Vasara – atostogų metas, kurio metu jauni žmonės tikisi kuo dažniau išsimaudyti purvynuose, ir kuo jie didesni, tuo geriau.Vasara – atostogų metas, kurio metu jauni žmonės tikisi kuo dažniau išsimaudyti purvynuose, ir kuo jie didesni, tuo geriau. Turiu omeny muzikos festivalius. Šią vasarą apsilankiau viename didžiausių Prancūzijos purvynų, festivalyje Vieilles Charrues. Kasmet jį aplanko daugiau nei 200 000 žmonių. Gimęs kaip idėja surengti “tūsą” tarp draugų, renginys plėtėsi vis į didesnį ir didesnį …ir štai jame jau lankosi daug įvairaus lygio, amžiaus, žymumo bei įdomumo prancūzų žvaigždžių, nemažai atlikėjų iš užsienio.
Vieilles Charrues (liet. Senas plūgas) pradžia – 1992 metai. Pirmąsyk jame apsilankė apie 500 žmonių, tad renginys buvo tiesiog vakarėlis draugams, pažįstamiems bei šiaip užklydusiems. Tačiau idėja buvo gera ir festivalis plėtėsi, kol 1995 metais, dėl ploto stokos persikėlė iš Finistere (regionas Bretanėje šalia vandenyno), kur vyko nuo pat pradžių, į Bretanės vidurį – miestuką Carhaix. Nuo to laiko festivalyje apsilankė tokios žvaigždės kaip PLACEBO, MANU CHAO, NOIR DESIR, THE PIXIES, TRACY CHAPMAN, YANN TIERSEN, TRICKY, IGGY and THE STOOGIES, NEW ORDER ir t.t., ir t.t.
Dabartinė festivalio vieta – Carhaix – prancūzų angliškai vadinama “the middle of nowhere”. Keli fabrikai ir daugybė laukų. Miestukas atsigauna besiruošiant ir vykstant “Vieilles Charrues”, o kitu metų laiku ten beveik nieko ir nėra. Pats regionas, kuriam priklauso miestukas – Bretanė – vienas iš 26 regionų Prancūzijoje, ir randamas šalies šiaurėje. Čia kalbama prancūzų bei keltų kalbomis. Bretanė išties nuostabi: vandenynas, akmenuotas kraštovaizdis, saulės kaitra ir lietus, besikeičiantys kas pusę valandos.
Tačiau pakalbėkime apie šių metų festivalį. Vos tik nukeliavus, nustebina tvarka: taisyklingai sustatytos mašinos, kultūringai besibūriuojantys žmonės, kilimėliai ant dar egzistuojančios žolės ir pan. Žinoma, tai tik ankstyvas vakaras. Nors turėjome festivalyje praleisti keletą dienų, šį planą pakoregavo sužeista draugės koja. Tačiau mūsų “vienos dienos festivalis” netapo didele problema, mat beveik visos mūsų laukiamiausios grupės grojo tą patį vakarą. Lietuvaičių kompanijos tikslas: išvysti festivalio žvaigždes ARCADE FIRE, šaunuolius CLAP YOUR HANDS SAY YEAH, yeah yeah yeah yeah yeah LCD SOUNDSYSTEM bei dar gyvą PETER GABRIEL.
Iš minėtųjų pirmąjį pamatėme PETERĮ GABRIEL. Mielas, jau nebejaunas, bet labai gyvybingas atlikėjas su grupe, taip pat, kaip senais (jaunais) laikais traukiantis “Red rain is coming down…”. Puiki kokybė, daug susikabinusių keturiasdešimtmečių ir jaunimo, laukiančio ARCADE FIRE. Gražu, tvarkinga, Peteris padainavo, dangų papuošė milžiniška vaivorykštė, pasaka baigėsi.
Po kažinkokios grupės pasirodymo, į tą pačia sceną koncertuoti atkeliauja kanadiečiai ARCADE FIRE. Daugybė instrumentų, daug ir narių, raudonai mėlyna garbanės vokalistės Régine Chassagne suknelė. Nors mokantys prancūziškai, grupės nariai su publika bendravo daugiausiai angliškai. Minios plūdo pasiruošę įspūdingam reginiui, mat ARCADE FIRE buvo – pagrindinė festivalio grupė. Buvo atlikta daugybė kūrinių, praktiškai visos pagrindinės “Funeral” bei “Neon Bible” dainos. Labai kokybiškai, didingai bei pritrenkiančiai – grupė tai moka. Deja, prancūzams vis dar sunkoka išmokti dainų žodžius. Kaip jie patys sako, išgirdę anglišką dainą, susikuria savo žodžius, panašius į grupės tariamus, ir dainuoja, nes vis vien nesupranta anglų kalbos. Tačiau kalbos trukdžiai nesutrukdė žmonėms palaikyti grupės, šokant, rėkiant ar keliant tarą, pripildytą alkoholio, prie lūpų. ARCADE FIRE užvaldydavo minią galingais dainų perėjimais (“aaa”), žmonės išprotėdavo, atsigaudavo, panirdavo visuotinį transą, vėl išsiblaivydavo.
Kanadiečiams užgrojus “Poupée de cire, poupée de son”– žymų Prancūzijos maršą liepos 14 (Bastilijos šturmo, Prancūzijos nacionalinė šventė) proga, publika nebežinojo, kur dėtis ir ką daryti. Buvo įspūdinga, buvo labai gerai – grupė buvo pakviesta “bisui” ir sugrojo dar keletą triuškinančių kūrinių.
Taigi, nors ARCADE FIRE paliko “grupės, kurios šį vakarą nepralenks jokia kita” įspūdį, visvien labiausiai laukiau CLAP YOUR HANDS SAY YEAH! (CYHSY). Prie šios scenos žmonės nesiveržė, mat CYHSY grojo iškart po ARCADE FIRE, o žmonės dar nebuvo atsigavę po ką tik juos ištikusio reginio.
http://www.youtube.com/watch?v=zD-Ray0AQwA
Liūdnoka, nes pasirodymas buvo išties geras: jei leisite taip vadinti, folk indie rock‘n’roll grupė, nepakeičiami vokalisto Aleco Ounsworth dainų tekstai ir tik keletas žmonių visoje minioje (mažoje minioje) šokančių ir kažkiek vertinančių grupės muziką. Aleco Ounsworth dainavimo maniera (judinti mikrofoną ir murmuliuoti žodžius), armonikėlė, visos grupės įsijautimas, nors publika reagavo gan vangiai, buvo stulbinantis. Suskambus “Skin of my yellow country teeth”, klausytojai kiek atsigavo, tačiau po šios dainos minioje vėl įsivyravo štilis. Po koncerto, iš tiesų, šiam net nesibaigus, žmonės jau skirstėsi, tad apie “Pakartot” nebuvo net kalbos.
Paskutinieji regėti – LCD SOUNDSYSTEM. Antra trečia valanda nakties, cheminės ar natūralios medžiagos žmonių organizme, “daft punk is playing at my house, my house” bei masinis šokis. Geriausi grupės kūriniai, nepailstantis Jamesas Murphy, kurį po kelių kūrinių užknisa strikinėt ant scenos ir jis teškiasi ant publikos rankų. Tai buvo vienos dalies pabaiga, su naktiniais JOY DIVISION bei nekoordinuotai svirduliuojančiais žmonėmis.
Komentarai