Žymiausia kanadiečių bardė

Didžiuliai sniego kąsniai jau įpusėjus pavasariui nustebino mano iš žiemos ledų atitirpinėjančią širdį – juk tai beveik neįtikėtina. Bet kaip Lynda Lemay pasakytų, tai tik dar vienas įrodymas, kad gyvenimas yra keisčiausias ir paslaptingiausias mums duotas dalykas. Nepaisant įvairių mums rezervuotų netikėtumų, jis yra tikras stebuklas. Taigi, nuraminau save, kad tokios staigmenos, nors ir nemalonios, paįvairina kasdienybę.

Tokį gūsingą, tamsų ir paslaptingą vakarą norisi praleist užsidarius kambaryje su gera knyga rankose arba tiesiog išsitiest ant lovos ir leistis į svajonių ir apmąstymų verpetą. Kas be ko – tik su geru muzikiniu fonu. Mano manymu, Lynda Lemay – būtent tai, ko reikia – nei daugiau, nei mažiau. Švelnus, neįkirus ir nepriekaištingas balsas puikiai dera su gitaros skambesiu. Skambiai ramus fonas – ir pavasarinio dangaus išdaigos nebeatrodys tokios piktybinės, o gal net suteiksite joms prasmę…

9 albumai ir beveik 20 metų karjeros – Lynda Lemay jau paliko didžiulį pėdsaką daugybės kanadiečių širdyse, sužavėjo patį Charlesą Aznavourą ir užkariavo kone visą Prancūziją. Jos bemiegių naktų, nesibaigiančių kūrybinių apmąstymų rezultatas – daugiau nei 150 dainų ir ne mažiau akordų, jaudinančių baladžių, ilgai galvoje išliekančių spektaklių. Kūrėja mums atskleidė savo dvasią ir paslaptis, džiaugsmus ir vargus, savo įsitikinimus ir pažiūras, lūkesčius. Gabumų ir trijų milijonų visame pasaulyje parduotų albumų egzempliorių dėka 41 metų Lynda Lemay jau užlipo ant didžiojo nemirtingais tapusių prancūzakalbių legendų podiumo.

Šiek tiek pakeliavus po atlikėjos karjeros kelią, aš aptinku ir gilių, ir jau baigiančių išblukti pėdsakų. Dabar šiek tiek apie juos (ir kai kuriuos nuobodžius faktus). Pirmasis pėdsakas aptinkamas 1990metais, kai dainingoji ilgaplaukė išleido pirmąjį albumą „Nos rêves“ („Mūsų svajonės“). Labai įdomu palyginti pirmąjį ir paskutinįjį (bet apie jį vėliau) albumą. Paskutinis, mano manymu, pirmojo ištobulinta, patirties įtakota, žymiai geresnė versija. Vykstant intensyviai kitų albumų leidybai, kartu ji suspėja kurti žiūrovų dėmesį pritraukiančius spektaklius…

Kitas man patikęs pėdsakas-albumas „Du coq à l’âme“. Jame gausu man patinkančių roko ir disko ritmų. Kitose albumuose taip pat išryškėja kantri akcentai, ir man iškart peršasi mintis, kad Lyndos muzika turėtų patikti labai įvairaus amžiaus klausytojams. Beje, į akis krito faktas, kad muzikantė išleido „Un éternel hiver“, 51 dainos folk-operą, kuri 2006metų pradžioje išleista dvigubu albumu.

Taigi, Lynda Lemay savo karjeros kelyje jau tikrai susipažino su šlove ir sėkme. Auksiniai diskai ir trofėjai, nesibaigiančios gastrolės, sausakimšos prestižinės salės ir nesuskaičiuojamos minios fanų – visa tai ne svetima šiai gitaros barškintojai.

Eidama šių dienų link aptinku paskutinįjį pėdsaką – „Ma signatare“. Tai dešimtasis jubiliejinis albumas, albumas-simbolis, kuriame prisimenami poetiniai ir muzikiniai įkvėpimai, padarę ją žinomą. Čia Lynda mane pradžiugina akustinės gitaros skambėsiu. Užtikrinu – ji moka elgtis su gitara. Ne veltui ši gitaros barškintoja vadina instrumentą savo antrąja sese arba sugyventine – kartais užklumpančiomis ilgomis vienatvės valandomis gitara buvo puiki kompanionė. „Tai tik išvaizdus medinis daiktas. Tai tik medinis daiktas su skyle. Dažnai aš suprantu, kiek daug esu jam skolinga. Taigi, kai mane palieka žmonės, kai mane sužeidžia gyvenimas, aš klausausi savo balso aido ir šypsausi“ – štai kaip Lynda apdainuoja savo muzikinę padėjėją.

„Ma signature“ pasirodė su nuostabia dedikacija gyvenimui, neseniai gimusiam savo vaikui, ir visoms šio pasaulio motinoms. Dalis dainų mus sugražina į vaikystę, su visais jos džiaugsmais ir linksmybėm, skausmais ir vargais, svajonėmis ir veržlumu. Idėjų apie vaikystę ir jaunystę atlikėja semiasi ne tik iš savo patirties ir prisiminimų, bet ir iš jaunėlės sesers. Pasak Lyndos, sesė yra geriausia motyvacija rašant dainas. Jos jaunatviškos problemos, lūkesčiai ir kiti įvairūs išgyvenimai neabejotinai prišaukia įkvėpimą. Galų gale, dainose gali atsispindėti ieškojimas moters, kuri klausia savęs apie likimą, senatvę, išsiskyrimą ir išmintingumą.

Iš tiesų, dešimtajame albume kiekvienas gali atrasti sau artimus ir jaudinančius žodžių lipdinius. Kaip teigia pati lipdymo meną įvaldžiusi kūrėja, žodžiai – tai puiki statybinė medžiaga, iš kurios ji mėgsta konstruoti paveikslus ir kurių dėka gimsta įvairios emocijos. Žodžiai – tai mėgstami ingridientai , kuriuos sumaniai sumaišius galima sukurti gražią poeziją ar istoriją. Iš atlikėjos kūrybos sklinda tikrumas ir teisingumas, švelnumas ir jautrumas, nuoširdumas ir atvirumas, autentiškumas. Beje, pasak muzikos kritikų, būtent tai, kad Lynda apdainuoja įvairias gyvenimiškas situacijas, apverkia pamišusią ar nelaimingą meilę, senatvę, padaro ją patrauklia klausytojams. Tai labai paprastas ir žmones veikiantis receptas – su visa savo šiluma ir grožiu dainuoti apie tai, kas liečia daugelį šios žemės žmonių.

Taip pat pastebėjau, kad Lynda Lemay nėra lyginama su tokiomis prancūzų scenos žvaigždėmis kaip Patricia Kass ar Edit Piaf, todėl leidžiu sau teigti, kad atlikėja tikrai buvo savita, pasižymėjo individualumu ir nesilygino su jokiu etalonu, neieškojo autoriteto. Siūlau ir jums paieškoti Lyndos autentiškumo – gal užsikabinsite ir pratęsite paieškas gausiame jos kūrybos pasaulėlyje. O gal tolesnis jos karjeros kelias taps jums nesvetimas ir įdomus. Kas neieško, tas neranda!!!