje, tiek Pietų Korėjoje klesti saldžios melodramos…