Dar vienas purvinas festivalis: Open’er

Išvažiavau neplanuotai. Ketvirtadienio vakarą tysojau ant sofos, paskyręs sau atpalaiduojantį savigraužos seansą, mintyse bambėjau ant Naglio Šulijos prognozių ir planavau romų savaitgalį gimtajame Kaune. Naktinė kelionė laviruojant tarp polonezų per mazurkų kraštą negundė, bet netikėta kelionė virto smagiu skrydžiu virš Aukštaitijos ralį primenančių vietovių.

Ryte mes jau Gdynioje. Pagal papildomai ant esamų kelio ženklų suinstaliuotas festivalio nuorodas pasiekiame festivalį, kuris mūsų taip anksti nesitikėjo. Oriai ir įtikinančiai bendraudami su apsaugos darbuotojais, kurių festivalyje – daugiau kaip 700, „nuhackinam“ jų „firewall‘us“ ir sodų keliukais prasibrauname iki festivalio organizatorių, o šie stebisi kaip mes sugebėjome patekti į ex-karinio oro uosto teritoriją.

Vakarinėje spaudos konferencijoje organizatoriai nesikuklina šių metų Open‘er lygindami su Roskildės ir Glastobury festivaliais. Mes, žinoma, tai vertiname skeptiškai ir gal net kiek arogantiškai, bet per kelias sekančias dienas net mums, snobams, jie sugeba tai įrodyti. Pagrindinis dalykas, kurio trūksta norint pozicionuoti save kaip didelį festivalį – silpna tendencijų ir naujų vardų linija.
Naujo ir įdomaus – netiek jau daug, tačiau laiko patikrinti muzikantai bei organizacija pasiteisino. Festivaliui buvo sutverta 15 km. tvorų, kurias sėkmingai saugo daugiau kaip 700 mandagių ir neįkyrių apsaugos darbuotojų. Garso režisieriai nesusipainioja keturiasdešimtyje kilometrų laidų, o jų klaidas ir įgudusi ausis galėjo suskaičiuoti ant rankos pirštų.

Sklypą nelegaliai palapinės statybai randame ant „pole namiotowe“ (parkavimo aikštelė), kur mūsų jau laukia aiškiai sklypo ribas automobiliais atitvėrę bendražygiai. Ruošiamės, puošėmės vakarui, juk tądien reikia pamatyti: Sonic Youth, The Roots, Dizzee Rascal bei Laurent Garnier.

Penktadienis

Trumpoje spaudos konferencijoje šventės organizatoriai „Alter Art“ kiek pučiasi Open‘er festivalį vadindami geriausiu Baltijos regione bei drąsiai jį pozicionuodami vasaros festivalių kalendoriuje šalia Roskildės bei Glastonberio festivalių. Tai žinoma kilsteli mūsų lūkesčius bei reikalavimus ir toliau mes itin įdėmiai vertiname jų darbą.
Sonic Youth – viena iš nedaugelio tikrų mano gyvenimo meilių gitarinėms grupėms. Kitą savaitę jie išleidžia dvigubą albumą „Daydream Nation“, kuris dar prieš pasirodymą liaupsinamas muzikinės žiniasklaidos. Žingsniuoju link scenos vos pradėjus jiems groti ir laukiu naujų jų gitarų tiradų. Viliuosi, kad šios įvynios mane į netikėtas melodines linijas ir tembrų žaismus. Jie tai ir daro! Mano veidą perkreipia rami šypsena, sustingstu kiek atokiau nuo scenos, ten erdvėje jaučiamas garsas neslopinamas čaižių lenkaičių riksmų. Kol neesu siaučiančioje minioje, itin jautriai vertinu garso kokybę: pradedu burnoti dėl nekokybiško garsintojo darbo, kuris neiškelia vokalų ir tekstas lieka kažkur giliai. Ypač skaudu buvo matyti kaip vokalistė Kim akivaizdžiai rodo į savo ausis bandydama garso režisieriams parodyti, kad garsas blogas. Laimei, visi greitai sureagavo ir koncerto pabaigoje vėl stovėjau išsiviepęs nuo ausies lig ausies.

Besiruošiant The Roots spėjame užsukti į palapinės sceną, kurioje užtinkame Freeform Five. Studijinis jų albumas skamba puikiai, ant scenos jie gražiai atrodo, gražiai groja melodingą ir prisodrintą vokalų house‘ą gyvais instrumentais, gražiai juda pagal choreografo paruoštą programą. Tas gražus gražumas provokuoja mano nepasitenkinimą ir jų priskyrimą pop show kategorijai.
Grįžtam pas The Roots, kurie santūriai ir giliai vynioja džiazines linijas hip hop‘o ritmu. Puikūs muzikantai ir tikri amerikietiškosios svajonės ambasadoriai. Pasirodymo metu jie ne tik spėja užburti savo solinėmis instrumentinėmis linijomis, ritmiškai pasakoti savo istorijas, bet ir susirinkusiai miniai išsakyti savo politines pažiūras bei perduoti nuoširdžiausius linkėjimus savo prezidentui primindami jam, jog yra dalykų, kurių net Jėzus jam neatleistų ir pabaigai priduria: you better die…
Palapinėje tuo metu kiek pavėluotai pasirodo Dizzee Rascal. Myliu šį anglą, kuris savo neįprasta artikuliacija ir Londono ritmais persunktomis bosinėmis linijomis užveda puikų show.

Siaura festivalio gatvelė ir aikštės su „junk food“ kioskais užsipildo žmonėmis ir festivalis persikelia prie mažųjų soundsystem ir žalių alaus barų. Laurent Garnier live show prie scenos išlaiko tik ištikimiausius savo fanus. Ilgi intro, garso eksperimentai mūsų nei pagauna nei paleidžia, tad vakarą baigiame palapinių kvartale.

Šeštadienis

Diena festivalyje šliaužia lėčiau nei debesys, jei guli ant žolės užvertęs galvą. Opener’y būtina pasinaudoti nemokamais autobusais ir pažinti Gdynia, Gdanską, Sopotą, kurie, išlaikę vokišką šio Lenkijos kampo nuotaiką, linksmina eklektika tarp architektūros ir lenkiškos bendravimo kultūros.

Vakarą, pasipuošę botais ir šypsenomis, pradedame nuo trumpos alko-turizmo ekskursijos į festivalio miestelį, kuriame (kad nekiltų abejonių kas yra festivalio rėmėjas) gėrimų meniu susiaurintas iki vienintelės alaus rūšies. Nejučia pradeda temti ir atsiprašinėdami (tam rekomenduojame vieną iš lenkiškiausių žodžių: „psheprasham“) braunamės pasitikti mūsų jau laukiančių Groove Armada. Merkianti liūtis, purvan smengantys botai, lietaus upeliai ant veido, šypsenos aplinkinių veiduose, lašų dilgčiojimai į aukštai iškeltus atgniaužtus delnus, energija nuo scenos – masinė euforija trukusi daugiau kaip valandą.

http://www.youtube.com/watch?v=P3mrBOymZmU

Prisipažįstam sau: Groove Armada made my day! Frontmenai pozicijas užleido muzikantams, kurie pajutę stichijos ir muzikos sinergiją nebepaleido žiūrovų net pliaupiant lietui. Valandos kelionėje hitus keitė dar mano nenuklausyto jų albumo „Soundboy Rock“ linijos, maloniai stebinančios gyvais instrumentiniais išvedžiojimais.

Nedaug laiko atsikvošėjimui paliko veteranai Beastie Boys. Iškart ėmėsi reikalo ir nepaleido įsisiūbavusios minios dar valandą. Labiausiai jų pasirodyme nustebina ir prikausto VJ darbas: muzika ir vaizdas išvien. Puiki filmavimo ir efektų technika su gerai atrinkta video medžiaga.
Po jų baterijos spėriai sėdo ir nesulaukus Muse teko trauktis pogulio.

Sekmadienis

Išlieka stipriausieji. Dieną, aptingę vakarėlių liūtai džiovina kailius saulėje, apatiškai stebėdami aplinką, žvilgsniais lydėdami išvykstančius ir niekuo nebesistebėdami. Visi laukia vakaro, kuris žadėjo Björk, Beastie Boys ir mūsų ekipažo itin laukiamus LCD Soundsystem.

Vakare festivalį papildo gausūs vyresnių Björk fanų būriai, kurie su baime ir nuostaba stebi pavargusius festivalio daugiadienininkus. Gegužę pasirodžiusio albumo Volta kūrinių – išties nedaug, tačiau senųjų kūrinių koncertinės versijos įtraukia į teatralizuotą pasirodymą net ir pervargusiuosius.

Galų gale sulaukiame LCD Soundsystem. Šį kartą džiaugiamės, kad Lenkijoje jie nėra tokie dideli žvaigždės. Prie scenos matome gausų lietuvių draugų būrį, kurie sukaupę visas jėgas judina aplinkinius ir šauksmais įsuka naują siautulį prie scenos.
Pamenu LCD pasirodymus prieš keletą metų, kuomet su pirmuoju albumu jie turavo po Europą ir pavyko juos pagauti net keletą kartų. James Murphy tada per vieną dieną spėdavo ir koncertą atšaukti, ir dar šampaną begurkšnodamas po 2 Many Dj‘s sugroti DJ setą nežemesne nuotaika nei jie.
Sekmadienį James ir visas kolektyvas atrodo gerokai išsekę, tačiau ir tai neišbaido ištikimiausiųjų. Jie pabaigia viską kaip ir priklauso: „New York I love You, but You are freaking me out..“
Gaila, kad nebūsiu Roskildėje, kur jie vieni iš pradedančiųjų festivalį ir atiduos sprogstančią starto energiją.

Pirmadienis

Liūdna. Ramūs Deadbeat ritmai automobilyje ir energijos trūkumas net pasipiktinimui ant lenkiškų kelių remonto. Devynios valandos kelio ir mes namie.
Amen.

Pabaigai keletas konkrečių ir nenuginčijamų faktų:

Pagrindiniai festivalio džiaugsmai:

1. Itin šviežias lietus per Groove Armada koncertą paverčia jį stichine laime;
2. Eilių nebuvimas prie energijos papildymo kioskų;
3. Katalikiškai priimtinos kainos;
4. Beastie Boys. Didžiosios B už abu pasirodymus;
5. Nemokamas transportas į Gdynią;
6. Leidimas statyti palapines ant „pole nomiotowe“ (parkavimo aikštė), tik pradžioje pabambant kad čia „keine namiotuw“ (neva, jokių palapinių);
7. Patogus scenų išsidėstymas;
8. Botai.

Pagrindiniai nusivylimai:

1. The Roots ir Dizzee Rascal vienu metu (nors persiplėšk);
2. Per daug žalios spalvos reklaminiuose stenduose. Rėžia akį ir verčia pasijusti kaip įmonės baliuje ar promo akcijoje;
3. Virtuvių ir gėrimų asortimentas;
4. Susilpnėjęs James Murphy iš LCD Soundsystem balsas;
5. Pasibaigęs vanduo dušuose.

Festivalio įvertinimas:
Programa (line up): stiprus 8.
Organizacija: 9
Užimtumas be koncertų: 7.
Lokacija ir susisiekimas: 10.

Beastie Boys:

Björk:

Groove Armada:

LCD Soundsystem:

Sonic Youth:

Žmonės: