Still don’t play guitars!

Prieš kelis metus apie jas buvo kalbama daug ir garsiai. CHICKS ON SPEED – vienos electroclash ikonų – dabar nebėra tokios geidžiamos ir laukiamos pasaulio koncertų salėse. Vis dėlto, jos tebespinduliuoja jaunatviška energija ir aš gal net visai norėčiau, kad kuri nors viena būtų mano mama. Naktimis.

Taigi, damos, kaip patinka Vilnius?

Alex: Jei atvirai, tai daugumą laiko praleidžiame meno centro (ŠMC) patalpose. Dar nesusipažinome su miesto grožybėmis. Tiesa, matėme, kad čia yra nemažai kokybiškų rūbų secondhandų, kuriuose radome nemažai batų mūsų parodai. Taip pat, kiek vaikščiojome senamiesčiu, matėme atsigavusių bei madingų žmonių. Vilniuje praleisime penkias dienas ir beveik visas jas gyvensime, valgysime, miegosime ŠMC.

Pačios pasirinkote tokias gyvenimo sąlygas?

Alex: Taip. Mes visos dabar gyvename skirtinguose miestuose. Hamburgas, Londonas, Berlynas, Barselona – atstumai nemaži ir kai visos susieiname į krūvą, norime kuo daugiau laiko praleisti kartu. Tai, žinoma, atsiliepia ir mūsų meno projektams.

Susitikote Miunchene, tiesa? Kodėl ne tam pačiam Berlyne, Londone ar Paryžiuje?

Alex: Na, aš atvykau iš Australijos 92-aisias ir įstojau į meno akademiją. Tie laikai buvo puikūs – akademijoje dėstė nuostabūs dėstytojai ir mokėsi talentingi studentai. Finansinė pusė taip pat svarbi – mokslas buvo nemokamas, tuo tarpu Londone ar Berlyne tai kainuoja nemažai. Miunchenas – gera vieta kažką pradėti, nes iš esmės miestas gana nuobodus ir ta aplinka tarsi stūmė kurti.

Kažkur teko girdėti jus apibūdinant gašliomis feministėmis…

Melissa: (juokiasi)…Rimtai? Skamba neblogai. Nors mes ir nemėgstam, kai mums lipdo kažkokias etiketes, bet tai skamba patraukliai.

Bet esate vienos iš tų, kurios turi hate ir love it statusą. Tai įkvepia, suteikia motyvacijos, ar atvirkščiai?

Melissa: Na, taip, tikrai taip, bet galima sakyti, kad pačios jį ir užsitarnavome. Jau po vieno iš pirmųjų mūsų pasirodymo, kai kurie pažįstami nenorėjo su mumis net šnekėti. Lyg ir šokiravome. Po to išvis teko persikelti į Berlyną, nes Miunchene paprasčiausiai nebeliko draugų…
Alex: Kai kurie šnekėjo maždaug oho, mes niekada negalėtume taip elgtis ant scenos.

Vadinasi, CHICKS ON SPEED – savotiškas maištas ar net iškrypimas?

Melissa: Kai tave supa tam tikra aplinka, po kurio laiko viskas atrodo normalu. Ir šiaip, visos tos normos…Sėdint lėktuve tarp būrio verslininkų vis tiek gera jaustis frykėmis.

Tai gal pasakysite, kur yra riba tarp meinstrymo ir undergroundo kultūrų šiais laikais?

Melissa: Dauguma žmonių turi linijas ir ribas savo galvose. Keisčiausia, kad dažnai jie save laiko didžiausiais demokratais. Tarkime, didžioji dalis hipių po kurio laiko tapo japiais, kurie suteikė labai negatyvų atspalvį globalizacijai su savo taikios meilės idėjos. Šūdas visa tai.
Alex: Geras klausimas…Dabar yra internetas, youtube, myspace ir panašūs dalykai. Mano nuomone, tai naikina žmonijos sugebėjimą turėti intelektualiąją nuosavybę ir mažina kūrybiškumą. Galvoju, kad dėl to vėliau bus nemažai problemų.

Papasakokite apie jūsų dabartinius muzikinius projektus. Ar yra kokie kriterijai atlikėjams, norintiems būti jūsų leiblo dalimi?

Melissa: Rekomenduojama būti moterimis, bet tai nėra svarbiausia. O šiaip, geriausias būdas išsiskirti – būti originaliems, tačiau pamėgdžioti kažką vykusiai taip pat juk galima. Tarkim, KIDS ON TV tą darydami net turėjo šiokių tokių problemų…

Ką manote apie Nu Rave? Buvo kalbama, kad tai naujas big thing šokių muzikoje…

Alex: Nesenai žiūrėjau DVD apie punk kultūrą, kuriame kalbama apie muziką, kaip atsiranda naujos srovės joje ir kaip visas keičiasi. Mums, kaip electroclash atstovėms, nu rave šiek tiek artima. Australijoje dalyvavau vienam showcase ir mačiau THE KLAXONS bei NEW YOUNG PONY CLUB. Jie man priminė mano jaunystę, reivo laikus ir buvo visai smagu matyti savotišką atgimimą to, kuo kažkada pats žavėjaisi. Išvis nelabai suprantu, kodėl žmonės taip mėgsta laidoti vieną ar kitą stilių – juk galima džiaugtis akimirka, o kai tai išsenka, griebtis kažko kito.

Dirbote su tokiomis asmenybėmis kaip Karlas Lagerfieldas ar DJ Hell. Kuri jų paliko didžiausią įspūdį?

Alex: Lagerfieldas…Dirbti su juo buvo labai įdomu. Jis gali kurti nesustodamas, be to, tai labai atviras žmogus jaunimui ir jo idėjoms. Tai pasireiškia ir Karlo darbuose.
Melissa: Puikiai atsimenu pirmąjį susitikimą. Jis įėjo ir aš pirmąkart supratau, kad prieš mane – žvaigždė. Jis lyg kokia karalienė Elžbieta – nuo jo dvelkia aristokratija.

Šįryt (ketvirtadienį) mirė Luciano Pavarroti. Kiek šiais laikais, kai televizija bruka savo vertybes, yra svarbūs žinomi žmonės ir pagal ką nustatomas tas žvaigždės laipsnis?

Alex: Turi turėti tai, kuo nepasižymi niekas kitas. Tik taip gali išsikovoti tikrąjį autoritetą…
Melissa: Taip, bet iš esmės, nereikia daryto kažkokio kulto. Pavyzdžiui, man buvo labai liūdna, kai mirė Nina Simone. Ji buvo didis menininkas, tačiau savo klausytojus ji niekino, manydama, kad yra per daug gera jiems. Žinoma, toks pyktis savaip žavus, nes jis sukuria tragišką atmosferą.

Žinote, ant ŠMC sienos yra užrašas Kiekvienas gali būti menininku, bet tik menininkai tai žino. Jūsų nuomone, tai tiesa ar ne?

Alex: Manau, kad tik mažuma meno darbų yra tikras menas. Visa kita – savotiška apgavystė. Ne visi kūrėjai sugeba kažką pasakyti auditorijai, kitiems tai tiesiog pasiseka. Žvelgiant taip, sentencija lyg ir būtų teisinga, bet sėkmė dažniausiai priklauso nuo aplinkybių.