JEK už meno decentralizaciją

„Vilnius ir visi kiti…” – taip būtų galima pradėti ne vieną šiuolaikinio meno pasaką. Pasakas galima pradėti ir chuliganiškai ignoruojant sostines. Būtent tai ir daro ilgametes tradicijas turintis ir antrą kartą uostamiestyje margą ekspoziciją pristatantis „Jaunųjų Europos Kūrėjų” (Jeune Creation Europeenne) projektas.

Šiuolaikinio meno kūrėjų bienalėje šįkart šešios šalys narės (Austrija, Italija, Ispanija, Lietuva, Vokietija) ir penkios partnerės (Estija, Vengrija, Latvija, Lenkija, Slovakija). Atvira erdvė tautinio menininko identiteto paieškoms ar bendros Europinės kūrėjų teminės ir žanrinės dominantės išryškėjimui… Taigi, 60 unikalių šiuolaikinio meno kūrinių Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki balandžio 27 dienos. Nepravažiuokit…

Apie bienalę, žavingą meno decentralizaciją, jaunųjų kūrėjų deficitą ir šiuolaikinio meno kalbą šnektelėjome su Klaipėdos dailės parodų rūmų projektų kuratoriumi Dariumi Vaičekausku.

Tiems, kas nežino – kas yra JEK ir kodėl būtent Klaipėda?
Paryžiaus priemiestyje Montruže (Montrouge) jau apie 50 metų vyksta jaunųjų menininkų salonas. Prieš keletą metų sumanyta projektą išplėsti įtraukiant ir kitas Europos šalis. 2005 m. Lietuva dalyvavo kaip asocijuotas partneris. Dabar jau esame pilnateisiai nariai.

„Jaunųjų Europos Kūrėjų” projekto esmė, kad dalyvautų ne sostinės. Šįkart Lietuvos paviljone septyni kūrėjai iš Klaipėdos ir du iš Šiaulių, nes projekto rengėjai pageidavo įtraukti ir kūrėjus iš kitų miestų.

Kodėl aplenkiamos sostinės? Juk taip, kad ir atvirkštiniu būdu, steigiamos tos itin nemalonios centro ir periferijos etiketės…
Toks projekto rengėjų užmojis. O apie pačią kultūros decentralizaciją, tiesa, kalbama jau daugiau nei dešimt metų. Tiesa, tai taip ir lieka kalbų ar dokumentų lygmenyje. Į Vilniuje vykstančius projektus kviečiami daugiau ar mažiau vietiniai kūrėjai.

Kuratorių ir vadybininkų tarpe neesama jokios konfrontacijos – bendraujame, pažįstame vieni kitus.

Vienas iš žengtų žingsnių, taip pat susijęs su jaunaisiais menininkais, pernai rengtas automagistralės projektas. Tiesa jis apėmė tik Kauną ir Vilnių…

Vilnius įtariai žiūri į periferiją. Savo ruožtu tie, kas yra periferijoje, dažnai nedrįsta kreiptis į sostinę, nes baiminasi kritikos.

Kvepia šiokiu tokiu snobizmu…
Iš dalies snobizmas, bet aktualūs ir kūrybos lygio klausimai. Faktas, kad Vilniuje vyksta daugiau renginių, nei Klaipėdoje, ar Šiauliuose. Bet kiekybė ne visada reiškia kokybę. Pas mus labai jaučiama ir tos kiekybės problema. Labai trūksta jaunų kūrėjų.

Kaip manai, kas lemia jų trūkumą?
Visų pirma Klaipėdoje trūksta daugiau aukštojo išsilavinimo galimybių įvairių meno sričių specialistams. Yra VDA dizaino katedra ir dailininko specialybė universitete. Ir ten, ir ten dėsčiau – situacija liūdna. Dizainas studijuojamas tik dėl prestižinės specialybės, apie meną mažai kas galvoja. Antra, kalbant apie studijas, nėra infrastruktūros. Tiek Šiauliuose, tiek Kaune yra daugiau ką studijuoti. Gera infrastruktūra sąlygoja procesą, kuris skatina jaunųjų menininkų atsiradimą. Gal kažkiek kaltos ir institucijos – trūksta jaunuosius menininkus remiančių programų. Tiesa, jaunieji menininkai dažnai patys nėra drąsūs nueiti ir prašyti, dalyvauti projektuose. Vyresni niekada dėl to nesivaržo. Bet jie turi ir dirbtuves ir patirties…

Grįžkim prie JEK. Nors vienoje erdvėje koncentruota skirtingų šalių kūryba, praktiškai neįmanoma pastebėti tautinių skirtumų. Ką manai apie tokią meno universalizaciją ir tautiškumo niveliaciją?
Nemanau, kad tai yra blogai. Globalizacijos procesuose, postmoderniame pasaulyje ir šiuolaikiniame mene kita kryptimi judėti turbūt nelabai įmanoma. Aišku, būtų galima žaisti tautiniais dalykais. Bet abejoju, ar šiuolaikiniam kūrėjui tai labai įdomu. Kūryboje atsispindi domėjimasis socialinėmis problemomis, asmenininės refleksijos. Visi naudojasi medijomis – video, fotografija, kompiuteriais.

Tiesa, šiais metais mane nustebino tai, kad klaipėdiečiai kitų šalių kontekste išsiskiria šiuolaikiškumu. Kitų šalių paviljonuose daugiau tradicinių žanrų – tapybos, fotografijos, grafikos. Nors jaunieji kūrėjai juk neišvengiamai siejami su šiuolaikiniu menu, tarpdiscipliniškumu.

Dažnai pakliūnu į diskusijų arbatėles apie šiuolaikinio meno tuštumą ir beprasmybę. Kokia tavo nuomonė apie tai?
Situacija vis dar tebėra tokia, kai mūsų visuomenė temoka suprasti ir suvokti tradicinį meną. Pastarasis dažnai kalba tik apie emocijas, estetiką ir tėra gražus buitie papuošimas. Dar trūksta žmonių gebančių adekvačiai priimti šiuolaikinį meną. Reikia suprasti, kad šiuolaikinis kūrėjas domisi kitomis problemomis. Esmė nėra perteikti emocijas, ar pavyzdžiui atkartoti gamtos grožį, siekiant sukelti vien pasigėrėjimą. Tarpdisciplininis, šiuolaikinis kūrėjas permąsto ir analizuoja visuomenę, pasaulio reiškinius, paskirus įvykius. Sutinku, kad yra tikrai nuobodžių darbų, kurių stebėjimas reikalauja kantrybės ir pastangų, tarkim valandos trukmės filmas iš vieno stop kadro…

Svarbu tai, kad suvokiant šiuolaikinio meno kūrinius reikalingos aktyvios stebėtojo pastangos.

Ar tai nėra herojiškų pastangų reikalaujanti užduotis? Ne paslaptis, kad šiandieninis žmogus linkęs į paviršutiniškumą.
Šiuolaikinis menininkas prieštarauja (suvokdamas arba ne) tam paviršutiniškumui, vartotojiško visuomenės sukurtam eilinio piliečio modeliui.

Jei nori būti vartotojas – būk! Vartok paprastą gražų komercinį meną.Jei nesi vartotojiškas klonas, sukurtas reklamos ir blizgučių, jei esi mąstantis žmogus – dalyvauk kūrybiniame procese. Pergalvok problemas, apie kurias kalba menininkas.

Kiekvienam reikia suvokti, jog esama mąstančiu žmogumi, o ne tuo kuo nori paversti masinė kultūra ar institucijos.