Kai sakiau, kad į BABYSHAMBLES koncertus daugiau neisiu, melavau. Bosas nupirko mano principus pasiūlęs bilietą už dešimt svarų ir įtikinęs žodžiais: „buvau visuose jų Brixton Academy koncertuose, jie arba buvo labai geri, arba bent kas nors susimušdavo ant scenos“.
Tradiciškai susirinko visa „NME“ banda, eilėje prie įėjimo tiek prieš mane, tiek už manęs stovėję žmonės kalbėjosi apie Maispeisą.
Dėl neaiškių priežasčių iš apšildančių grupių sąrašo dingo TINSELTOWN, tereikėjo prakentėti BEGGARS ir THE COURTEENEERS. Praėjusį sykį Pėterio grupę apšildė JOE LEAN AND THE JING JANG JONG, kurių muziką skamba taip, kaip ir pavadinimas – blogai, tad šįkart prieš BABYSHAMBLES grojusios grupės maloniai nustebino. Pirmi į sceną išėjo BEGGARS. Vokalas gerai skambėjo gyvai, bet grupės išsidėstymas ant scenos buvo kažkoks be ryšio – talentingas vokalistas ir gitaristas, taip pat grojęs ir lūpine armonika, buvo nukištas į kampą, o scenos centrą okupavo išvaizdesnis, bet toli gražu ne toks svarbus jaunuolis su visa indie kostiumo uniforma. THE COURTEENEERS buvo sutikti su gerokai didesniu entuziazmu ir mokėjo daugiau nei keturis akordus, tūkstantis pliusų bosistui (ar, kaip LR priede „MES!!!“ rašydavo – _bosininkui_).
Galiausiai pasigirdo skanduotė „Pete! Pete! Pete!” ir man į šoną alkūnėm ėmė badyti trilbininkai (BABYSHAMBLES fanai, nešiojantys anglišką skrybėlę trilby; paplitimo mastą puikiai iliustruoja kažkada nuaidėję siūlymai eiti į koncertus grupelėmis ir rungtyniauti, kas pritvos daugiau tokių Doherčio padielkų). Vienas iš jų pakomentavo: „jei reikės dėl BABYSHAMBLES nusišlapint į kelnes, taip ir darysiu“. Jei nebūtų prieš tai vožtelėjęs man į žandikaulį, būčiau pasidalinusi patirtimi (raktinis žodis: plastikinė stiklinė). Bet po to žemiškus poreikius visi pamiršo, nes į sceną išėjo laukiamiausia vakaro grupė ir prasidėjo didžiausia pasaulio mėsmalė.
Repertuaras nesikeitė nuo to, kurį buvo galima išgirsti visuose koncertuose po „Shotter‘s Nation“ išleidimo. Daugiausia figūravo antro albumo dainos: „Carry On Up The Morning“, „Delivery“, „You Talk“, „There She Goes“ (originalus pavadinimas „There She Goes (A Little Heartache)“), „Side of the Road“. Atlikimas – profesionalus. Maniakišką šokinėjimą sukėlė vienas nežymesnių „Down in Albion“ albumo gabalų „Pipedown“. Pete pagrasino palikti sceną, jei žmonės nenustos stumdytis. Pirmų eilių gretos retėjo su kiekviena daina, kol galiausiai per priekį apsauga išnešė ir mane. Kiekviena daina sukeldavo naują isterijos bangą, ramiau buvo sutikta tik pirmojo albumo „Back From The Dead“ ir publikai dar nežinoma „Pretty Sue“ (kurios pirminė versija buvo pasirodžiusi būgnininko Adamo Maispeise pavadinimu „roses,kings,castles“ – ten galima rasti ir kitų grupės gabalų pradinėje kūrybinio proceso stadijoje).
Pabaigai buvo palikti visi hitai – „Killamangiro“, „Albion“ ir labai energingai atlikta „Fuck Forever“. O po to jau ir moteriškei su negrabiai atlikta „libertine“ tatuiruote, ir jaunuoliui su raudona THE LIBERTINES uniforma, ir man teko eiti namo. Bet gatvėje dar ilgai buvo stabdomas eismas ir buvo galima girdėti dainuojančius fanus. Panašu, kad net jei Dohertis pradėtų susitikinėti su Anna Wintour ar rūkyti vanilės skonio kreką, Peatlemanija nesibaigtų.
Komentarai