“Pažadėk man” [taip] neberežisuoti, Kusturica

Emir Kusturica nusibodo, išsikvėpė, tapo paviršutiniška savo paties genialumo iškamša. Jo naujausias filmas „Pažadėk man” (nuo lapkričio 30-os dienos rodomas Lietuvoje) – nuvalkiotas, sentimentalus ir neįdomus anekdotas. Filmas baigiamas Kusturicos pasiteisinimu, kurį išsako vienas filmo veikėjų: „Man tai panašu į didelę provokaciją!”. Deja – Kusturica tikrai gana naivus, jeigu tiki, kad 2007-taisiais ką nors galėtų nustebinti stambus jaučio sėklidžių planas.

Kodėl filmas nepavyko? Istorija – apie berniuką, kuris seneliui pažada namo grįžti vyru – Kusturicai, regis, tinka; personažai lyg ir, kaip visada, spalvingi, temperamentingi; ironijos, paradoksalių situacijų taip pat šiek tiek yra – bet kažkas ne taip. Filmas suvaidintas ir nufilmuotas labai reklamiškai: publika akivaizdžiai perkama stambiais planais, ašaromis ir didelėmis krūtimis. Vaidyba ir situacijos – dažnai demonstratyvios ir rezultatyvios, todėl neįtikinamos.

Labiausiai Kusturicai trukdo siužetas, kuris yra absurdiškas (galėjo būti teigiama prasme – bet nėra) ir nuspėjamas, o pastangos tai nuslėpti – „intriguojantis” ir nuoseklus pasakojimo būdas – tik dar labiau erzina. Filmas labiau vykęs ir įdomus tik pačioje pabaigoje, kai Kusturica atsipalaiduoja (…nebereikia sekti siužeto…) ir pradeda atvirai, bet išradingai juokauti. Panašiai juokavo jo filmas „Katytė juoda, katinas baltas” – be didelių pretenzijų, bet gyvenimiškas, tragikomiškas, juokingas, nuotaikingas, gražus kūrinys.

Dabar gi Kusturica seka pagal mainstreamo taisykles sudėliotą pasakėlę, o bandydamas išsigelbėti griebiasi ankstesniuose filmuose geriau įgyvendintų komponentų – personažų, situacijų, humoro, muzikos ir t.t., taip pat ryškiai ir kiek pretenzingai cituoja Martin Scorsese „Taksistą”.

Išsigelbėti nepavyksta; „Pažadėk man” turėtų nepatikti net ištikimiems Kusturicos gerbėjams (jiems – ypač).