Nesibaigianti kelionė į salamandros sapną

Labai retai meno kūrinys geba įtraukti auditoriją į savo fantastinę realybę. Net tada kai aktoriai lipa žiūrovams ant galvų, tampo juos už skvernų ir provokuoja dalyvauti dialoguose. Kita vertus gal ir nėra jokio reikalo laipioti po fikcinius pasaulius, kai pakankamai gerai ir saviškiame…

Vis tik turbūt visi „Menų spaustuvėje“ žiūrėjusieji „Salamandros sapną“ buvo paskandinti jo tikrovėje. Du Auksinius kryžius į kišenes susišlavęs šokio diptichas buvo aukščiausios klasės reginys.

Prisipažinsiu, kad į jį nešiausi gerą dozę skepticizmo, nes kitaip tiesiog neįmanoma. Bet – neįprasta – teko kapituliuoti nuo pirmųjų spektaklio akimirkų, kai viena, Loros Juodkaitės įkūnijama chtoniškojo pasaulio būtybė savo sapno gilumoje nervingai krustelėjo pirštus.

Į keturis segmentus skylantis spektaklis nė minutei nepaleidžia dėmesio. Minimalistinėje erdvėje pagrindinis kūrybos įrankis ir transformacijos metu gimstantis objektas – L. Juodkaitės kūnas. Jo galimybės verčia sutrikti ir susigėsti savo neišraiškingų judesių spektro. Nuolat tarptautinio masto erdvėje kūno kalbos galimybes tobulinanti menininkė „Salamandros sapne“ vieną po kito judesiu iškvietė mistiškus sutvėrimus, kurie vaikšto tikrai ne mūsų miesto gatvėmis. Susisupę į prieblandą ir idealiai derančią muziką, kaip į savo fantasmagoriško pasaulio apvalkalą jie sukosi, veržėsi, ieškojo, lukštenosi, slėpėsi.

Nuo prietemą atsargiai tiriančio roplio slinkimo iki erdvę perskrodžiančio suktuko, kuriame judesys virsta ugnimi, oda prisipildo šviesos, kūnas tampa šešėliu, o šešėlis kūnu. Nuo mechaniškos save dekonstruojančios lėlės iki to, kuris prabudęs ar ką tik gimęs niekaip negali palikti savojo kokono.
Kiekvienas monologas yra dialogo ieškojimas. Sąmonės užkaboriuose slypinčios figūros, išsikristalizuojančios šokyje atstoja kalbos ženklus. „Salamandros sapnas“ fantastinio pasaulio pavidalais kreipiasi į kiekvieno viduje glūdinčius veidus, vardija juos ir kviečia nors trumpam atbusti. Atbusti bent trumpam, atbusti kad ir… svetimame sapne.

Nesustojamas judėjimas, kaita, transformacija besivystanti vis tolyn nuo pirminio pavidalo – pagrindinė „Salamandros sapno“ tema. Įspūdingo šokio spektaklio idėja išsirutuliojo iš mitų gaubiančių savo kūno dalis gebančios atsiauginti praktiškosios salamandros, viduramžių alchemikų pamėgto padarėlio. Dėl didelio populiarumo mistikų tarpe salamandra iš realios amfibijos visiems laikams tapo ugnies simboliu. Tiesa, kai kam ir velnio pasiuntine. Ne paslaptis, kad velnio padermei vyriškoji viduramžių visuomenė priskyrė ir moteris. Tad į salamandros sapną panyranti L. Juodkaitė tik sustiprina chtoniškojo gyvio poziciją ir atveria seniai pamirštą erdvę naujai interpretacijai.

Tiesa, sunku tas interpretacijas plėtoti, nes iš švelnaus svaigulio, likusio po spektaklio, miestas labai greitai ištraukia siaubingai nusidainuojančiais, bet drąsiai po nosimi skrybėlę kaišiojančiais gatvės muzikantais.
Pagalvojau, kad tokiais atvejais būtų visai naudinga mokėti išsilankstyti į skorpioną arba kūjagalvį ryklį – grakštus origamis susitvertų.