Interviu su Sascha Funke

Jo penktadieninis setas Milk bare buvo lyg braidymas vandenyje. Minkšti, neagresyvūs garsai niekuomet nebandydavo įsitempti į šokių aikštelę, veikiau ramiai ir užtikrintai laukė, kol pats ten ateisi. Setas buvo pilnas dažnai pasigendamo naujo ir negirdėto, dar daugiau – individualaus garso.

Ar kuri savo muzika taip, kad pačiam būtų patogu didžėjauti?
Bandau pasidaryti tokius gabalus, kurių neturiu. Manau, kiekvienas stengiasi įnešti dalį savęs į savo kūrinius. Vienas labiausiai motyvuojančių dalykų, kuriant muzika yra tai, kad ta muzika padarytų mano DJ setą geresniu.

Kokioje Berlyno dalyje užaugai?
Rytų.

Ar sunku buvo augti Rytų Berlyne?
Buvo puiku. Kai buvau 13, griuvo Berlyno siena. Manau, man neatsitiko nieko blogo, nors ir augau už sienos, komunistinėje santvarkoje. Gyvenau gerame rajone, turėjau gerus draugus. Eidavau į jaunimo užimtumo klubus. Manau, būtų buvę daug sunkiau augti, jei būčiau buvęs vyresnis, nei 13 metų, nes tuomet ateina laikas, kai norisi klausyti įvairios muzikos, dėvėti kitokius drabužius. Man pasisekė, siena griuvo pačiu laiku, negaliu net skųstis.
Man taip pat nebuvo sunku, nes mano tėvai dirbo daug komandiruočių reikalaujantį darbą, taigi jie daug kartų lankėsi Vakarų Europoje. Savo pasakojimais jie paruošė mane pokyčiams. Žinoma, kai griuvo siena aš puoliau į parduotuves, prisipirkau žurnalų ir įrašų.
Kol siena stovėjo mes vistiek galėjome žiūrėti Vakarų Vokietijos TV ir klausytis jų radijo. Niekas apie tai nešnekėjo garsiai, bet visi žinojo.

Kokia muzika tave įtakojo?
Devintame dešimtmetyje klausiau PET SHOP BOYS, NEW ORDER ir kitų britų grupių. Nors daugiau klausydavau šokių muzikos, nei kitokios. Dabar klausau daug daugiau gitarinės ir roko muzikos, nei prieš 10 metų. Aš vis dar atrandu muziką iš tų laikų kai augau ir jaučiuosi lyg keliaučiau laiko mašina. Manau, mane įtakojo pop muzika ir šokių muzika.

Kaip patekai į tą aplinką, kurioje kuri dabar?
Berlyne tai lengviau, nei visur kitur. Pas mus buvo klubai ir įrašų parduotuvės, taip pat Marushos vedama radijo laida. Ji pasakojo mums, jauniems žmonėms, kas vyksta Berlyne, kur nusipirkti puikių įrašų, taigi rasti ryšį su muzika buvo gana nesunku. Man atrodo, visa tai įvyko 1993 metais, taigi nebuvo per vėlu. Tada aš sutikau Paul Karklbrener, kuris kaip ir aš, norėjo organizuoti vakarėlius.

Kaip darai remiksus, tavęs paprašo ar tu išgirsti kūrinį ir užsinori jį perdaryti savaip?
Paprastai žmonės, kurie sukūrė originalą, paklausia manęs ar man nebūtų įdomu padaryti remiksą. Dažniausiai praėjus dienai nuo tada, kai gaunu dalį originalaus kūrinio, galiu pasakyti, ar ką nors darysiu. Tada žinau, ar galėsiu rasti savo būdą, kaip perdaryti tą kūrinį. Tai lyg žaidimas. Kūrinio autorius leidžia man žaisti su savo kūriniu ir tai daug linksmesnis procesas, nei pačiam kurti.

Per kiek laiko sukuri kūrinį?
Vis dar neturiu tikslaus atsakymo. Gali užtrukti mėnesį, gali savaitę. Dėl to kartais labai sunku. Niekuomet neateinu į studiją žinodamas, ką dabar darysiu. Man lengviau remiksuoti, nes turiu šaltinį, kuriuo galiu remtis. Kuriant savo muziką kartais būna tokių dienų, kai tiesiog nieko nenutinka.

Ar tau lengva užbaigti kūrinius?
Kartais tai taip pat problematiška. Tai priklauso nuo kūrinių, nes kartais nereikia daug post production, kartais tai tiesiog loopas ir tau tereikia uždėti bazinius garsus ir tai viskas. O kartais tenka dirbti su tiek daug garsų, kad trunka savaitę, kol pabaigiu.

Kuri minimalą, kokia muzika tau dar patinka?
Sunku paaiškinti, dabar minimalu gali vadinti bet ką. Jis egzistuoja jau taip ilgai, kad iškrypo. Daugiausiai aš groju techno. Rašantiems svarbu surasti tam pavadinimus, bet aš nežinau, kas tai. Tai gali būti housy ar trancy, bet tai techno.

Ar augdamas domėjaisi trance muzika?
Taip, klausiausi jos vienus metus. Atrodo, 1993 metais. Tai buvo puiki mano reiveriško gyvenimo dalis, bet tada trance iškrypo, kaip ir minimal dabar. Taigi pakrypau link techno.

Tavo mėgstamiausiais laikraštis ir žurnalas?
Laikraštis – “Die Deutsch Haltung”, žurnalas – “Der Spiegel”. Skaitau daug muzikinių žurnalų, bet jie man nelabai svarbūs. Skaitau “De:Bug”, taip pat “Groove”, bet po dienos juose nebėra ką skaityti. O politinius žurnalus gali skaityti tris dienas.

Kur tau patinka groti Berlyne?
Man patinka Watergate, Panorama bar ir Weekend klubuose. Kiekvienas jų turi savo charakterį. Panorama bar – hedonizmas, ten nėra jokių ribų. Watergate yra per vidurį Weekend ir Panorama bar. Ten labai geras garsas ir geriausias žmonių mišinys, nes ten eina ir berlyniečiai ir žmonės iš kitur. Klubas Weekend visiškai kitoks, atmosfera labiau “posh”, nei visur kitur. Ten groju tris keturis kartus per metus. Daugiausia ten grojęs esu su Ellen, tai puiki vieta groti dviese kartu su draugu. Du metus iš eilės mes dviese ten grojom per naujų metų vakarėlį, galbūt ir šiais metais grosime ten pat. Panorama bar ar Watergate negali groti dviese, nes ten bus dar 4 didžėjai be tavęs, šiuo atveju Weekend privatesnis klubas, nei kiti du. Šią vasarą mes taip pat grojome Weekend terasoje, bet buvo dar daugiau madingų žmonių. Aišku, tada buvo Berlyno mados savaitė. Tai buvo visiškai ne mūsų publika.

Ar ta pati publika ateina į visus jūsų vakarėlius?
Visiškai ne. Sakykime 5 % žmonių, kurie eina į Panorama bar, eina į Weekendą, taip pat ir su Watergate klubu.
Taip pat labai svarbi vieta Berlyne yra Bar 25, negaliu net rasti tinkamo žodžio šiai vietai apibudinti, bet tikiuosi, kad ji ir vėl bus Berlyne kitais metais.