Nick Cave “Asilė, pamačiusi angelą”

Šio teksto turėjo nebūti. Jam geriau būtų buvę likto mano galvoje, tačiau jis atgulė į popierių dėl kelių priežasčių. Niekas iš ORE vis dar neparašė apie šią knygą, o aš lyg ir turėjau kažkokių minčių, bet niekaip nesugebėjau jų tvarkingai sudėlioti. Galiausiai neištvėriau ir paskyriau vieną naktį Nick Cave. Prieš jus – tos bemiegės nakties rezultatas.

Kokią knygą rašyčiau būdamas rašytoju? Apie karą? Ne. Gal religinę. Irgi ne, ten per daug demagogijos. Kaip rašo T. Marcinkevčius, paminėjau šį žodį tik todėl, kad mačiau jį protingose knygose. Bent jau Nick Cave nesistengia atrodyti protingesnis nei yra iš tikrųjų. Rašydamas apie bepročio, (o gal be galo jautraus pranašo?) gyvenimą, jis kažkurioje vietoje susimovė. Tiksliai nežinau kurioje, nes tai labiau ne faktinė, ne konkreti klaida kuriam nors puslapyje. Skaitant atrodo, kad tai, apie ką jis rašo, yra pernelyg netikra ir sufabrikuota. Kad viskas nuo pradžios iki galo virė tik jo tamsios galvos viduje. Ir nė vienas lašas nuodų neužtiško ant baltos kasdienybės.

Religiniai fanatikai vadovaujasi keista logika, kurioje jų pačių rankomis uždaužytos kekšės vaikas gali tapti išganytoju. Keista, nes tai prieštarauja patarlei „pranašu savam krašte nebūsi”. Argi pranašas nėra profesija? Tai – pašaukimas, atsakytų krikščionis. Bet velniop tokį pašaukimą, kuris kankina žmones. Ne apie tai ši istorija.

Jukridas Jukrou gimė ne laiku, o gal reikėtų sakyti buvo pradėtas ne laiku. Keista, bet jis niekada nekaltino savo tėvų, tik vadino juos baisiausiais žodžiais. Bet dar įdomiau, kad jis jų nekentė ne todėl, kad jie kažko nedarė, o kaip todėl, kad jie kažką darė: gėrė, daužėsi, gadino orą. Elgėsi kaip paskutiniai padugnės.

Kitas įdomus dalykas, kodėl tokia šventvagiška, skrupulingai besilaikanti (bent jiems taip atrodo) dešimties Dievo įsakymų, bendruomenė pašonėje pakenčia kažkokį atsiprašant pislių su visa debilų šeima. Tikriausiai todėl, kad taip geriau matosi jų šventumas. Jei nebūtų su kuo palyginti, ar galėtum vadinti save šventu?

Kartu tai nepaprastai patogu: turėti po ranka kokį nors vargetą, paklydėlį, kurį, apimtas egzaltuotos gėrio manijos, gali atvesti į doros kelią. Knygos veikėjai stengiasi būti šventais ne tiek dėl savęs, kiek dėl kitų, susikuria saugias užuovėjas, kuriose dogmų raizgalynė apsaugo nuo bet kokių abejonių. Taip išmokstama apie gėrį spręsti ne pažiūrėjus į akis, bet paskaičius knygą. Ar ne dėl to jie ir nužudė tą vieną, kuris, rodos, buvo tikras?

Knyga baigiasi metaforiškai. Jukridas Jukrou smenga į pelkę, nors jam atrodo, kad kyla į dangų. Gal taip ir yra? Kas sugalvojo, kad rojus yra virš galvos? Jis visą laiką buvo po neplautais kojų padais, reikėjo tik atidžiau pažiūrėti.

Ilgai galvojau apie pabaigą… Ką iš tiesų norėta ja pasakyti? Na taip, agonija gali būti skaistykla, kankinystė prieš patekimą pas Jį, tačiau kodėl kelias eina žemyn? Nebent Jukridas Jukrou buvo ne pranašas, o eilinis beprotis, sumanęs pašiurpinti konservatyvius protestantus savo nesąmonėmis. Negi nuo mirties būdo priklauso žmogaus gyvenimas? Gal atvirkščiai – nuo gyvenimo būdo priklauso mirtis?

Be to, jis miršta ten, kur ir norėjo mirti – savo namuose šioje žemėje. Tai buvo vienintelė vieta, kur jis nebijojo, kur jis gyveno ir kur mirė. Ratas, šambala, ar kas tik norit. Pavadinimas nesvarbu. Daryk ką nori, bet viskas sukasi ratu. Miršti kaip žiurkė, pavargęs nuo bėgimo ir vienas, tačiau blogiausia – kad toje pačioje vietoje. Nėra judėjimo.