Interviewing Ladytron

Pradžiai – apie jūsų paskutinį albumą. „Witching Hour“ vyrauja niūrios nuotaikos. Prasideda vasara, atidaromas festivalių sezonas. Ar nemanote, kad žmonėms, ištroškusiems saulės, linksmybių ir Pina Coladų, tokia muzika pasirodys per daug tamsi?

Danny: Originaliai albumas buvo išleistas spalį, ir mūsų turas tęsiasi visus metus. Nors aš nežinau, šiaip ar taip mes nesame tipinė festivalių grupė. Mes visada buvome tamsūs, taigi manau, kad viskas bus gerai. Dabar mes vis tiek ruošiame naują albumą. Vasarą turėsime kelis festivalius, kaip šitas, tada vienas Ispanijoje rytoj, vienas Vokietijoje, Belgijoje. Po to mes grįžtame į studiją dirbti prie naujo albumo. Nes jau praėjo trys metai nuo tada, kai išleidome „Witching Hour“.
Helen: Aš manau, kad žmonėms gan patinka ta tamsuma, dainos kaip „Destroy“ („Destroy Everything You Touch“ – aut.). Tamsuma, pagal kurią galima šokti.

Ar atskleistumėte ką nors apie naują albumą?

Danny: Taip, kad įrašinėjame jį šią vasarą (juokiasi – aut.).
Helen: Turime daug dainų, bet viskas dar pradinėje stadijoje, todėl sunku pasakyti. Nesame tikri, kokią kryptį tai įgaus. Viskas gali stipriai keistis, kai įžengsime į studiją.
Danny: Bet jis skamba gerai!

Tikiu! „Myspace“ buvo jūsų žinutė su klausimu, gal kas norėtų aprodyti jums Vilnių.

Danny: Taip, taip, bet jei atvirai – mums tiesiog neliko laiko. Mes atvykome praeitą naktį. Galvojome: „Ką mums veikti? Mes bare, viešbutyje…“

Taigi visai neteko pamatyti miesto?

Helen: Ne. Turime pasirinkimą: ar eiti miegoti ir pailsėti, ar eiti į miestą.
Danny: Turime šią popietę… mums reikia išvykti trečią ryto rytoj. Aš eisiu į miestą. Būtinai. Pasakiau savo tėvams, kad patyrinėsiu, nes jie nori čia atvykti.
Helen: Tu kaip žvalgas!
Danny: (juokiasi – aut.) Taip, aš tikrinu teritoriją.

Jūsų muzikai nebūdingas semplavimas. Ar tai todėl, kad manote, jog tuo naudojasi pseudo-menininkai, ieškantis greito pripažinimo už minimalų kiekį darbo?

Danny: Iš tiesų tai ne dėl kokių nors moralinių ar etinių priežasčių. Mes tiesiog to nedarome. Kartais rašydami apie mus kritikai labai naiviai žvelgia į kūrybinį procesą. Atsimenu, kai išleidome „Playgirl“. Net jei vienas iš Didžiosios Britanijos žurnalų parašė apie mus gerą recenziją, jie paminėjo, kad „Playgirl“ buvo semplas. Mūsų reakcija buvo: „Po velnių, jei tai būtų semplas, nebūtų prasmės, mes neegzistuotume“. Taigi tai nėra kažkas, kas mus labai nervintų. Tiesiog kažkas „Wikipedijoj“ parašė, kad mes nekenčiam semplavimo (juokiasi – aut.). Nežinau, kas tai įrašė. Mes tiesiog to nedarome.
Helen: Mes tiesiog to nedarome.

Galbūt turėtumėte patys tą straipsnį ištaisyti?

Danny: Taip, ten apie mus prirašyta daug nesąmonių. Dėl semplingo, aš turiu daug įrašų, kurie man tikrai patinka. Daug puikių dainų bei albumų, kurie buvo sukurti iš semplų. Mes tiesiog to nedarome.

Ar yra instrumentų ar muzikos stilių, su kuriais norėtumėte paeksperimentuoti, bet dar neturėjote progos?

Danny: Na, naujam albumui turime daug, daug medžiagos. Ten daug downbeat muzikos, nes aš norėjau išleisti EP, kuris būtų labiau downbeat. Iš tiesų downbeat ne visai tas žodis, labiau…

Low-key?

Danny: Taip, kažkas švelnesnio, lėtesnio. Garsiškai labiau atmosferiško. Tiesiog išplėsti tuos elementus į visą įrašą. Galbūt kada taip ir padarysim. Tai nebus koks nors džiazas!
Helen: Dieve, ne (juokiasi – aut.). Studijoje mes gaunam pažaisti su naujais žaislais, mašinomis, kurių aš niekada nemačiau anksčiau.
Danny: Mes patys turim daug tokių dalykų, bet mūsų prodiuseris, Jim Abiss, turi visokių rūšių beprotiško mėšlo, kaip tikrai seni…jūs tikriausiai turite jų čia, jie rusiški, delays, kaip tape delays, ir panašūs dalykai. Mes naudojame senas technologijas.

Girdėjau, kad esat truputį savo instrumentų geekai.

Danny: Truputį.
Helen: Vienaip ar kitaip (juokiasi – aut.)

Grįžtant prie Myspace, paskelbėte konkursą, kur reikia nufilmuoti klipą dainai „WhiteLightGenerator“.

Danny: Taip. Tai neturėjo būti konkursas, o tiesiog idėja, bet žmonės tai priėmė labai rimtai, ir jau yra keli klipai.

Žmonės, su kuriais kalbėjausi, buvo nustebinti, kad pasirinkote tokią lėtą, ramią dainą.

Danny: Tai buvo viena iš dainų, kuriai labai norėjome sukurti muzikinį klipą, bet to nepadarėme. Aš pažiūrėjau, kad dainą įrašėme prieš trejus metus. Taigi tai buvo tiesiog spontaniškas dalykas, daina buvo daug domėtasi. Manau, kad klipas gali gautis tikrai geras. Pirmasis atsiųstas klipas buvo gana keistas (juokiasi – aut.). Tai buvo tiesiog filmuota medžiaga, mes viešbučio kambaryje. Viešbučio foje.
Helen: Ar matei tą su vaikinu?
Danny: Vaikinas, kuris dainavo?
Helen: Taip, jis pasižiūri į kamerą ir tada nusisuka. Labai keista. Tada jis pradeda vaizduoti, kad dainuoja. Po to atidaro automobilio bagažinę ir tiesiog žiūri. Tada ją uždaro.
Danny: Taip tikrai keistoka, buvo keletas keistų. Atrodo, kad jis Amerikos vidury, priemiesčiuose. Yra vienas klipas, kuris man tikrai patinka. Atrodo, kad vaikinas yra Naujojoje Meksikoje, ar kažkas panašaus. Manau, kad bus įdomu, kažkur po mėnesio turėtų būti tikrai įdomios medžiagos.

Ar planuojate daryti kažką panašaus, kaip YEAH YEAH YEAHS klipas „Cheated Hearts“, tiesiog paimti fanų nufilmuotą medžiagą ir suklijuoti gabalėlius į vieną?

Danny: Tokia buvo idėja. Kurių žmonių klipai mums labiausiai patiks, tų paprašysime geresnės kokybės medžiagos ir sujungsime viską į vieną. Iš tiesų tai eksperimentas, bet jis galėtų pavykti (juokiasi – aut.). Jis gali pavykti. Jei ne – atrodys gerai „YouTube“.

Visada verta eksperimentuoti. Ar manote, kad elektroninė muzika neturėjo pakankamai laiko subręsti ir dar stipriai keisis?

Danny: Manau, kad ji jau labai pasikeitė per kelerius paskutinius metus. Yra daug dalykų, kuriuos žmonės bando prikelti, kaip 90-ųjų šokių muzika. Nemanau, kad tai tęsis ilgiau nei šešis mėnesius ar metus. Dabar yra daug programų, galima daryti daug naujų dalykų, pavyzdžiui, dabar įmanoma uždėti šešis sluoksnius distortion ant ko nors. Tai vyksta, nes žmonės turi įrangą. Tai įvyko taip pat, kaip, pavyzdžiui, su pankroku. Pankrokas iškilo, nes gitaros buvo tikrai pigios ir tai buvo kiekvienam prieinama. Dabar kiekvienas turi nešiojamą kompiuterį ir tai beprotiška.

Kokia, jūsų nuomone, bus elektronikos ateitis? Ar manote, kad jūsų muzika pasens su technologijų tobulėjimu, ar ji universali?

Danny: O, neįmanoma. Nežinau, muziką dabar taip lengva platinti, kad dėmesio sulaukia daug dalykų, kuriems tas nebūtų pavykę anksčiau. Mes nenaudojame technologijų tiesiogiai. Ar mūsų muzika išliks klausoma, priklauso nuo to, ar žmonėms patiks dainos.
Helen: Manau, kad mūsų muzika išlaikys laiko testą. Mes naudojame senus instrumentus, muzika tik prodiusuojama moderniu būdu. Ji turi stiprias melodijas, o su stipriomis melodijomis negali nepasisekti. Pavyzdžiui, ABBA, manau, kad jie visada išliks populiarūs. Jie turėjo stiprias melodijas.

Dabar žmonės dažnai ieško senienų, kurias būtų galima atnaujinti, užuot kūrę kažką savito ir naujo.

Danny: Kai kažkas klausia: „kaip man kurti muziką?“, jam tegalima patarti: „štai šie seni albumai, eik ir juos perklausyk“. Taip kyla idėjos. Dėl interneto viskas dabar yra pasiekiama. Aš prisimenu, kaip išgirdau LCD SOUNDSYSTEM įrašą „Losing My Edge“. Aš pagalvojau: „Juk tai aš, tai aš!”. Kai visą gyvenimą perki ir kaupi naudotus įrašus savo namuose, ir staiga visi turi lengvą priėjimą prie muzikos, iš pradžių sunku tai priimti.

Bet jūs nesate griežtai nusistatę prieš nelegalios muzikos siuntimąsi?

Helen: Negalime skųstis.
Danny: Ne, ką tu gali padaryti? Be to, tai platina šios grupės įrašus ir daro ją labiau žinomą. Būna, kad žmonės turi pinigų ir nori nusipirkti mūsų muzikos, bet negali, nes ji neplatinama jų šalyje. Tada jie jos parsisiunčia. Ir tai gerai. Kai mes atvykstame pagroti, žmonės ateina į mūsų koncertus. Man rodos, griežtai nusistatę buvo tik METALLICA. Kai „Napster“ pradėjo veikti, METALLICA sakė: „ateisime į kiekvieno žmogaus namus ir patikrinsime“ (juokiasi – aut.).

Sausį buvau įrašų parduotuvėje Vilniuje ir jie neturėjo nei vieno jūsų albumo.

Danny: Taip, taip ir būna. Manau, kad naujas albumas turėtų būtų atvežtas, jis platinamas per leiblą Vokietijoje. Bet mūsų įrašai Europoje nėra labai gerai platinami, jie gerai platinami J.A.V. Bet dabar viskas keisis, nes išleidome albumą Vokietijoje, taip pat Švedijoje ir Suomijoje. Taigi tikiu, kad greitai turėtų atvykti ir iki jūsų. Lietuvoje gali būti rusiškų bootlegs. Mano draugė Liverpulyje sakė, kad Baltarusijoje dirbo bootlegs gamykloje ir davė mums mūsų įrašų! Deja, kartais jie platina geriau nei įrašų kompanijos.

Ar yra kokių Liverpulio atlikėjų, kurie, jūsų nuomone, turėtų gauti daugiau pripažinimo?

Danny: Yra keletas.
Helen: Candie Payne iškils.
Danny: Sutinku. Bet ji turi sutartį su Sony, taigi jai nereikia pagalbos. Taip pat yra grupė pavadinimu HOT MACHINE. Tai Liverpulyje gyvenantis vaikinas vardu Trevoras iš Amerikos, jis groja keistą hip hopo ir elektronikos mišinį, tikrai juokingą. Yra Snap Ant, su kuriuo esam darę keletą remiksų praeity. Jo albumas tikrai geras, nežinau, kodėl jam nepasisekė iškilti.
Helen: Snap Ant tikrai turėtų sulaukti daugiau pripažinimo.
Danny: Yra grupė pavadinimu THE LITTLE FLAMES. Paskutinius du metus visiems sakiau, kad tai mano mėgstamiausia grupė, o tada jie ėmė ir išsiskirstė. Mėšlas. Jie buvo tikrai geri, įrašė albumą, bet jis neišleistas. THE DELTA FIASCO, su kuriais neseniai padarėme remiksą, yra tikrai geri.

Įgijusios pripažinimo, dauguma grupių įkuria savo įrašų leiblus. Jūs tokio neturite?

Danny: Mes pradėjome nuo savo leiblo, aš turėjau savo prieš pat susikuriant grupei. Jis išleido mūsų pirmąjį albumą Didžiojoje Britanijoje. Tada mes jį tiesiog palikome, nes pasirašėme sutartį su didesne kompanija, o jis reikalavo daug darbo. Nebuvau pasiruošęs sekančiam žingsniui. Mes nesitikėjome, kad nutiks taip, kaip nutiko. Dabar palankus metas įkurti leiblui dėl technikos pažangos ir lengvos distribucijos internetu. Nežinau…gal turėčiau tai padaryti.
Helen: Tu neturėtum laiko ir išprotėtum.
Danny: Taip, pakvaiščiau. Bet yra grupių Liverpulyje, kurioms norėčiau padėti. Jei nebūčiau grupėje, norėčiau būti jų vadybininku, ar kažkas panašaus. Grupėje tu tiek išmoksti, kad jei niekam nepadedi prasimušti, tai patirties švaistymas. Bet aš neturiu laiko, tad pats to nesiimu, kartais geriau tiesiog pasakyti: „Gerai, aš jus supažindinsiu su reikalingais žmonėmis“. Tai geriau ir atlikėjams. Aš tik noriu padėti žmonėms. Būti šventasis (juokiasi – aut.).

Danny, kodėl pakeitei savo išvaizdą į Ringo Starrą?

Danny: Tai genetika! Jei atvirai, žmonės man tai sakė ir prieš dešimt metų.

Tai ne vaikystės trauma, ne?

Danny: Ne… (juokiasi – aut.). Aš dažnai buvau vadinamas Johnu, Paulu, George ir Ringo. Dažniau mane vadina George. Nors kartą buvau Brazilijoje, Rio. Įėjau į muzikos įrašų parduotuvę, ant kurios sienos kabėjo aliejiniais dažais tapytas Ringo Starro paveikslas, mes atrodėme beveik identiški. Net apranga.
Helen: Taip, aš manau, kad tu panašesnis į Ringo (juokiasi – aut.).
Danny: Labai tau ačiū.

Kodėl ant jūsų albumų viršelių paprastai būna tik grupės merginos?

Danny: Na, mes būname ant galinio viršelio. Visus keturis sutalpinti nėra patogu. Žmonės dažnai mano, kad grupę sudaro tik Mira ir Helen. Galbūt sekantį kartą ant viršelio būsime visi keturi.
Helen: Arba mes su Mira galėtume būti ant galinio viršelio.
Danny: Niekas nepirktų to albumo (juokiasi – aut.).