Louie Austen: Nuobodu tai, kas normalu

Elektroninės muzikos scenoje jis netikėtai atsirado 1999 metais. Dabar, po 4 albumų ir daugybės singlų, bendrų darbų su Phonique, Korsakow ir kitais jis neįtikėtinai populiarus. Šiais metais jis įkūrė LA records, kur ir planuoja leisti savo darbus.

Mes susitikome vakare prieš koncertą Kaune, prieš tai buvo trumpiausias mano matytas soundcheck, trukęs, turbūt, neilgiau penkių minučių. Lauke bjauriai lijo, galvoje “One night in Rio” skambėjo, kaip niekada neateisiančios vasaros hitas, tačiau tai buvo šilčiausias žiemos interviu ir vienas linksmiausių koncertų pastaruoju metu.

Jam šešiasdešimt vieneri, bet jo nežino mūsų mamos, nes ilgą laiką jis dirbo viešbučių restoranuose Niujorke, Las Vege ir dar toliau, kur aksominiu krunerio balsu tirpdydavo ledines viešbučių lankytojų širdis.

“Kai buvau jaunas, Viena buvo tinkama pabėgimui. Tobula vieta, kurą gali palikti. Ji buvo maža, o jos gyventojai – siaurų pažiūrų. Kai buvau vaikas troškau iš ten pabėgti, taigi atėjus 16-tam gimtadieniui paprašiau savo tėvų leisti man išvažiuoti į Angliją, bent atostogoms. Norėjau pabėgti kuo toliau.
Dabar Viena kitokia, o su kiekviena nauja karta ji tampa vis atviresnė, tačiau nuo mano išvažiavimo prabėgo beveik 50 metų. “

Po daugiau nei poros dešimčių metų, Louie grįžo norėdamas supažindinti merginą su savo tėvais ir netikėtai jam pasiūlė vienerių metų kontraktą Vienos Hiltono viešbutyje. Jis pasiliko. Vieną dieną, po nekalto pokalbio radijo studijoje viskas pasikeitė.

“Su Mario Neugebauer susitikome studijoje, kur tuomet įgarsindavau reklamas. Jis papasakojo, kad pats kuria “gabalus” ir aš paprašiau paklausyti. Mes nuėjome į studiją. Tuo metu net nesupratau, ką jis turėjo omeny sakydamas “gabalas”, tačiau išgirdau jo muzika ir pasakiau, “tai fantastiška”. Mes ėmėme dirbti kartu, įrašėme mano pirmą albumą Louie Austen “Consequenses”, labai tamsų ir depresyvų. “

Kostiumuotas pasirodymas elektroninės muzikos scenoje buvo netikėtas ne tik auditorijai, bet ir jam pačiam. Sodraus balso, krūneriškos manieros ir elektroninės muzikos mišinys buvo beveik kaip mojito vasaros naktį ir būdamas 53 -iejų jis staiga sužavėjo auditoriją, kurios kritinė masė už jį buvo 20-30 metų jaunesnė.

“Jaučiu, kad esu tiltas tarp senų dalykų ir naujų. Džiaugiuosi, kad jauni žmonės priima mano muziką, aš pats vis dar mastau kaip studentas. Iš jaunų žmonių galiu daug išmokti ir man patinka su jais būti, nes jie gyvybingi, kupini sumanymų ir energijos. Daugelis mano bendraamžių jaučiasi “įsitvirtinę” ir kasdiena jų jėgos senka. Jie nori likti ten, kur kažkada buvo.
Jauni žmonės yra kitokie, todėl aš stengiuosi dėl jų ir tikiuosi, kad jiems patinka tai, ką darau.”

Jo žavesys, atrodo, praradęs laiką. Jauniems žmonėms jis sugeba sukurti tokią aplinką, kurią jie matė tik filmuose statytuose tada, kai jų dar nebuvo. Ten frakuotas vyras galantiškai pasiūlo glamūrinei moteriai parankę (jos subtilūs kvepalai sunkiasi per ekraną) ir ji šyptelėjusi lupų kampučiu elegantišku išpuoselėtos rankos manevru teigiamai atsako į jo gestą.

“Man patinka gražiai rengtis, tačiau aš to (kostiumo aut. past.) nevilkėčiau 24 valandas per parą. Elegantiška išvaizda koncerto metu skirta ne tik man, bet ir kitiems. Visa tai – lyg bendra mano identiteto apraiška. Manau, net jei žmonės neatsimena mano vardo, jie atsimena skrybėlėtą vyrą vilkinti baltu kostiumu.”

“Bendra identiteto apraiška” perkelia klausytojus į kitokią erdvę. Klubinėje ar festivalinėje aplinkoje, kur paprastai žmonės dėvi džinsus ir marškinėlius, elegantiškas šešiasdešimtmetis – retas, truputi įpareigojantis, apreiškimas. Muzika čia tiek pat svarbi, kiek pasirodymas. Paklaustas, ar save suvokia kaip muzikantą, ar kaip atlikėją jis atsako:

“Labiausiai norėčiau, kad žmonėms patikčiau, kaip asmenybė, kad jiems patiktų mano mintys, nes visos mano dainos yra apie tai, kas mane neramina. Kai nesiseka su mergina, įsimyliu arba susipykstu su savo drauge – aš rašau. Savo gyvenime tiek kartų klydau, buvau vedęs tris kartus. Aš analizuoju savo veiksmus ir susitvarkau su problemomis apie jas rašydamas. Tai lyg kontempliacija.”

Louie skirtingai nuo daugelio elektroninės muzikos atlikėjų, kurie patys yra kompozitoriai, orkestrai, solistai ir dirigentai, ne viską atlieka pats.

“Kartais draugai man atsiunčia savo sukurtus kūrinius, tuomet aš sėdu prie pianino ir bandau pajusti akordus, kūrinio atmosferą. Bandau įsivaizduoti situaciją ir suvokti, ką jaučiu, tuomet randu pirmuosius žodžius ir frazes iš kurie vėliau pagimdo dainos žodžius.
Kitais kartais sėdint prie pianino man į galvą šauna mintis ar koks jausmas, tuomet užsirašau tai, bėgu į studiją ir bandau sugroti tai su gitara ir įrašyti tam, kad galėčiau vėliau perduoti tai prodiuseriui.”

Jo vardas iš tiesų ne Louie Austen, o Alois Luef, apsivilkęs baltu kostiumui jis neina į parduotuvę, jo laisvalaikis ne vien moterims į ausį čiulbamos malonybės ir praėjusio laiko žavesio iškrovos sproginėjančios ore.

“Man patinka nuolatiniai pokyčiai. Norėdamas atsikvėpti aš turiu kažką pakeisti. Pernai pradėjau žaisti tenisą, mokytis naujų kalbų. Po kitokios veiklos aš užsinoriu groti. Jeigu sėdėčiau prie pianino 8 valandas, žinoma, pavargčiau. Tačiau šiek tiek pasėdėjęs aš einu pas savo trenerį, mes žaidžiame tenisą, skaitau knygą, einu į sporto salę ar su kolegomis lošiu biliardą. “

Tą pačią koncertinę programą jis kaskart atlieka kitaip. Juolab, kad groja su keturiomis skirtingomis grupėmis. Iš sentimentalaus restoranų krūnerio jis virto elektroninės muzikos krūneriu. Jei niekas nesikeičia, pasaulis stovi.

“Tas pokytis iš vienos scenos į kitą buvo nuostabus. Man patinka pokyčiai. Mano būdą puikiai iliustruoja teniso žaidimas. Žaidžiu ne taip, kaip tai daro normalūs žmonės. Nuobodu tai, kas normalu, o žaidimas netikėtu kampu įdomiausias. Linksmiausia, kai gali rizikuoti viskuo. Mano draugai klausia manęs, kodėl aš taip idiotiškai elgiuosi.
Man taip tiesiog patinka.

Galbūt tai kvaila, nes šimtus ir tūkstančius kartų savo gyvenime aš tiesiog pralaimėjau. Tačiau kartais, po 20 ar 30 nesėkmių, aš galiu pasakyti, kad man pagaliau pavyko. “