PLArtForma @ Kruizinių laivų terminalas

13:45 – renginio laukimas, kava – City Pub. Laukti liko vos pora valandėlių. Šviečia saulė, o tai gerai. Trečias puodelis kavos su tirščiais, užsuku galerijon – reikia parūkyti. Nusileidžiu laiptais žemyn – lauke vėjas, pradeda lyti. Visiškai nebesinori į „Plartforma“ – bus šalta. Visgi teks eiti, bet tikiuosi, kad susirinks minia žmonių ir aš galėsiu įsispraudus tarp dėdžių ir tetų šiltai stebėti visą festivalį.

Trumpa priešistorė

„Plartforma“ yra jau trečiasis tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis rengiamas Klaipėdoje, tačiau pirmasis organizuojamas rudenį. Ankščiau jis vykdavo vasaros metu, ar netgi kartu su “Jūros švente”. Festivalio koncepcija – šiuolaikinis menas netradicinėje erdvėje. Dedamos pastangos sujungti skirtingų meno sričių atstovus, palepinti kiekvieno žiūrovo skonį, poreikius. Menininkų grupės „Žuvies akis“ pasirinkta festivalio vieta – Kruizinių laivų terminalas – neabejotinai viena iš geriausių erdvių Klaipėdoje. Festivalis buvo pradėtas Agnijos Šeiko šokio projektu „Laimės valandos“, kuris jau buvo rodomas festivalyje “Naujasis Baltijos šokis“. Tai, beje, yra jau antrasis klaipėdiečių Agnijos Šeiko ir Jurgio Malinausko jungtinis projektas.

Publika

Trumpai apie publiką: turbūt daugiau dalyvių nei žiūrovų. Atėjus į kruizinių laivų terminalą pasitinka didelė erdvė ir mažas ratelis žiūrovų, kurių dauguma fotografai, spaudos atstovai, būrelis menų fakulteto studentų ir vos keli vienetai tikrų šiuolaikinio meno gerbėjų. Minioje, kaip planavau ankščiau, pasislėpti tikrai nepavyko. Nežinau, ką kaltinti – orą, futbolą ar krepšinį?

Teatras

Užbėgus įvykiams už akių verta paminėti Justo Tertelio mono spektaklį „PRA vienos dalies vieno aktoriaus prasidėjimas“ (rež. A.Giniotis).
Šis spektaklis nepaliko nei vieno abejingo žiūrovo: prajuokino, pravirkdė, o kitus gal netgi įtikino „gimti scenoje“ (suprask, tapti aktoriais).
Sunku būtų atpasakoti visą 50 minučių aktoriaus monologą, tačiau paminėti keletą perliukų reikia:
„Teatrui kritikai laaaaaaaabai reikalingi, bet kartais atrodo, kad kritikams teatras visai ne.< ...> ar žinot kaip latviškai skambės aktorius – scenos strakals, o ar žinot kaip skamba režisierius – rėkals ant scenostrakala.“
Šmaikštumas, puiki vaidyba, natūralumas – paperka.

Angelas

Viso renginio metu buvo galima grožėtis Jurgio Malinausko, Andriaus Petkaus (Klaipėda) ir Tado Vosyliaus (Kaunas) instaliacijomis, bei skulptūriniais objektais.
Prisipažinsiu, mane pavergė skulptūra „Angelas 2053”. Siūlau pažiūrėti, nors nemanau ar tai ką pamatysit, atspindės tikrąjį vaizdą ir sukels tokias emocijas, kurias ši skulptūra sukėlė man ją išvydus pustuštėje Kruizinių laivų terminalo erdvėje, lietingą pavakarę: http://surface.lt/srf/gal/vos_tad/index.html Reiks rašyti prašymą gerb. Autoriui, kad šią skulptūrą paliktų Klaipėdoje.

Neatvykusieji

Nors į renginį šie dalyviai neatvyko, bet kodėl ir jiems neskyrus žodžio. Deja deja neteko išgirsti Gintaro Grajausko su grupe KONTRABANDA, kurie į festivalį neatvyko esą susirgus gitaristui (neoficialių šaltinių duomenims ši grupė iš viso iširo).
Festivalio organizatoriai iš anksto atsiprašė, kad neteks pamatyti ir planuoto „Menų spaustuvės“ projekto – Loretos Juodkaitės šokio spektaklio „Salamandros sapnas“. Gal autorė pabūgo atviros erdvės, prastų oro sąlygų, ką gali žinot. Belieka save guosti, kad nieko nepraradau nepamačiusi ir šio pasirodymo.

Žalia suknelė

Vienas iš man labiausiai įsiminusių pasirodymų buvo šokėjos Danielos Crutz. Šokio projektas „Objektas – meilė“ iš tiesų privertė įsimylėti. Keičiu orientaciją, kadangi tokios ryškios, įspūdingos, audringai šokančios merginos juodomis akimis neįmanoma neįsimylėti. Šokio metu visi žiūrovai stovėjo sustoję ratu, galėjai aiškiai matyti, kurį iš jų šokėja sugebėjo įtraukti į žaidimą. Choreografės Liat Magnezy darbas išties (net nerandu tinkamo žodžio, bet jis tikrai tikrai teigiamas). Talentingų žmonių visam sviete rasi.

Benas Šarka

Benas Šarka festivalyje pristatė savo naujausio spektaklio – performanco „Kas lieka, kai nieko nelieka“ premjerą. Cituoju, nes pati kaži ar ką čia daugiau parašyčiau apie Beną Šarką: „Tai – ne premjera. Tai – ne spektaklis. Tai – ciklas atvirų repeticijų, kurios kiekvieną kartą bus skirtingos. Tai nėra spektaklis, kuriuo siekčiau sukurti kokią nors grožybę, metaforą. Tai spektaklis apie nieką… kai nieko nebelieka. Apie antrinį aprašymą, padarytą pasaulį ir apie pasaulį, kuris iš tikrųjų toks nėra. Viskas laikina. Mano personažas – teatro budintis, kuris budi tuščiame teatre. Kai visi išeina iš teatro – lieka tuštuma. Jis saugo tuštumą.“ Supratot? Aš ne. Pažadu ši citata paskutinė – „nelinksma, neliūdna, negraudu“. Beno Šarkos ištarta frazė spektaklio metu, įrėmino visą šį spektaklį.

Sloga, Bronchitas, Angina

Te neįsižeidžia šokio programos „Vieta, kurios nėra“ šokėjai: D. Binkauskaitė, M. Milčius, S. Bladženauskaitė. Tačiau kitaip net nežinau, kaip juos pavadinti. Stebėdama jų pasirodymą, nelabai ir galvojau, kokia kūrinio mintis, kaip šokėjai ją atskleidžia ar panašiai. Tuo momentu galvojau tik apie vieną – kas jų laukia rytoj. Išties kraupus vaizdas mano akims: tirtantys žiūrovai, tamsa, nesiliaujantis lietus ir atvirame baseine, apsivilkę trumpais marškinėliais, ilgais šlapiais sijonais šokantys jaunuoliai. Gražu pažiūrėti, bet tik ne rugsėjo mėnesį, kai lauke lyja ir yra velniškai šalta. Vėliau sutiktas M. Milčius tikrai dievagojosi, jog šokti nebuvo šalta, o tik laukimas kol pasibaigs prieš juos einantis projektas vargino. Na jau, neįtikino manęs tai nė per nago juodymą.
Nors ką gali žinot – ištvermingas vyras.

Lieka tik ištvermingiausieji

Taip reiktų pavadinti etapą, kuomet visi žiūrovai sušalę, pavargę, lietui lyjant nepasiduoda ir lieka iki galo stebėti renginio. Nuoširdus koncertas besibaigiant festivaliui. Klausiausi jo, kol nepermirkau kiaurai. Teko slėptis po 1784 didžiuoju alaus skėčiu. Grupė VIRSMAS yra naujas lietuvės daininkės Indrės Dirgėlaitės ir trijų Suomijos džiazo instrumentalistų bendras projektas. Jų muzika – tai Lietuvių liaudies muzikos interpretacija skandinaviškomis tradicijomis. Manau, daug kas atsimena Indrės Digėlaitės pagrindinį vaidmenį V. Ganelino roko operoje „Velnio nuotaka“. Argi neverta pasiklausyti šio balso savininkės dar kartą, skambant lietuvių liaudies dainai „eisiva mudu abudu“…

„Brabanderis“

Šalia šios KU jachtos vyko paskutinysis festivalio projektas. Ilonos Jannti (Suomija/D.Britanija) intriguojantis cirko – šokio projektas. Ji šoka įkvėpta įvairių kliūčių ir draudimų. Nuolatinis judesys simboliškai įkūnija šiuolaikinio žmogaus gyvenimo nepastovumą ir amžinas pusiausvyros paieškas. Puikus fizinis pasiruošimas ir psichologinė laisvė leidžia meninikei atsiskleisti visu gražumu.
Lyja.

Pabaigai

Grįžtant namo dar labiau pradėjo pliaupti lietus, teko užtraukti dainelę. Čia tokia dainelė, kurią tu staugi tada, kai dėl susidariusios situacijos yra taip graudu, kad net linksma. Galiu pasakyti tik vieną: kad ir koks stiprus lietus buvo, festivalio įspūdžių nenuplovė.
Žinoma, galėjau visą šį vakarą sėdėti šiltai prie TV ekrano ir stebėti kažkokias varžybas (krepšinis ar futbolas, kas prieš ką, tiesą sakant man nelabai svarbu) ir nekišti nosies į lauką. Tik va bėda ta, kad ir kokia komanda būtų laimėjusi, man nuo to nei šilta nei šalta. O štai nuėjusi į šį renginį laimėjau aš.

Foto – T.Savickio