MUSIC, MUD AND WELLIES (I)

Glastonbury – vienas didžiausių (o gal net didžiausias) muzikos ir menų festivalis pasaulyje. Pirmasis buvo surengtas 1970 metais, nusižiūrėjus LED ZEPPELIN koncertą ir pavadintas Pilton festivaliu, tačiau vėliau įgavo Glastonbury vardą. Šiemet festivalio bilietai buvo išparduoti per 3 valandas (nepaisant sudėtingos ir laukai Pietvakarų Anglijoje susilaukė bene rekordinio skaičiaus, virš 177 000 lankytojų.

Žalioji praktika

Kaip ir kasmet, festivalis pasižymi ypatingu dėmesiu žaliesiems reikalams….ir iš dalies yra labdaringas renginys, nes 2 milijonai svarų sterlingų pelno yra atiduodama labdaringoms organizacijoms. „Žalieji – visad buvo daug daugiau nei saulės energija ir atliekų rūšiavimas. Ar mes galime visi susirinkti, pažvelgti vienas kitam į akis, suprasti ir mylėti vieni kitus vis šiektiek labiau kiekvieną dieną? Nes jei mes galime, jei mes perlipsime sienas, suprasime vieni kitus ir savo Žeme, tada viskas taps įmanoma“- viename interviu sakė Davidas Tayloras, vienas festivalio organizatorių, atsakingas už žaliąją festivalio programą. Kaip realybėje tampama žalesniu?

Galstonbury festivalio vienas iš pagrindinių tikslų yra atkreipti dėmesį į globalinio atšilimo problemą ir skatinti kiekvieną tapti bent šiek tiek „žalesniu“. Šiemet buvo įgyvendinama kaip niekad daug akcijų, kuriose galėjo dalyvauti kiekvienas festivalio lankytojas. Viena iš pagrindinių – „I Count“, kvietė pasižadėti žengti 16 žingsnelių savo kasdieninėje veikloje, kurie padėtų užkirsti kelią klimato atšilimui. Visi norintieji prisidėti prie akcijos galėjo užsiregistruoti specialiuose punktuose išsimėčiusiuose festivalio teritorijoje. „Water Aid“ organizacijos, kuri organizuoja pagalbą teritorijoms, kur itin stinga vandens, savanoriai buvo įrengę afrikietiško stiliaus pisuarus, kuriuos galėjo išbandyti ir moterys. Specialiai tam buvo dalinami popieriniai „laiveliai“, kurių pagalba moterys gali šlapintis kaip vyrai. Nusprendžiau šią, man niekur nematytą naujovę, išbandyti. Ir ką jūs sau manot!? Man visai patiko. Smagu ir greita. Sekasi tiems vyrams.

Be palapinės, su buteliu degtinės

Kaip bebūtų, į festivalį važiavau ne dėl moteriškų pisuarų ir globalinio atšilimo. Mane labiausiai domino festivalio headlaineriai, kuriuos nekantravau išvysti. Nors festivalyje buvo gausu startuojančių scenos naujokų, Glasto programoje tradiciškai buvo ne vienas scenos senbuvis, kurie kepė savo melodijas dar tada, kai Glastonburio nebuvo nė kvapo. Tai buvo tokie scenos veteranai kaip Iggy & THE STOOGES, THE WHO, Shirley Bassey …. Na, o pagrindiniai Glastonburio headlaineriai šįmet buvo visų laukiamieji THE KILLERS, ARCTIC MONKEYS, CHEMICAL BROTHERS ar Bjork, kuriuos ir aš nekantravau išvysti. Taigi traukiam į festivalį.

Ankstų ketvirtadienio rytą skubiai metuosi būtiniausius daiktus į kelioninę kuprinę ir lekiu i darbą su šiokiu tokiu nerimu – kad tik nereikėtų pasilikti ilgiau, nes dar laukia kelionė į Glastonbury. Žinoma, visada viskas būna ne taip kaip planuoji ir ketvirtadienį sugebu nusigauti tik iki Londono. Nakvynė pas draugą skvote su žavingu vaizdu į naktinę Temzę pačiame Londono centre, nuteikia smagiam ir pankiškam savaitgaliui (turint omenyje, kad į festivalį važiuoju nieko nepažinodama, be palapinės ir su buteliu lietuviškos degtinės). Deja, penktadienio rytą orai nieko gero nežada. Londonas kaip ir visad – apsiniaukęs, o nesmarkus lietutis verčia nerimauti. Na, bet vilkimės, kad tai tik niūrusis Londonas. Metro perverčiu laikraštį, kur jau puikuojasi pirmosios nuotraukos iš festivalio kempingo su gausybės palapinių miesteliu. Lipu į traukinį važiuojantį tiesiai į Castle Cary – miestelį netoli festivalio teritorijos iš kurio turėtų kursuoti nemokami autobusai vežantis į Worthy fermą. Šiek tiek keista, kad traukinys neperpildytas. Matyt, dauguma sugužėjo į Glastonbury jau vakar.

Mane vis neramina, kad keliauju į festivalį be palapinės, bet tas jauduliukas kartu suteikia kelionės nuotaikai savotiško žavesio. Kelionė neprailgsta su keliaujančių ten pat kompanija anglų. Sužinoję mano problemą (dėl palapinės) jie pasiūlo apsistoti kartu su jais. Vėliau paaiškėja, jog ši kompanija dalyvauja vienoje iš daugelio festivalyje rengiamų žaliųjų akcijų „Don‘t Dump, Donate Tents“. Jų tikslas surinkti po festivalio paliktas palapines ir kita stovyklavimo įrangą, kuri vėliau bus taip pat naudojama visokiose krizių ištiktose teritorijose. Taigi aš lengviau atsikvėpiu…

Welcome to Mudradaise

Atvažiavusi į festivalio teritoriją mane ištinka lengvas šokas. Net ne šiek tiek prašoviau pro šalį kraudamasi kedukus ir vasarines basutes į kuprinę. Vos išlipus iš autobuso tenka žengti į purvo balą, kur koja įklimpsta į molį. Aplinkui visi avi guminius batus. Taip taip, tokius, su kuriais rudenį kasa bulves, nes takeliai čia nelabai ir skiriasi nuo rudeninio arimo. Gal net šiek tiek blogiau.

Na, ką … tenka žingsniuoti iki spaudos palapinės apie kilometrą su nemažai sveriančia palapine ir saugotis, kad kur nenuvirsčiau. Pasidėjusi kuprinę pirmu taikymu lekiu į artimiausią parduotuvę, nes vasarinės basutės jau nesilaiko ant kojų. Smagiai išmainau 20 svarų į rožinius guminius ir viskas nusidažo šviesesnėm spalvom.

Kadangi atvažiavau dar nežinodama visos festivalio programos, pirmąjį vakarą mano galvoje -bardakas. Gausybė scenų, dar daugiau pasirodymų, o nuo vienos iki kitos nueiti užtrunka nemažai laiko, kai klampojant per purvo pelkes penkių minučių atstumas įveikiamas mažiausia per dešimt…

Yeh they said it changes when the sun goes down…

Taigi šiąnakt dar spėju į pagrindinės vakaro grupės ARTIC MONKEYS pasirodymą didžiausioje „The Pyramid“ scenoje. Nors ši grupė pasiekė Viršūnę žaibiškai, rodos, be to sunkaus kelio, kurį ne vienam scenos gigantui tenka iki tol užkopti – jie dar kartą įrodė, jog yra visiškai nusipelnę jiems skiriamų liaupsių. Užlipę ant scenos su užtrauktais švarkeliais vaikinai atrodė labai paprastai, tačiau paėmę i rankas instrumentus, kaip mat prikaustė klausytojų dėmesį.

Pradėjęs savo programą (kurią sudarė net 21 daina) nuo „When The Sun Goes Down“ Alex Turneris priverčia publiką dainuoti vien sugrojęs pirmuosius jos akordus. Tiesa pasakius, scenoje vaikinai atrodo atsipalaidavę ir labai ramus, ramesni už daugelį vyresnės kartos atstovų… Tačiau šįsyk publika susirinko ne į šou, o išgirsti širdis tirpdančius indie berniukų hitus. Įpusėjus pasirodymui ARTIC MONKEYS atlieka vieną savo geriausiųjų „I Bet You Look Good On The Dancefloor“… o vėliau Alexas mesteli šelmišką vidurnakčio staigmeną ir groja „Diamonds Are Forever“, kurią dedikuoja Shirley Bassey ir tuo pačiu pažada būtinai užsukti į jos pasirodymą sekmadienį.

Tuo tarpu „Other“ scenoje karaliauja kerintis Bjork balselis. Po paskutiniųjų ARTIC MONKEYS akordų per tūkstantines minias skubėjau į jos paskutinę dainą. Jei sakytume, jog jaunimas iš Šefyldo užvedė savo kuklumu ir droviom šypsenom, tai Bjork varė publiką iš proto savo charizma ir beprotiškai energingais, vien tik jai būdingais šokio elementais scenoje. Islandų atlikėja į komandą pasikvietusi dešimties instrumentų moterų orkestrą ir pasidabinusi žalsvai ruda suknute dovanoja publikai teatrališką pasirodymą. Pristatydama savo naująjį albumą „Volta“, Bjork plaukioja po scena ir savo įstabiu balsu… tikrąja to žodžio prasme užburia. Geriausia to vakaro atlikėja….