Pagaliau ir mano gimtoji apylinkė sulaukė rimtesnio baliuko, o p. Tiškevičius linksmiau nusiteikusių svetelių. Balandžio 12 apie 12 vakaro (įprastu vakarėlių įsisiūbavimo metu) patraukiam dvaro linkme. Pasirodo – vėluojam, nes kaip sykis 12 valandą nustojo pardavinėti alkoholį: organizatorės „Rave Girl Team“ negavo licencijos. Nėra – tai nėra, o šėlt tai vis tiek reik.
Papuolam pirmiausia lyg ir dnb užpildytan holan, kur esti bariukas su gaiviaisiais gėrimais ir Ajurvedos pagrindu (jei tikėsime renginio organizatore) pagamintų patiekalų kavinukė. Patiekalų ko tais neparagavau, o dabar dėl to graužiu nagus, nes taip ir nežinau, kokiu ten pagrindu jie buvo pagaminti. Nevermind, užtat paragavau electro-techno dozės, sklindančios lengvai ir uždegančiai iš už pulto. Atėjęs Pupa, kaip visad, miegot neleidžia, o, darniai vadovaudamas elektriniams ritmams gana švelniais sąskambiais, kelia mano pirštą į viršų.
Su iškeltu pirštu bėgu apšniukštinėt trance salės, tik jį tenka greitai nuleisti. Stengiuosi įsišokti (kartais juk tam reikia laiko), bet, pykit nepykę, daigų muzika man neprilimpa, o įvairiaspalvių šviesų fiesta taip pat jokių simpatijų nekelia.
Prisiminus paauglystės dievybę – dnb – skuodžiu laiptais žemyn. Velniškai šalta, bet pasiekus laužytų ritmų kambarėlį ir prasiskverbus tiek arti, kad Intakz energija laisvai pasiektų mano kūną, įšylu labiau nei kurioj kitoj salėj. Pliusas didžėjams, kurie keičia mano nuomonę apie muziką. Maniau, kad dnb manęs toli gražu nebegali pakelti iki debesų. Klydau. Pakili, smagi, ritminga, ne per šiurkšti ir stipri, o tokia easy – peasy muzikėlė buvo tas geros nuotaikos užtaisas, kurio taip reikėjo mum, linksmybių išsiilgusiems grafo svečiams.
Pridusus, bet dar gyva, ieškojau žadėto chill-outo su rodomais filmukais. Ir šen, ir ten kaišiojau nosį, bet tai nedavė jokio vaisiaus. Tai arba mano akys buvo pernelyg apsiblausę, arba ir filmam rodyt licencija nebuvo gauta.
Užtat beklaidžiodama patekau į privatų vakarėlį smilkalų kambary. Viena mergytė sakėsi išsinuomojus jį draugės gimtadienio ar ten vardadienio proga (bet torto nemačiau!). Nežinia, ar ji sakė tiesą, bet duris laikė tvirtai užrėmusi ir priešinosi nedraugų invazijai.
Panorėjus aplankyti biotualetus, teko palūketi ir paklampoti per purvynus, nes visą naktį bjauriai lijo. Keikėm lietų išsišiepę, bet vis tiek praleidom ten gerą laiko gabalą – lauke juk geriausiai šnekasi, o tai čia buvo galima su bet kuo. Reivuose juk žmonės labiau atsipalaiduoja, smarkiau šypsosi ir mažiau parinasi. Panašiai buvo ir čia – vokėnų ir Vilniaus jaunuomenės miksas nesusimušė, nesusibarė, o drauge įsiliejo į darnią visumą.
Pusę keturių, pastebėjus, kad akytės jau sunkios, o draugų aplink vis mažėja, atsisveikinom su baikerių „Vorų“ apsauga ir nupėdinom namolio. Jaukaus ir įspūdingo dvaro, pažįstamų mokyklinokų, kaimynų ir šiaip vokėnų vaizdas dar kuris laikas stovėjo įstrigę mūsų akyse ir kėlė šypseną.
Komentarai