Prieš ir Po: Pravda viena minutė

Kas yra „Pravda vienos minutės” festivalis ir kas yra pati „Pravda” – klausimai, į kuriuos atsakyti jau gana seniai yra sunkiau nei labai paprasta. Jeigu palygintume „Pravdą” su iškamša, būtų sunku sugalvoti, kas tos iškamšos viduje ir kas – išorėje. Nes, regis, net ir paviršiuje šis mėnesinis įvykis neišlaiko savo kad ir neoriginalaus, bet patrauklaus stiliaus, skonio ar pozos. Akivaizdu, kad tai padaryti sunku, kai turi kas antrame žodyje suminėti savo geriausius draugus.

Ak – rodos dar neseniai „Pravda” spausdino visiškai nesuprantamus straipsnius, glostančius vilnietiškąsias dendžių širdis, o dabar ten viskas paaiškinama, pasikaustant tik tokia kartonine ironija, kad net šalta. Žodžiu, leisiu bent jau sau praleisti informaciją kodiniu pavadinimu Matelis – Omni – Džiaugiamės – Fortas – Kurklietytė – Coca-Cola – Edukacinė – Misija – Londonas – Menas – Vėl – Džiaugamės – Auklėjam.

DEJONĖS prieš komisijos sprendimą

Bet juk kritikuoti apskritai yra negražu – taip praeitų metų minutėje tėškė Tadas Vidmantas savo vulgariu filmuku „Kritikai”, tiesmukai pašiepiančiu Tomą Auksarankį ir Arminą Višinskį (kurių asmeniškai aš nepažįstu). Tadas Vidmantas minutėse, niekam ne paslaptis, taškėsi ir anksčiau, taškosi ir šiais metais – kuo toliau, tuo nesėkmingiau, deja. Pirmą kartą sužavėjęs savo ironija ir „Pravdai” derančia poza, antrą kartą parodęs, kad AXX’uose bent jau pramoko amato ir kad iš esmės gali bandyti šiek tiek pajuokauti, šiais metais Tadas Vidmantas nevykusiai ironizuoja policininkus ir banditus minute „Ieškomi policijos” (baikit: nei čia juokinga, nei camp…), nostalgiją keliančius kompiuterinių žaidimų garsus vartoja lėkštam, bet bent jau anekdotui „Priklausomybė”, eksperimentuoja su taurėmis („Video menas nr.001″ – galima tai vadinti video meno parodija, arba išprievartautu apmąstymu apie video meną, arba tiesiog ritmiška pretenzija į muzikinį klipą, bet ką gi tai pakeis?..), ir, dar blogiau, šiepia Mantą Petruškevičių minute „Ponių reidas”. Nesitikėjau, kad yra dar nesupratusių, jog tyčiotis iš Manto yra so last year.

Yra ir daugiau nesėkmių: kai kam trūksta anekdotiškumo, kai kas jo turi per daug; visiems trūksta stiliaus, darbo, proto, pozos, arogancijos ar dar ko nors. Vis tiek juk viską pamatysite patys. Dėmesį atkreipčiau į kelis filmus. Visų pirma, totaliai mėgiamiausiu turėtų tapti jau ir anksčiau minutėje dalyvavusios Astos Ostrovskajos darbas „Fenomenas” – animaciniai popieriniai žmogeliukai, slidinėjantys ant maisto produktų, pasikartojančios raidės, skelbiančios fe-no-me-ną – puikus filmas, nes dera ir užkrečia stilius, nuotaika, forma. Be to (visai nesvarbu, ar tokios buvo pačios autorės intencijos) filmas lengvai pasiduoda interpretacijoms, o vietoj moralizuojančios ir deklaratyvios pasakos pasirinktas paradoksalus ir tuo žavus žaidimas.

Festivalyje taip pat puikiai atrodo Sindre Ulvik Peladeau animacinė minutė “Espace”. Ji netiesiogiai kalba apie tą patį (turiu omeny, gerokai nuvalkiotą socialinių reklamų) karą keliuose – poetiškai piešdama trapų žmogaus gyvenimą-avariją-mirtį. Tai jautriausias festivalio filmas, nors kartais dažai tėkšteli ne visai į taktą. Išsiskiria ir Helena Alvesalo „Microfilm”, trumpai ir absurdiškai primenantis apie moterų diskriminaciją. Moteris – neteisingas pasirinkimas, skelbia operatorės balsas, taip išprovokuodamas juoką ir staigų sukrėtimą.

Festivalyje gausu kruopščios animacijos netradicinėmis priemonėmis – ypač įsidėmėtina siūlais besivejanti minutė, tyliai, be garso pasakojanti apie „Lėktuvus”. Spaudos konferencijos metu „Pravdos viena minutė” atstovė teigė telefonu pasiūliusi filmo autoriams (režisierė – Austė Jurgelionytė) visgi surasti muzikos, bet jie atsisakė, motyvuodami, jog filmui reikia tylos ir susikaupimo. Ar iš tikrųjų žiūrovai tyloje labiau susikaups, sunku pasakyti, bet smagu, jog kažko buvo sąmoningai atsisakyta. „Lėktuvai” pribloškia originalia technika – visgi norėtųsi ryškesnės ir netikėtos pabaigos.

Apie kitus – spręskite patys. Dar liko nemažai blogo ir lėkšto skonio; per greitų ir per lėtų minučių; bandymų (bet tik bandymų) parodijuoti Matelį ar mylėtis ekrane. Skalvijoje, beje parodys visas, o tai yra: 472 minutes. Skausminga, bet puiki proga įsitikinti, kokie „Pravdos” vertinimo kriterijai. Ir eilinį kartą paklausti: kas gi ta „Pravda”?

DEJONĖS po komisijos sprendimo

Arūno Matelio, Inesos Kruklietytės, Andreos Mi, Tomo Auksarankio ir Tomo Grunskio, kartu vadinamų komisija, sprendimas mane nustebino.

OK, galiu sutikti su tuo, jog Laimono Zako „More&more&more” filmas – ritmiškas daugybės šokančių centų klipas – tikrai inovatyviausias. Neoficialiais duomenimis, centų dėliojimas truko apie mėnėsį, tad galiu tik pasidžiaugti autoriaus ryžtu ir paprašyti, jog kitą kartą centais parašytų ką nors daugiau nei „daugiau”.

Kūrybiškiausias filmas „Lėktuvai” tikrai buvo originalus, įdomus ir gražus. Tačiau visų kitų sprendimų – nesuprantu.

Apdovanojimą už geriausią filmo idėją gavo minutė „Kaip gimsta idėja” – viskas kruopščiai, gražiai, įdomiai nupiešta, bet filmui pritrūko būtent įdomios, įsimenančios ir originalios idėjos.

Už konceptualumą apdovanotas „Lūžis” – tikrai labiau negu šiek tiek dvelkia blogu skoniu, didaktika ir naiviomis metaforomis.

Už realizmą apdovanojimą pelnė Tado Vidmanto „Ieškomi policijos”.

Arūnas Matelis, komisijoje atstovaujantis „Lietuvos institutą” ir jo organizuojamą projektą tapatybė.lt, kartu su komisija išrinko šio projekto įsteigtą nominaciją už pilietiškiausią festivalio filmą. Taigi, Arūno Matelio pasirinkimas – lėkšta „Gerų filmų” minutė, „drąsiai” ir „linksmai” pašiepianti gėjus. Kitaip vertinti būtų sunku: „Socialiniuose Londono aspektuose” vaikiną, už kurio nugaros guli kitas, nuogas, vaikinas, kalbina dar vienas, pusnuogis, vaikinas; kalbinamas vaikinas sako Londone susiradęs daugiau draugų, nei draugių ir su jais užmezgęs tokius gilius ryšius, jog grįžti į Lietuvą tikrai nenorįs. Štai kaip filmo autoriai, o kartu ir Arūnas Matelis suvokia pilietiškumą – pasijuokti, jog jei emigruosi, greitai tapsi homoseksualiu (o ne!). Tiesa, “Pravdos” festivalyje nebuvo parodytas šio filmo „bonusas”, kurio metu kalbinamas vaikinas pasako: „Tikiuosi už manęs jokio nuogo gėjaus nėra!”, todėl homofobiška filmo plotmė liko ne tokia akivaizdi. Nors be jos filmas apskritai prarastų galimybę būti kaip nors suvokiamas.

Pravda Grand Prix nusinešė „Blizgantys pusryčiai” – apie vaikiną, kuris su agurkais valgo šakutes, o paskui vemia pinigais. Ha-ha.

Tiesa, ne mažiau nustebino ir wap.sp.lt lankytojai, kurie savo balsais į kino mokymus Londone išsiuntė „Naujo gyvenimo puslapio” autorių Gytį Tumą – jo filmas pradeda ne itin vykusiai rimtai, o baigiasi ne itin vykusiai juokingai. Ką gi, vis dėlto tikėkimės, kad Londone jis neužmegs su kokiu nors vaikinu „gilių” santykių – juk tuo atveju jo poelgį Arūnas Matelis, matyt, įvertintų kaip begėdiškai nepilietišką.

Beje, bandymų parodijuoti Matelį neliko. Iš „Prieš nulendant į žemę”, taip filmas vadinosi peržiūros žurnalistams metu, filmas virto į „Dovana”. Kas privertė taip greitai jį pakeisti savo pavadinimą, tuo būdu pakeičiant ir visą įmanomą jo vertinimą – nesuvokiu.