MOUNTAINROCK 4,5 killing time till Five

Aš savo viloj išjungiu televizorių, kuris reklamuoja „Opus 3″ kelionę į Barseloną ir einu per Kauną Laisvės alėjos link. Laikinoji Lietuvos širdis tuščia. Nesutinku nei vieno žmogaus Aušros laiptuose, praeinu pro namą, kur gyvena Donskis. O štai ir grafiti nurašinėta buvusi „Pakalnė”, legendinė VDU kavinė kur prasidėjo ir reivai, ir grupė MOUNTAINSIDE. Vis dar nesutikau nei vieno žmogaus.

Bet Laisvės alėjoje, keliantis į penktą buvusių Madų rūmų aukštą, jau pradeda buriuotis Kauno roko veteranai, ir visai jauni žmonės. Vienintelė vieta Lietuvos klubuose, kur eilė prie vyrų tualeto ne trumpesnė nei prie dailiosios lyties užkaborio! Alus čia toks pigus (read 20% pigesnis nei sostinėje ), rūkomasis toks ilgas ir erdvus, ir kažką vardijančią vakaro vedėją Indrę jau iš scenos stumia FLAMINGO. Kadangi net THE KLAXONS pažadėjo pereiti ant progresyvaus roko, čia matome įdomų šios tendencijos pavyzdį. Progressive… rock! MOUNTAINSIDE vyrai savo privatų festivalį (dar tik pusfestivalį?) suprogramavo tikrai nenuobodžiai.

Taigi metų debiutantai FLAMINGO pirmą kartą, berods, groja Laikinojoje sostinėje, todėl lengvai tyčiojasi iš publikos („metalas bus vėliau, dabar… eee… popsas” ar „neverkit”). Pro šalį rieda „Smash Me Up Like”, „Custom Thrills”, nuostabiai dviem balsais atliktas JAMES koveris „Getting Away”, nors aš išskirčiau tais progresyviais tempų keitimais nubertą naują dainą „Fluster”. Sakė, turėjo dar geresnę dainą, bet styga trūko, padovanojo visus alaus kuponus „vargšui žurnalistui”, o savo muzika ištvėrė Kauno metalisto spaudimą. Great band, great stance… maybe!

Po jų sekę DIGITAL SCIENCE arba …D.S. (turbūt taip turėčiau juos vadint ) šiek tiek nuvylė. Van Hallenui nepatiktų jo išrastos gitaros technikos nupiginta versija, ir – nors DS pademonstravo puikų boso valdymą ir neblogą šaknų (darkwawe, metalas) žinojimą – visgi liko nemaža neskaitmeninė tuštuma… palinkėkime vyrams kada nors ją užpildyti, tegu ir ne žodžiais.

Užtai vakaro šeimininkai MOUNTAINSIDE nustebino – atrodė, kad jie staiga nusprendė pamiršti visą ankstesnę savo kūrybą ir įrašyti garso takelį kokiam tai tamsesniam, koheniškam kino filmui. Pradėdami nuo „Drop The Gun”, jie įvažiuoja į nuostabiai dviem balsais atliktą DM „Never Let Me Down” koverį, tada seka su morisonišku Džiugu, gyvenime skulptoriumi atlikta trjų dalių trilogija „Missing Piece of the Puzzle” (jie muzika puikiai užpildo erdvę man kažkas šnibžda į ausį ), tada seka palinkėjimas nepergerti „Dehydration Blues” ir metalo triumfas „Stone Into Sand”. Kas sakė, kad „seniai” negali keistis? Puikus įdorymas!
Muzikiną vakarą baigė šiek tiek lengvesni, šiek tiek pozeriškesni, šiek tiek more bon jovi in mist of garage, užtai su aiškiais, suprantamais, ne tokiais progresyviai klampiais priedainiais latviais S.I.L.S. Ačiū jiems ir už tai!