Muzikinis SXSW balaganas

Per du dešimtmečius festivalis „South by South West” išaugo į vieną didžiausių Šiaurės Amerikoje vykstančių muzikos pasaulio atstovų suvažiavimą. Kaip ne vienas kolega dažnai prabyla: „Networking is everything about getting pissed in a bar with the right people”. Šiuo metu Austinas tampa viena tinkamiausių vietų atlikti kiekvienam privalomą misiją, atveriančią kelius ir jau panardinusiam savo kojas į muzikos biznio jūras, ir dar tik pradedančiajam. Taigi šurmuliuojanti savaitė prasideda: vadybininkai, promoteriai, agentai, leidybinių kompanijų atstovai ir žinoma bene svarbiausi šio susibūrimo kaltininkai – naujausios ir perspektyviausiomis laikomos grupės. Visi kaip silkės bačkoje šnara Austino gatvėse: kelia bokalą po bokalo, o mušamųjų aidai pasiekia net pakilus į dvidešimt pirmo aukšto viešbučio kambarį.

asimokiusi iš ankstesnės patirties dalyvaujant tokio pobūdžio festivaliuose, galiu išskirti du pagrindinius būdus, kaip reiktų praleisti laiką tokiame renginyje. Pirmasis – susiplanuoti viską iki paskutinių smulkmenų, nuspręsti kurias grupes reikia pamatyti ir kuriose konferencijose sudalyvauti. Antrasis – nieko neplanuoti ir leisti viskam įvykti savaime. Nors save laikau pakankamai organizuota, tačiau šį kartą pasirenku antrąjį variantą, nes visko tiesiog per daug. Nuo pat ryto ligi pavakarių vykstančios viešosios diskusijos/konferencijos, nuo pietų prasidedantys privatūs label vakarėliai, o vakare dar apie septyniasdešimt scenų ir barų išsibarsčiusių visame mieste su naujausiomis grupėmis iš viso pasaulio. Taigi planuoti tiesiog neįmanoma. Septynios dienos prisipildo spontaniškumo, aukų ir emocijų, o pralekia – nė nemirktelėjus.

Ko liūdi Lou Reed

Radikaliai besikeičiantis ir nežinia prie ko privesiantis muzikos verslo modelis neduoda ramybės nei vienam pramogų verslo atstovui. Persitvarkanti EMI įrašų kompanija, dėl kurio 2000 darbuotojų neteks darbo vietų, naujasis 360° muzikos biznio modelis, internetinis muzikos platinimas, D.I.Y., blog’ai ir netgi globalinis klimato atšilimas – diskutuojami pastaruosiuose muzikos atstovų suvažiavimuose ir konferencijose. Šiomis, ir ne tik, temomis ištisas penkias dienas nepailsdami diskutavo SXSW delegatai nuo ankstaus ryto iki vėlyvos popietės susiburiantys Hilton konferencijų centre.

Vyko pašnekesiai su įtakingiausiomis muzikos pasaulio personomis. Legendinių THE VELVET UNDERGROUND lyderis Lou Reed šiemet tapo pagrindiniu SXSW akcentu. Lou šnekino prodiuseris Hal Wilner, neseniai su juo dirbęs filmuojant dokumentini filmą „Berlin”, kuris SXSW buvo pristatytas Amerikos žiūrovams. Scenos veteranas pokalbio metu išreiškė apmaudą dėl situacijos technologijų pasaulyje, kritikuodamas mp3 kokybės muziką: „Tai tarsi technologija mus traukianti atgal. Tai lengvina gyvenimą, bet kartu ir apsunkina.”. Pabrėždamas jis sakė, jog išgirdus blogos kokybės dainą, ji skamba vienaip. Išgirdus tą pačią dainą geros kokybės formatu, netikėtai išgirsti ir naujus instrumentus. Paklaustas kokių jaunų grupių šiuo metu jis klausosi, vienos iš jo mėgstamų buvo improvizacinės elektronikos grupė HOLY FUCK, o taip pat Japonų MELT BANANA, grojantys noise rock stiliuką.

Vakaruose ne viename dideliame festivalyje praktikuojami ‘secret guest’ pasirodymai neaplenkė manęs ir čia. Užbaigdamas savo viešnagę SXSW Lou pasirodė scenoje kaip vakaro svečias. Oficialiai neskelbtoje programoje jis grojo kartu su Moby savo ‘Walk on the wild side’. „Aš myliu punk rock ir aš buvau pirmasis” užbaigdamas savo pasirodymą deklaravo Lou.

Bagdado metalas ekrane

Nors SXSW festivalis prieš 22-dvejus metus prasidėjo kaip pramogų pasaulio aktualijoms skirtas renginys, nuo 1994 metų į programą buvo įtrauktos ir filmų bei interactive media savaitės. Vienas iš galybės šiemet pristatytų filmų buvo dokumentinis “Heavy Metal in Baghdad”.
Tai istorija apie vienintelę Irake susikūrusią heavy metal grupę ACRASSICAUDA, jų pastangas groti ir kurti muziką žlungant Sadamo Huseino rėžimui ir nerimstant išpuoliams dėl Irako karo. Dokumentinė medžiaga nufilmuota 2003-2006 metais seka istoriją apie grupės viltis ir tikėjimą, kad kada nors jie galės auginti ilgus plaukus ir dėvėti METALLICA marškinėlius, kurie tuo metu galėjo reikšti ne tik įkalinimą, bet ir mirtį. Per penkerius savo gyvavimo metus grupė koncertavo tik 6 kartus, ir tam reikėjo daug pastangų ir ryžto.

2006-taisiais filmavimo komandai sugrįžus į Bagdadą, vienas grupės narių savo mažame kambarėlyje be langų ištraukęs Iron Maden “Death on the road” kompaktinę plokštelę ištaria: štai kaip atrodo mūsų gyvenimas čia.
“You wanna do something, but nothing in your hands to do”, – apie savo gyvenimą kalba grupės nariai…

Šis filmas ne tik ACRASSICAUDA istorija, tai atplaiša to, ką patyrė dauguma paprastų vietinių žmonių kas dieną gyvendami Irako pašonėje.

http://www.youtube.com/watch?v=GBZ7Ggx-rUE
Heavy Metal in Bagdad treileris

Buvo verta išgirsti

Eilės besidriekiančios per vieną ar net du kvartalus, nestebino nei vieno zujančio po šurmuliuojantį ir skambantį Austiną. Vienas iš didžiausią apmaudą sukėlusių faktų buvo tai, jog norint išvysti daugiau „svorio” turinčią grupę, reikėdavo stovėti eilėje, kurioje kartais užtrukdavai ilgiau nei valandą, bet per septynias SXSW dienas išvydau dešimtis grupių, turbūt iš visų pasaulio kontinentų.

Išsekusi nuo nepaliaujamo šurmulio sliūkinau pagrindine 6-tąja Austino gatve, kai netikėtai mano dėmesį patraukė šalia Emo’s Annex palapinės besiburiuojančios metalistų eilės. Seni ir jauni, žili ir juodaplaukiai išsirikiavę laukė savo eilės patekti prie scenos. Nepasididžiavau ir atsistojau į eilės galą, nes kojos atsisakė be poilsio įveikti likusius porą kilometrų iki viešbučio. Ir turbūt neatspėsit kur patekau… Ogi į pačių tikriausių BLUE CHEER pasirodymą! Viename populiariausių filmų apie heavy metal subkultūrą “Metal: A Headbanger’s Journey” jie įvardijami viena pirmųjų grupių. Nieko keisto, kad tą vakarą Austine besisukiojantys metalistai būriais traukė išvysti scenos veteranų. Nemirtingieji senukai ant scenos pelnė didelę žiūrovų pagarbą sugrodami 40-ties minučių programą ir žinoma nepamiršdami turbūt visų labiausiai lauktojo “Summertime Blues”.

http://www.youtube.com/watch?v=A8KcUmBf4pc
Blue Cheer

Norvegus SHINING įvardinčiau kaip vieną geriausių grupių, kurias išgirdau šiemetiniame SXSW. Galbūt ne tokie populiarūs jie tą vakarą buvo dėl gausybės šeštadienio vakarą vykusių pasirodymų, o galbūt tiesiog nedaug kas buvo girdėję apie šią grupę. Nepaisant to, atėjusieji neliko abejingi avantgard-experimental mišrainei, kurios skambesį galima būtų įvardinti artimu simfoniniam metalui. Neįtikėtinai sudėtingi išvedžiojimai, melodijos, susipinančios su klasikiniais ir jazz motyvais, tampa daugiau panašūs į mąstymo pratimus, negu į emocinius pareiškimus, tačiau tai turbūt ir buvo tas kabliukas, dėl kurio aš vėl ir vėl juos įsidedu į savo grotuvą.

Jau ne pirmus metus iš eilės britai SXSW turi atskirą sceną, kurioje kasmet pristato pačias karščiausias ir naujausias kylančias Didžiosios Britanijos grupes. Šiemet pirmą kartą Liverpulyje įvyksiantis festivalis Sound City į Austiną atvežė ryškiausius North West jaunosios muzikos kartos atstovus. Vakarėlyje pasirodė Liverpulio grupės THE WOMBATS ir THE RASCALS, sulaukusios bene daugiausiai klausytojų.

THE WOMBATS@ SXSW

John Smith buvo pristatytas kaip vienas daugiausiai žadančių akustinės gitaros muzikos atlikėjų. Paskutinio John turo po Didžiąją Britaniją bilietai buvo graibstyte išgraibstyti, o didžiausi muzikinės spaudos leidiniai šiam vaikinukui žada labai daug…. John Smith pasirodymas buvo nepakartojamas, o publika neabejotinai buvo sužavėta jaunojo atlikėjo melodingu nu-folk ir nepamirštamais dainų tekstais.

Kai viskas nutyla

Septynios dienos prabėgo, kaip akies mirksnis. „Keep Austin weird”- šio miesto devizas, kuris rodos įaugęs į kiekvieno vietinio kraują neliko nepastebėtas ir mūsų kompanijos. Paskutinį vakarą užsukus į botique ir kaubojiškų aludžių rajonėlį, gatvėje sutikom ne tik vyruką, besivedžiojantį mažą paršelį už pavadėlio, bet ir moterį, dalinančią gėles praeiviams likusias nuo savo dukros vestuvių. Ledų pardavėjos nei kiek neskubėdamos krovė ledų burbulus į vafliukus, besidriekiančiai trisdešimties žmonių eilei, o aš vis dar negalėjau patikėt, kad taip viskas greitai pralėkė tokiam neskubančiam mieste.