Apparat Interviu

Jei imtume čia vardinti visus Apparat nuopelnus, būtų keista, mes tiek kartų jau apie juos skaitėm. Trys kartai Lietuvoje ir kilogramas PR’o įtvirtina žinias, bet neoninės šviesos nuslenka nuo VARDŲ, kai jis pradeda groti.
Rankos pačios renka padėkas, kai skamba “Walls”. Prirūkytoje patalpoje Combo, pačiame kampe, šalia eilėmis sukrautų kėdžių mes kalbamės apie muziką, internetą ir beveik apie tai, ką James Murphy išdainavo “Losing my edge”.

Gimei Rytų Vokietijoje, kokia ten buvo reivo scena?
Kai buvau labai jaunas, nebuvo jokios reivo scenos. Po sienos griuvimo pirmieji mus pasiekę dalykai po Coca-Colos ir vakarietiškų saldainių, buvo narkotikai ir techno. Ėmėm organizuot reivus, pradėjau groti sunkų techno. Reivai vykdavo apleistose rusų karinių oro pajėgų bazėse, senose gamyklose. Buvo nerealu. Bet kai man sukako 18 ar 19 metų, šitas reikalas nusibodo. Žmonės daug varė, niekas nedirbo, tada išsikrausčiau į Berlyną.

Išleidai daug muzikos nuo 2001 metų, ką tau atnešė technologiniai pokyčiai?
Kai pradėjau kurti kompiuteriai dar nebuvo populiarūs, visi darė muzika sintezatoriais ir kita analogine technika, aš irgi taip sukūriau pirmą savo įrašą. Po to užgriuvo laptopų bumas, visą albumą “Duplex” sukūriau kompiuteriu. Buvo skausminga. Pastebėjau, kad kompiuteris nepakankamai galingas, procesas užtruko. Vėl susipirkau visą techniką. Juokinga. Juk ką tik galvojau, kad niekada nebeprireiks analoginės technikos ir štai, po kurio laiko, vėl viską perku. Dabar mano studija atrodo kaip sena gera studija, joje yra mikšeriai ir sintezatoriai. Muziką man patinka kurti intuityviai: paspausti mygtuką, pasukti rankenėlę ir išgirsti, kaip kažkas atsitinka.

Manai, tai susiję su tuo, kad kažkada grojai būgnais?
Mano šaknys yra DJavimas ir techno. Vaikystėje grojau būgnais, tada pasirodė techno, pagalvojau, kad būgnų man nebereikia. Didžėjaudamas buvau visiškai pasinėręs į elektroninę muziką. Pradėjęs kurti supratau, kad neįmanoma visą laiką būti dūžių apsupty, todėl pasirinkau melodingesnę muziką. Po kelių metų grįžau prie akustinių instrumentų, bet reikėjo 15 – ikos metų tam, kad vėl pamėgčiau būgnus.

O ką manai apie kitą technologijų pusę, t.y. MySpace? Ar skiriasi tavo ryšiai su fanais dabar ir tavo karjeros pradžioje?
Grįžtamasis ryšys visiškai pasikeitė. Anksčiau aš turbūt gaudavau vieną ar du el. laiškus po seto. MySpace dėka ryšys su fanais tapo tiesioginiu, po kiekvieno šou parašo tiek daug žmonių. Prieš atidarydamas savo puslapį MySpace net neįsivaizdavau, kad tiek daug žmonių patinka tai, ką darau.

Ar nusprendei būti atviras visokiai muzikai?
Negaliu pasakyti, kad tai buvo racionalus sprendimas. Žaviuosi tiek daug skirtingų dalykų, tačiau 10 metų domėjausi vien elektronine muzika. Įnikau kai man buvo 13 ir vilkausi iki peržengiau 20. Tuomet elektroninė muzika pasidarė nuobodi, viskas ėmė kartotis. Taip dabar kartojasi minimal. Aišku, šiais laikais viskas yra truputį kitaip, bet taip jau buvo, aš mačiau, kaip tai nutiko.
Ėmiau klausytis kitos muzikos. Juk šiandienos indie vaikai galvoja, kad jų klausomas rokas tai kažkas naujo. Ir aš toks buvau, bet prieš šešis metus atradau klasikines roko žvaigždes. Pirmą kartą išgirdau PINK FLOYD, jie patiko mano tėvui, bet tada galvojau, kad jų muzika nuobodi. Po daugybės metų supratau, kad ir man patinka PINK FLOYD. Ateina laikas, kuomet viskas nusibosta, tada ir atrandi kažką naujo. Tai svarbu kūrybai, kitaip visi mes kažkada užstrigtume ir imtume daryti tai, ką jau darėme prieš tai.

Vis dar klausai daug muzikos?
Kol nekuriu savo, klausau. Dirbdamas studijoje stengiuosi susivaldyti, nes kitų muzika pernelyg tiesmukai įtakoja mano kūrybinį procesą. Pasiklausai, ko nors patinkančio, o tada net nesąmoningai kitų bruožai persmelkia į tavo muziką. Blogai. Reikia būti savimi, saugotis stiprios įtakos.

Esi labai atviras savo bloge…
Tik pradėjęs naudotis MySpace, bandžiau pernelyg nesuasmeninti rašymo. Blogas turėjo būti rašomas ne apie mano asmenybę, o apie mane – muzikantą. Aš lengvai supykstu, o tada pasidarau labai emocionalus ir galbūt viską pernelyg suasmeninu. Tikrai, kartais nenoriu, kad taip išeitų, bet prarandu savikontrolę todėl, kad aplink tiek man nepatinkančių dalykų. Aišku, yra ir daug dalykų, kurie man patinka. Pastaruoju metu nusprendžiau būti savimi ir rašau, ką noriu. Manau, žmonėms tai patinka, atrodau jiems realesnis.

Senajame MySpace turėjai nuotrauką darytą Ragnar Shmuck… Kas nutiko?
Tiesa pasakius, net nežinau ar mano MySpace puslapį ištrynė dėl tos nuotraukos. Tai tik teorija. Gal jie pamatė nuotrauką, kurioje aš dūstu studijoje ir nusprendė, kad peržengtos žiaurumo ribos. Vėliau man teko susisiekti su vaikinais iš MySpace, jie sakė jog greičiausiai įsivėlė klaida.

Norintys gali tą nuotrauką pamatyti, ji vis dar tinkle. Nemanau, kad ji ekstremali, man ji atrodo linksma. Ištrinti mano MySpace puslapį dėl to būtų labai kvaila, deja, tai būtų ir labai amerikietiška.

Grojai kada JAV?
Taip, dažnai ten groju. Grįšiu gegužę. Net keista, atrodo, ten turėtų būti didelė scena, juk žmonių daug, tačiau džiaugies jei pasirodymo pasižiūrėt ateina 200 žmonių. Žinoma, JAV yra besidominčių muzika, bet jie paprastai seka muzikines madas, žiniasklaida ten labai stipri.
Man atrodo, kad čia, Lietuvoje, žmonės patys ieško to, kas jiems patiktų, bet JAV egzistuoja kažkokia muzikinė diktatūra, todėl visiems patinka JUSTICE ir gal keliems patinka Apparat.

Daug amerikiečių DJ atvažiuoja į Europą ir groja minioms. Pastarąjį kartą kai grojau su Carl Craig Ciuriche, žmonės ėjo iš proto. Jis nerealiai žymus Europoje, bet nemanau, kad JAV grotų labai dažnai.

Ką manai apie RADIOHEAD, Trent Reznor (NIN) ir kitų išbandytą muzikos platinimo taktiką, kuomet leidi fanams pasirinkti, ar jie nori tavo albumo nemokamai, ar nori jį nusipirkti?
Manau, taip gali daryti labai žymūs atlikėjai, kurių fanų bendruomenės labai stiprios. Jų fanai nuolat laukia pasirodančio įrašo ir labai vertina galimybę nemokamai parsisiųsti. Visdėlto, labai nustebau kai po tokios akcijos RADIOHEAD tapo Nr.1 U.K. ir JAV chartuose. Reiškia, buvo daug žmonių, kurie nieko nežinojo apie nemokamą parsisiuntimą. Keista, dabar atrodo, kad kiekvienas yra online ir viską žino.

Ar gali fanai sąmoningai palaikyti atlikėjus?
Aišku. Tokie kaip aš turi iš ko gyvent, nes pasaulyje yra žmonių tikslingai perkančių muziką, nors visi gali ją parsisiųsti iš interneto. Tie 20 tūkstančių žmonių visame pasaulyje mus, muzikantus, gelbėja.
Klausytojams vis sunkiau pasiekti juos dominančią muziką, nes mažos įrašų parduotuvės merdėja. Neseniai šnekėjau su savo draugu Joshua iš JAV, pasak jo, nepriklausomų įrašų galima įsigyti tik mažose parduotuvėse, o didžiosios, tokios kaip Virgin mega-store, tuo nebeprekiauja. Vokietijoje Modeselektor ar Apparat albumą gali nusipirkti ir didelėje įrašų parduotuvėje. Kita vertus, JAV yra iTunes, per kurį parduodame nemažai muzikos. Tikiu, kad žmonės perkantys iš iTunes sąmoningai nusprendžia palaikyti atlikėjus.

Man patinka RADIOHEAD ir, manau, jie išpopuliarėjo iš dalies dėka didžiųjų įrašų kompanijų, kurios sukišo daug pinigų, kad grupės įrašai taptų visiems prieinami. Todėl ne visuomet teisinga sakyti “metam didžiąsias įrašų kampanijas ir viską darom patys”.

Kas vyksta su MODERAT? Albumas?
Taip! Kaip tik įrašinėjame, vienintelė problema – mano nuolatiniai koncertai. Labai sunku įrašinėti pertraukų metu, bet aš stengiuosi.

Kas tau patinka labiau, remiksuoti ar kurti savo gabalus?
Man visai nepatinka remiksuoti, tai darau tik savo draugams. Mėgstu studijoje jaustis laisvai, daryti tai, kas man patinka. Net jei gabalo autorius yra puikus žmogus ir neaiškina, ką turiu daryti, vistiek nesijaučiu nepriklausomas. Be to, jaučiu, kad remiksuodamas mintis, kurias turėčiau sudėti į savo albumą, atiduodu kitiems. Remiksavimas – ne man. Man priimtiniau dirbti kartu su kitais žmonėmis, keistis idėjomis.
Dar nemėgstu verslininkiškos remiksavimo pusės, tai būdas tą patį gabalą parduot kelis kartus. Man taip nepatinka. Ateina laikas kai daina yra įrašyta, ji gera ir visiems patiko, tai gal jau laikas daryti kitą dainą, o ne dar tris sušiktas versijas.

Šiame interviu jau minėjome JUSTICE, tai paminėkim visą Ed Banger crew. Jų leidžiamą muziką galima išgirsti ir per MTV ir klube. Manai, kad tai auditorijos pasikeitė?
Ne! Kas du metus atsiranda kažkokios muzikos haipas. Kažkas iš undergroundo, tuomet pakyla į mainstreamą. Manau, tokie procesai reikalingi, jie šviečia žmones.
Suprantu, kodėl JUSTICE taip išpopuliarėjo, jie groja gerą šokių muziką, visa grupės koncepcija gera, bet aš tokio populiarumo niekada nenorėčiau. Žmonės, kurie aklai seka madas gali vieną dieną nusisukti, kai tavo muzika nebebus viršūnėse. Puiku būti įsitvirtinusiam kažkur populiarumo skalės viduryje. Tada, galbūt, tavo sceninis gyvenimas bus ilgas ir laimingas, jame nebus žmonių, kurie tavo hype užgesus sakytų, “Ei, o kur gi dingo tas?”. Nuostabu, kai tave mėgsta žmonės, kuriems patinka tavo muzika, o ne tie, kurie seka madas vien dėl to, kad taip daro kiti.