„Positivus AB“ festivalis šiais metais buvo rengiamas pirmą kartą Latvijoje, netoli sienos su Estija. Koncertų organizatoriai į kaimyninę Rygą jau atitempę Mobį, Igį, MUSE, (rudenį – ir FAITHLESS), taip kad sekantis žingsnis – festivalis buvo gana logiškas. Viso reikalo sponsoriumi sutiko būti bankas AB, ir didysis laivas išplaukė….
Salacgriva – tai nedidelis buvusių žvejų miestelis, kurio centre pagyvenusios moterys nežinia kam pardavinėja gėlių puokštes ir tavęs paklaus: „Cik ir pulkstienis?“ Maždaug, ar jau laikas mesti beprasmišką užsiėmimą (žvejai ir šio festivalio lankytojai gėlių neperka) ir eiti į bažnyčią už upės. Aludėj „Pas bocmaną“ gali sutikti vietinį, kuris prašo tave nuvežti į festivalį. Jaunas vyras į jūrą nebeplaukioja, bet jo vardas Janis, jis gyvena už 7 km, bei išpasakoja viską apie apylinkę, stadione vykusias orgijas… ir prisipažįsta, kad klauso „Manic Street Preachers“… (Na, bent jau žino, kas yra MANIC STREET PREACHERS – red. past. ). Dar buvo šašlykas sėdint ant estrados, komediantų pasirodymai (tiesa, latvių kalba), specialiai pastatyta karuselė, kranai „Cesų“ alaus, „Sony“ kino teatras, ir, be abejo, galimybė išsimaudyti gaivioje jūroje.
„Positivus AB“ scenos buvo išdėstytos atokiau esančiame miestelio parke, kur tilpo ir futbolo stadionas, ir teniso kortai, ir karuselės, ir nedidelis „Sony“ kino teatras. Mažesnėje „BBC scenoje“ grojo daugiausiai latviai, o didžiojoje – daugiausiai britai. Pro Vidzemės pajūrį nulašnoja lietaus šuoras, ir mergaitės turės progą pasipuikuoti botukais. Ant scenos jau skamba „Born In The UK“ ir BADLY DRAWN BOY su grupe pradėjo vakaro muzikos maratoną. Damonas Goughas scenoje nevengė užtraukti dūmelio ir išlenkti taurės vyno, tačiau jo dylanizmai šiandien žavūs. „Gal iš tikrųjų viskas kas gera dar priešakyje, ar ne?“ jis sako mums, ir aš vieną minutę juo patikiu.
Vakaras temsta, kad mes nematytumėm, kiek mažai (ir kokių gražių :) čia žiurov(i)ų, ir scenoje – Brettas Andersonas, šalia jo – Matas Osmanas, klavišininkas Fredas Ballas ir nepaprastai daug pastangų į savo gitarą tąvakar įdėjęs . Andersonas, kuriam šiemet stuktelėjo 40, su savo švarku ir judesiais nepaprastai primena…. sort-ofHughą Grantą iš filmo „Music & Lyrics“. “Nothing ever flows in my life” – eiles iš savo solinio albumo, iš pradžių išrauda daininkas “Love is dead”, o paskui įvyksta tiesiog SUEDE koncertas su „Thrash“, „The Wild Ones“ ir, be abejo, „Saturday Night”. O po to visiems išdalinamos vėliavėlės su užrašu „Amba“, ir naktį užbaigia brutalus atviro rusiško roko betoninis dangoraižis, kurio architektai – baltu chalatėliu pasidabinęs Ilya Lagutenka ir jo MUMYI TROLL.
Šeštadienio rytas. „Baltijos jūroje pastebėti delfinai“ – skelbia vietos bulvarinis laikraštis „Vesti“. Lietuvių žvejams mojo delfinai… Įdomu, ar tai priminimas kad vakar girdėjau „Знаешь мне уже не важно / Мне все не так уж важно“, ar kad šiandien vakare girdėsiu „He was all but drowning / Now they live like dolphins“… Nostalgija, nostalgija. Svajonės… O kol kas galima eiti pažiūrėti latvių grupių. Nuo vakar grojusio Goran Gora ir dvyliktą pradėjusio visus žadinti Martin Confused (taigi… mes turim Virgin, o jie – Confused ) iki jau subrndusių SATTELITES (LV) ir actin‘ like a babyTRIBES OF THE CITY ir rokinių MOFO…
Dabar tipo apie šiuolaikiškiausią festivalio grupę. Pasiplovus Sébastien Tellier tokiais turime švedus/es THE CONCRETES. Kaip žinia, šiai grupei žiauriai nepasisekė. Iš jos išėjo pagrindinė vokalistė Victoria Anderson. Taip ta pati, kuri po to išgarsėjo kaip „Young Folks“ balselis. Taip ir liko grupė kaip mergaitė su viena amputuota ranka. Talkinama jaunų-barzdotų gitaristų ir klavišininkų dabar bando dainuoti šviesiaplaukė Lisa Milberg (kuri atrodo kaip viena nuobodžiaujanti mano pažįstama), gal kiek geriau, kad jai bando – bando padėti tamsiaplaukė gitaristė Maria Eriksson. Kad ir kaip galų gale išeitų, aš „Can‘t Hurry Love‘ užskaičiau. Taškas.
http://www.youtube.com/watch?v=ilz1C7myUMo
Iš karto po to prasidėjo įdomesni dalykai, nes grojo du mano mylimiausi „Leeds United“ fanai. Žviegiant fūzams scenoje pasirodė odine striuke ir tamsiais akiniais (vasaros naktį) pasidabinęs Tomas Cruise su dviemis gitaromis ir būgnais ginkluotais draugais. THE STEREOPHONICS (!) pradeda nuo „The Bartender and the Thief“, ant kurio Kelly Jones išrėkia „Ace Of Spades“ tekstą. Vėliau „Bank Holiday Monday“ – pirmas iš trijų naujų singlų („My Friends“ ir ypač užkrečiantis „It Means Nothing“) serijos. Pabaigai – „Local Boy in Photograph“, „Maybe Tomorrow“,
„Just Looking“, ‚Madame Helga“ ir „Dakota“ – viskas sugrota ypač pankiškai, greitai ir energingai, ir visiškai neaišku kuo jie skiriasi, tarkime, nuo „naujųjų“ OASIS. Nuff said?
Na, o JAMES… Baltai pasidabinęs Timas Booth buvo tiesiog magas, guru, hyleris, džentelmenas, lyderis… Senoji East Midlands grupė sugrojo praktiškai visus senus savo hitus, išskyrus gal tik „Destiny Calling“ (kas nori dainuoti apie senatvę, kai esi pasenęs). Šiltabalsis grupės vokalistas lipo per apsauginius, švelniai žadėjo grįžti kitąmet, o per dainą „Gold Mother“ ant scenos kartu padainuoti susikvietė dešimtuką fanų. Kokia buvo paskutinė daina, turbūt nereikia sakyti… Paskui galėjai tik dasibaigti su DJ Lethal, skambant klasikiniam hip hopo hitui ar kokiam „Crazy“. Ketvirtą, kai jau beveik švito ir savanorės merginos angelų sparnais padabintais marškinėliais baigė darbą.
Kol mūsų roko festivalių rengėjai seka pasakas apie kovą prieš klimato kaitą ar tai už demokratiją pas gudus, latviai ėmėsi to, kad svarbiausia – surasti solidžius sponsorius ir sudaryti nuoseklią programą. Panašu, kad jiems tai pavyko padaryti. Su kaupu. Taip gerai, kad žmonės net nespėjo sugaudyti kad bus gerai… „Positivus AB“ buvo kelis (ar net keliolika :) kartų mažiau žmonių, nei jis buvo vertas.
Todėl… manau… visus iš „Positivus“ sugrįžusius persekioja mintis… o kitąmet??
Komentarai