Amfetamino kartos dainė

„Mūsų tautos genuose yra kažkokia nepaaiškinama uniformizacija. Man tai visiškai nepatinka“, – sako ji interviu televizijai, kurį aš peržiūrių „YouTube“. Ant sofos jame sėdi mergina, panašu kad neseniai ištrūkusi iš koncerto kokiame nors Lenkijos „Green Club“. Greitai Lietuvoje pasirodys jos pirmoji knyga „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“, kuris jau pasirodė visoje Europoje pačiais įvairiausiais pavadinimais (čekams ir daugeliu kitų kalbų, kad būtų paprasčiau – „Balta ir raudona“, amerikiečiams – „Snow White and Russian Red“, italams – „Prendi tutto“ prancūzams – „Polococtail Party“) – tikras paminklas blokinio namo laipteliuose baltus pigius miltelius šniaukiančiai kartai… ir jų merginoms.

Lenkų, panašiai kaip ir kitų šių platumų rašytojai vis rašydavo apie tai, nuo ko kentėdavo. Nuo caro valdžios, kapitalistų, vokiečių, „komunos“, cenzūros… kol nebeliko nuo ko kentėti. Jei ankstesnė lenkų rašytojų karta vis dairėsi į praeitį. Jei išvis buvo prozininkai, nes literatūroje dominavo graudus kontempliacinis lyrizmas. Todėl nenuostabu, kad jauniausieji – Maslowska, Agnieszka Drotkiewicz, Slawomir Shuty, Michal Witkowski, išsitraukė vos ne politinio realizmo peilį – te, kurcze, pasižiūrėkit kokia ta realybė iš tikrųjų!

http://www.youtube.com/watch?v=LXiSPXAWmw4

Lenkų kultūroje po „Lenkų ir rusų karo…“ atsirado net toks išsireiškimas – „powiesc dresiarska“, maždaug – „romanas morozo akimis“. Nesibaigiančių pilkų pastatų viename iš miestelių Wejherowo kašubų Pamaryje kieme (žinia, autorės žodžiais, panašiai gyvena gal net pusė lenkų) gimsta ne tik kriminalas, meilė, svajonės, alegorijos bet ir visiška neviltis ir purvas. Dėmesio centre čia – būkime atviri, lenkiško tipo urlagano Silny („Stiprusis“) lyg ir nuotykiai su penkiomis įvairiomis merginomis.

„Rašytojas neturėtų savo herojų glamonėti ar jų užjausti. Aš juos apipilu viskuo, kas žemiausia, nes kaip tik todėl jie yra tikresni, gyvesni. Didžiausia klaida jaunam rašytojui yra susitapatinti su pasakotoju ar pagrindiniu herojumi. Tai visada baigėsi nesuprasto, nuskriausto, jautraus intelektualo portretu žiauraus, bandančio tą herojų korumpuoti pasaulio fone. Kai sėdi rašyti, turi apsispręsi – ar save glamonėsi, ar peržengsi.

Man tai yra įdomiausia – gailestis, žeminimas, kampas į kurį herojų suvaro pasaulis. Aš rašau į šitą mūsų pasaulio istoriją įsipainiojusiems žmonėms, ir turiu būt jaučianti, o ne postrigaujantis. Atrodau šiaip miela ir „nenagla“, truputį nepilnametė ir daug pardavėjų parduotuvėse mano atžvilgiu daug ką sau leidžia pasakyti. Aš traukiu ir idiotus… visi Lenkijos puspročiai turbūt apsilankė mano susitikimuose su rašytojais,. O šeimoje esu laikoma pagranduku. Tai paskui sėdu ir keršiju: „Aš parodysiu, KAM jūs nepardavėt alaus!”, – interviu neseniai sakė Maslowska.

http://www.youtube.com/watch?v=9rezZXw6iy0

Atrodė, kad apkerpėjusi lenkų literatūra kaip tik ir laukė kažin ko, kas atvertų akis ir kitaip pažvelgtų į šiuolaikinę visuomenę. Maslowska iš pradžių labai palaikė leidėjas iš Gdansko Pawełas Dunin-Wąsowicz iš leidyklos Lampa i Iskra Boza, vėliau teigiamom recenzijom papuošė vyresnio amžiaus rašytojai Jerzy Pilch ir Marcin Swietlicki (tas pareiškė, kad „vertėjo gyventi iki 40-ties, kad ką nors tokio pagaliau paskaitytum“)… ir Maslowska tapo vos ne brandu, sostinės triukšmo dalimi. Pasipylė svarbiausių šalies žurnalų prašymai rašyti jiems apžvalgas ir feljetonus…

Ji išties persikėlė į Varšuvą, tačiau apsigyveno pilkame rajone Praga, pagimdė dukrą Maliną nuo anarchisto menininko ir studijuoja kultūros mokslus. Čia ji parašė ir antrąją savo knygą „Karalienės povas“ (arba „Karalienės vėmalas“, nelygu kaip perskaitysi) – MC Doris rimavimą hip hopo, o gal netgi dancehall ritmu, už kurią gavo pagrindinę šalies literatūros premiją „Nike“. Tačiau, kaip ji pati ironizuoja – Varšuvoje sulaikyta už išdaužtą langą, į ją sulaikiusio policininko klausimą: „Na mergele, ko čia pas mus iš Wejherowo kaimo atvažiavai – į realybės šou norėjai pakliūti?“ – atrėžė „Ne, svajojau pastoti“.

http://www.youtube.com/watch?v=5s2WZrwxJ0s

Šiuo metu su ja laiškais ir e-mailais galynėjasi Jan Jakub Kolski, būsimo filmo pagal „Lenkų ir rusų karas po baltai raudona vėliava“ režisierius ir scenaristas. Žaidžia kino senis ir ta nepamirštamai rašanti jauna moteris… „Visai ant jo nerėkiu. Kai kuriuos pasiūlymus užskaičiau“, – juokiasi Maslowska,

ir kodėl gi ja netikėt.