Tokiais žodžiais pokalbį apie Lietuvos politikų tinklaraščius pradeda blogeris Dievų Žiniasklaida. Jo nuomone, mūsų šalies politikai dar nesuprato, kokią galią turi internetas. ORE nusprendė pasigilinti į šio reiškinio priežastis. Deja, iškart turime pripažinti, kad straipsnis bus šališkas. Nes nė vienas politikas nesutiko atsakyti į klausimus apie savo blogą. Tačiau pradžioje – kelios pastraipos apie blogus apskritai.
Tinklaraštis arba blogas savo evoliuciją pradėjo dar gūdžiais 1984-aisias, kai internetas buvo egzotika. Tuomet keli vaikinai sukūrė tinklapį „mod.ber”, kuriame dalindavosi geriausiomis nuorodomis bei reikšdavo nuomonę apie jiems svarbius dalykus. Visgi pirmuoju blogeriu laikomas Justin Hall, kuris dar besimokydamas koledže, 1994-aisias pradėjo rašyti tai, ką pavadintume blogu. Nuo to ir užvirė visa košė. Kadangi blogams buvo taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir žiniasklaidos priemonėms. Blogeriai Vakaruose buvo prilyginti žurnalistams, o „profesionalams” buvo suteiktos žurnalistų akreditacijos net į Baltuosius rūmus… Blogų paieškos sistema „Technorati” 2006-aisias metais iš viso buvo užregistravusi daugiau nei 112 milijonų blogų. Spėju, šiais metais jų turėtų būti dvigubai daugiau.
Lietuvoje, deja, padėtis kitokia. Nors blogų turime išties daug, veikia sistemos blogas.lt ir eblog.lt, visgi blogeriams nesuteikiamas žurnalisto statusas, nors reikalaujama tokios pačios atsakomybės. Žmonės, nuo kurių tai priklauso – politikai – arba dar nesuprato, kokią naudą duoda blogo rašymas, arba sąmoningai tai ignoruoja. O gal to priežastis – paprasti matematiniai skaičiavimai? Atsakymų ieškome kartu su „Dievų Žiniasklaidos” ir „Dienos Duonos” blogeriais bei pirmojo lietuviško viešųjų ryšių vadovėlio autoriumi Liutauru Ulevičiumi.
Kaip manote, kodėl Lietuvoje yra tik du rimti politikos blogai? (zuokas.lt ir kubilius.lt) („Rimti” šiuo atveju reiškia nuolat atnaujinami). Juk blogas yra bene pigiausia priemonė pranešti pasauliui apie save.
Liutauras Ulevičius: Nesutikčiau, jog tik du. Tikrai yra daugiau – esu aptikęs 10-15 politikų tinklaraščių. Galbūt patikslinčiau, jog tėra du rimtų politikų tinklaraščiai, t.y. „didžioji politika” dar neatrado interneto. Deja, tai sutampa su nenoru diegti e-balsavimą. Kitiap tariant, pažangioji visuomenės dalis nelabai įdomi politikams dėl savo pasyvaus balsavimo. Dėl to socdemų valdančioji dauguma blokuoja internetinius balsus, o pažangai pritariantys negali „pramušti” naujo lango pas rinkėjus. Toks uždaras ratas, kuriame investuoti daug savo asmeninio laiko internetui nėra efektyvu.
Dievų Žiniasklaida: Politinių blogų ne mažai, o jų praktiškai nėra Lietuvoje. Vos vienas kitas, garsiausias iš jų, žinoma, Artūro Zuoko. Interneto galią politikai, manau, supranta (bent jau tie, kurie juo naudojasi), čia slypi dvi kitos priežastys.
Pirmoji – kol kas aktyviausi rinkėjai nėra ta grupė, kuri lygiai taip pat aktyviai naudotųsi internetu. Vyresnio amžiaus žmonės, kurie rinkimuose dalyvauja aktyviausiai, nėra pasiekiami arba paveikiami internetu, juos bandoma pritraukti kitomis priemonėmis. Jaunesnė auditorija, priešingai, rinkimuose ne tokia aktyvi.
Antroji priežastis – norint turėti savo asmeninį blogą, kuris būtų ne tik formalus pavadinimas, bet ir kokybiškas turinys su nuolatiniais lankytojais reikia laiko, reikia savos nuomonės, reikia mokėti rašyti. Artūras Zuokas – žurnalistas, puikiai valdantis plunksną ir liežuvį, todėl nesistebiu, kad jis išnaudoja ir internetą. Savaitę ar mėnesį kasdien įrašyti po tekstą savo bloge galėtų daug politikų, bet išlaikyti tokį tempą metus ar dvejus – ne kiekvienas sugebėtų.
Be to, bloge dar ir savo nuomonę pagrįsti reikia – kai kuriems prisiplakėliams prie partijos, kurie jau gauna surašytus tekstus, tiesiog būtų per sunku. Žinoma, yra politikų, kurie sugebėtų pritraukti nemažai lankytojų, netgi premjero blogą būtų labai įdomu skaityti, jei tai nebūtų tik oficialūs pareiškimai ir kalbos. P. Kirkilas tam gal ir neturi laiko, bet kitų partijų vadovai galėtų įrodyti savo vertę tokiu būdu.
Gali būti, kad politikai nerašo blogų dėl to, kad tai dar labiau išryškintų jų trūkumus. Pavyzdžiui, kai kurie taip dažnai keičia politinį rūbą, kad blogas jiems taptų priešu. Įsivaizduokite kaip, pavyzdžiui, jau kelis kartus partiją pakeitęs Henrikas Žukauskas savo bloge keikia vieną partiją, o po metų jau pats joje sėdi – ką tuomet jis rašytų?
Kaip manote, kokį poveikį blogo rašymas daro politiko karjerai? Kokios gali būti/yra negatyvios pasekmės?
L.U.: Poveikis tik teigiamas. Tiesa, jeigu politikas yra vėjo blaškomas, tai jam tik neigiamą. Tinklaraštis ir „Google” viską prisimena. Jeigu buvote Petrą, tai persimesti pas Joną sunkiai galite – per daug pėdsakų lieka internete.
Pozityvi pasekmė – įdirbis, inercija ir minčių archyvas. Tai, ką parašiau prie keletą metų tinklaraštyje rasiu, o mintyse tikrai bus dingę. Neigiama pasekmė – blogi darbai tikrai liks ir bus prisiminti. Bet visuomenei nuo to tik geriau!
D.Ž.: Kaip ir sakiau – blogas gali tapti priešu, jei nemokša politikas (o mes tokių turime) atvirai rašytų tai, ką galvoja. Ypač mūsų politinėje kultūroje, kur keisti politines pažiūras yra visiškai normalu. Tinklaraštis būtų savotiškas politinės karjeros protokolas, o kai kurie politikai savo praeitį mieliau pamirš, nei laikys blogo archyve.
Artūras Zuokas, Loreta Kudarienė, šiek tiek ir Andrius Kubilius, ir dar keletas mažiau žinomų politikų jau sugeba išnaudoti blogą teigiamo įvaizdžio formavimui. (L. Kudarienė irgi žinoma ne visiems, bet ji rašo blogą jau labai seniai – dėl to paminėjau tarp tokių politikos mohikanų).
Beje, dalis politikų (pvz. europarlamentarai Laima Andrikienė, Panevėžio meras Vitas Matuzas ir kiti) blogą turi savo asmeninių svetainių viduje, kaip viena iš meniu rubrikų. Tarp įrašų pasitaiko ir ne blogo formato tekstų, dėl to ši rubrika tampa eiline naujienų tribūna. Manau, daug efektyvesnis sprendimas būtų atskirti blogą nuo svetainės – nes auditorijos, mano manymu, skiriasi.
Tikiuosi, kad ateityje jų atsiras ir daugiau – bent jau aš pats iš autentiškų pačių politikų parašytų tekstų juos pažįstu ir įvertinu geriau, nei iš šabloninių partijų programų.
Jūsų manymu, artėjant rinkimams, politikų rašomų blogų padaugės?
L.U.: Jeigu būčiau optimistas, sakyčiau, kad tikrai daugės ir atskirų partijų pavyzdžiai tą tik patvirtina (pavyzdžiui, konservatorių partijos skyriams rekomenduota, kad partijos nariai pradėtų rašyti savo tinklaraščius, prieš savivaldybių rinkimus partija buvo bene stambiausias reklamos užsakovas internete ir pan.), tačiau jau minėtas e-balsavimo projekto sustabdymas iš esmės panaikina didelę paskatą tą daryti, todėl realybėje esu truputį skeptiškas.
D.Ž.: Jeigu ir padaugės, tai bus vos vienas kitas papildomas blogas, tikrai ne masinis reiškinys politikoje. Kol kas nematau daug politikų, kurie galėtų ir mokėtų rašyti blogą, ir be to, juo sudominti daug skaitytojų. O juk šis kanalas yra labai vertingas – tai savotiška mažytė žiniasklaidos priemonė, kurioje politikai galėtų skelbti savo mintis nenuredaguotas žurnalistų. Tiesiog idealus propagandos kanalas prieš rinkimus (žinoma, su įdirbiu iki jų), bet ne mūsų politikams.
Jeigu tektu rinktis – Barako Obamos ar Hillary Clinton blogas taptų Jūsų favoritų?
L.U.: Tiesą sakant, nei vienas. Barakos tinklaraštis pernelyg „numuilintas”, o Hillary pernelyg sausas. Būtų sunkus sprendimas, bet renkantis TAIP/NE, matyt, balsą skirčiau Obamai. (Alexa.com duomenimis, B. Obamos tinklapį per dieną aplanko vidutiniškai 0,08% visų interneto vartotojų, H. Clinton – tik 0,02%, – ORE)
Galiausiai – trumpas „Dienos Duonos” komentaras apie A. Zuoko ir A. Kubiliaus blogus
Akivaizdu, kad tai žmonės (A. Zuokas ir A. Kubilius), iš visų politikų skiriantys daugiausia dėmesio bendravimui internete. Nežinia dėl ko taip nutinka: dėl noro „bendrauti” su savo rinkėjais ir jaunesne auditorija, ar dėl to, kad blogas – dar viena tribūna skleisti savo idėjas. Panašu, kad A. Zuokas labiau bendrauja, o A. Kubilius siekia tribūnos..
Zuoko tekstai laisvesni, todėl įdomiau skaitomi, Artūras ir komentuoja, ir atsako į kai kuriuos komentarus. Tai rodo jo įsitraukimą. Kubiliaus atveju tekstai labiau primena TS partijos lozungus, nei asmeninį bendravimą, dažnai abejočiau, ar jis visada pats ten rašo. Tekstai sausesni, programiniai, dėl to ne tokie įdomūs ir nesulaukia tiek komentatorių (neabejotinai nusileidžia Zuokui skaitomumu).
Politikus galima suprasti, kodėl jie neskiria arba skiria mažai dėmesio bloginimui. Nėra laiko. Mes ir patys (Dienos Duona) turime šią problema. Manome, kad politiko blogas nebūtinai turi būti tik pozicijos išsakymo priemonė, bloge politikas gali bendrauti su rinkėjais klausdamas kokios problemos ar dalykai neramina, rašyti kaip jam praėjo diena ir kas įdomaus nutiko. Politikui svarbu suvokti, kad jei “pats lendi” į viešumą, nereikia “atsiskaityti”, reikia bendrauti.
Išvados
Kaip taikliai pastebėjo blogeriai, interneto tinklaraštis gali būti naudingas tik tuomet, jei politikas moka rišliai ir patraukliai reikšti mintis tekstu. Kita vertus, daugumą politikų ne rašymo įgūdžių stygius sulaiko nuo blogų rašymo. Lietuvoje turime kiek kitokią padėtį: Dievų Žiniasklaida minėjo, kad internetinis dienoraštis gali tapti puikiu, beveik nemokamu propagandos šaltiniu. Tačiau kam terliotis su blogu, jeigu politikas/partija gali disponuoti laikraščiu ar interneto portalu? Viena politinė partija jau turi sau akivaizdžiai lojalų laikraštį „Laikas”, jis, tiesa, nėra labai įtakingas. Kita vertus, galima pateikti ir kitokį požiūrį – gal ne politikai manipuliuoja žiniasklaida, o žiniasklaida politikais? Vienas nesubtiliausių pavyzdžių galėtų būti vienos televizijos dviems politikams mesti kaltinimai, esą šie žudo Lietuvos sportą.
Visgi vienos problemos sprendimui itin sėkmingai gali pasitarnauti blogai. Tai – reaktyvi komunikacija. Šis gudrus terminas apibrėžia asmens/įstaigos nuolatinį veikimą viešojoje sferoje kuriant pozityvų įvaizdį apie save. Jeigu prie įvaizdžio kūrimo dirbama nuolat (pavyzdžiui rašomas blogas, dalyvaujama viešuose renginiuose ir etc.), net keli iš eilės negatyvūs straipsniai spaudoje negali suduoti stipraus smūgio reputacijai. Kaip pastebėjo Liutauras Ulevičius, politinės jėgos, kurios neskirs dėmesio blogams/virtualiai komunikacijai, neturi vilčių laimėti 2012 metų rinkimus.
Straipsnyje buvo kalbama apie politinius blogus darant prielaidą, kad patys politikai patys juos rašo. Pašnekovai suabejojo, ar A. Kubilius savo blogą tikrai rašo pats, o mes norime pridurti, kad kartais pasigirsta, kalbos, jog ir prie A. Zuoko blogo rašymo ženkliai prideda kiti asmenys. Kaip jau buvo minėta, susisiekti su politikais ir patikrinti gandų teisingumo nepavyko.
Komentarai