.D.S.. Ištuštėjusioje erdvėje muzika lieka

Koncertų plakatuose jie jausmingai įvardijami „Digital Silence”. Pasirodo, tai tik techninis nesusipratimas. Tiesa, jų muzikoje esama nemažai tylos. Ne, ne – jie atlieka ne relaksacines kompozicijas, kuriose įsikomponuoja gigantiškos pauzės vėjo šniokštimui ir tolimų hienų raudoms… Tiesiog .D.S.. neturi vokalo. Įsivaizduokite, jei kuri populiari pop grupė staiga užsičiauptų? Katastrofa – vienišas sintezatorius, ritmingai kartojęs tą patį pasažą viso koncerto metu, paraustų ir paskubomis nusliuogtų nuo scenos.

.D.S.. kūryboje karaliauja muzika. Ir gerbiamo klausytojo priedermė, ir energinga smegenų mankšta jos skambesyje įtvirtinti globalias pasaulines ar individualias problemas. Nes muzika negali būti tik fonas, nes muzika nėra tik kažkieno kūrybos vaisius, muzika pati yra kurianti instancija.

Taigi, susipažinkite: trys kitaip grojantys vaikinai. Andrius (gitara), Jurgis (bosinė gitara), Rimas (būgnai). Jie net būdami atskalūniškai neįprasti mūsų šalies muzikiniams sluoksniams jau tvirtinasi koncertų programose. Išleistas ir karštutėlis demo albumas – reprezentaciniai kūriniai bei malonumas akiai ir fantazijai – Andriaus „artworkai” iliustruojantys muziką. Medžiokite!

Apie tai, kas, kaip ir kodėl – susipažinimui.

Kaip gimė .D.S..?
Andrius: Iš pradžių mudu su Rimu pakvietė pagroti viena grupė, bet iš to nieko neišdegė. Po to su juo susitikom vienoje studijoje „pajamminti”, pasiėmėm alaus… Nieko konkretaus, grojom tai, kas buvo aktualu. Buvom ir porą vokalų susiradę, vystėsi kažkas panašaus į alternatyvųjį roką.
Jurgis: Aš apie atėjimą čia niekada negalvojau. Tiesiog Andrius kartą pakvietė ateiti į repeticiją pasigroti. Pirmųjų kartų net nevadinčiau repeticijomis – veikiau temų, variantų lipdymas, ieškojimas. Tik po kelių mėnesių įgavome kryptį. Tada prasidėjo kūryba.
Andrius: Tiesa, visiškai neturėjome krypties. Galiausiai po metų grojimo nusprendėme, kad nenorime turėti nieko bendro su vokalais – nes muzika banalėja ir viskas slysta iš mūsų rankų. Nusprendėm likti trise. Tad nuo 2007 pavasario pradėjom reguliariai repetuoti, rengti programą, padarėme bandomuosius įrašus, buvo pora koncertų…

Jūsų pasirinktą grojimo stilių gana sunku vienareikšmiškai įvardinti. Kaip jūs patys jį pavadintumėte?
Jurgis: Stiliaus įvardijimas – dalykas, dėl kurio mažiausiai suku galvą. Svarbiausia procesas ir rezultatas.
Andrius: Juokingas dalykas. Reikėjo paskelbti, kad turime demo įrašą, tad reikėjo ir kažkokios etiketės. Jos visur klijuojamos. Teko pasidomėti, kas galėtume būti – instrumentinis rokas, minimalistinis… Iš dalies apibrėžimas atitinka ir post roką, ir post metalą. Retrospektyviai sužinojome, koks žanras galėtume būti. Kol kas apsistokime prie post roko.

Neišvengiamai norisi prikibti prie pavadinimo. Kodėl tyla?
Andrius: Ai, su pavadinimu tokia labai dviprasmiška situacija išsivystė. Digital Silence buvo pirmasis mūsų mėginimas apibrėžti savo koncepciją. Vis tik galiausiai nusprendėme naudoti trumpinį… Mūsų pavadinimas .D.S..
Yra toks terminas „dal segno”, kuris reiškia muzikinės temos pasikartojimą, atkarpą. Paprasčiausias muzikinis terminas. Taip pat jis reiškia ir „from the sign” – iš ženklo… Tokiu atvirkštiniu būdu mėginom formuluoti savo dabartinę koncepciją, bet išėjo taip, kad mūsų domenas buvo užregistruotas kaip „Digital Silence”, tad nesvarbu, kad iš tiesų esame .D.S.. – pažiūrima į domeną ir mus užrašo kaip „Digital Silence”. Toks pavadinimas įsitvirtino bendraujant su koncertų rengėjais. Nėra nei ką labai paneigti, nei ką patvirtinti. Taip ir liko dviprasmybė. Realiai esame .D.S.. ir tiek.

„Primestinis” pavadinimas gana gerai atspindi jūsų grojimą. Bet gal kada jūsų „tylą” sulaužys vokalas, juk taip paprasčiau…
Rimas: Velniop tuos vokalus!!! Bent jau mano tokia užgaida – nereikia jokių vokalų. Nebent vieną kitą kūrinuką sugroti kartu. O gal ir ne.
Andrius: Su vokalais Lietuvoje yra deficitas. Arba taip – mes labai išrankūs. Turim tokią mintį, kad nėra tokios muzikos, kurios nesugadintų vokalas. Bet čia taip jau radikaliai…
Kiek bandėme, arba mūsų netenkindavo vokalas, arba jiems mūsų muzika pasirodydavo per daug kitokia, nestandartinė, kad būtų galima kažką pritaikyti. Jei yra vokalas, tuoj atsiranda gana primityvi struktūra, priedainis ir t. t.
Šiaip vokalas yra vienas tų dalykų, kuris labiausiai užstringa, nepatinka klausytojui, formuoja skonį ir gadina nuomonę apie muziką.

Bet mąstant populiariai ir, aišku, stereotipiškai, vokalistas yra pagrindinė grupės figūra, tai, kas patraukia auditorijos dėmesį.
Andrius: Stereotipiškai – taip, bet mes norėjome atsiplėšti nuo stereotipo… Tai tą ir bandome.
Jurgis: Kartais klausimai apie vokalą man kažkodėl nuskamba kaip priekaištas. Tiesiog taip atsitiko, kad susikoncentravom ties instrumentine kūryba. Aš neturiu nieko prieš vokalą, ir nesakau, kad jis viską sugadintų. Iš pradžių net norėjau, kad toks būtų. Bet jei dabar staiga priimtume vokalistą, manau, labai pakistų mūsų muzika. Tad norint išsaugoti panašią kryptį, vokalas turėtų būti kaip prieskonis: užpildantis ir kuriantis gilumą. Nesakau, kad mūsų muzika jau skamba labai išbaigtai… Dabar ieškome būdų „tuščioms” vietoms užpildyti, ar tiesiog tobulinti patį grojimą, įnešti daugiau ekspresijos.

Klausytojas mėgsta aiškumą. Štai dainuojama apie aliumininius agurkus, apie lašininę sielą – viskas aišku. O kas slypi jūsų kūryboje?
Andrius: Norėjome atsiriboti nuo ideologinio krūvio – nuo politikų, meilių… Tai eksploatuojama pakankamai dažnai. Taip pat jokios neapykantos ir jokio pykčio. Siekėme, kad nebūtų tiesioginių sąsajų su gyvenamąja veikla.

D.S.. gana neįprasti mūsų scenai. Net alternatyviai. Ar yra auditorija, terpė jūsų muzikai?
Andrius: Kai apie post roką nieko nežinai, tai nežinai, kad jo gali kažkas klausytis. Bet kai sužinai, kad yra, tai pasirodo ir Lietuvoje kažkas juo domisi.
Girdėjome, kad yra kažkokia kita panaši grupė, bet jos neteko sutikti. Gal kur giliai pogrindyje. „Baltijos garse” manau su savo koncepcija labai gerai įsipaišėme. Aišku, margesniuose festivaliuose sunku rasti savo nišą, ypač tarp agresyvesnių žanrų atstovų, bet kol kas atrodo pusė velnio. Manėm, kad bus prasčiau.

Retas dalykas gimsta šiaip sau iš niekur. Kas inspiravo būtent tokios stilistikos pasirinkimą, kas jus išvis įkvepia kūrybai?
Andrius: Visi gana primityviai simpatizavom – Tool’ams, Isis. Dabar klausomės panašių grupių kaip ir mes. Aš daugiau džiazu domiuosi.
Rimas: Aš nežinau, kaip apibrėžti tai, kas įkvepia muzikai. Bet žinau, kas mane iškvepia bet kokiai veiklai – šaltis ir žiema.

Koks tas malonus jausmas būti vieninteliams?
Rimas: O kaip tau atrodo, koks tas jausmas? Širdį glosto… Juokauju. Prieš 5–6 metus teko groti vienoje grupėje, kuri taip pat buvo „pradininkė”. Tad scenarijus pakankamai aiškus.
Jurgis: Nesijaučiu taip, jog tvirtai galėtume sakyti: „štai, mes pirmieji ir mes labai išskirtiniai…” ar pan. Gal tik judame link to. Ir pirminė paskata tikrai nebuvo noras būti pirmiems (kita vertus, gal tik vokalo nebuvimas ir daro mus kažkuo išskirtiniais).

Digital Silence Live on Baltic Sound 2007 11 24 Vilnius

Artimiausias grupės .D.S.. koncertas kovo 24 d. Kaune, klube „Džem’Pub”.