FIN: Kanų mergelės dienoraštis

Prieš festivalį
Antradienis, gegužės 13, 19:58

Prieš metus visi įsikalė į galvas, kad Kanams šešiasdešimt. Šiemet, manding, jiems šešiasdešimt vieneri. Ir vis tiek – daug kas lieka neaišku.

Tarkim: kaip režisuos genialusis scenaristas Charlie Kaufman, sumanęs scenarijus tokiems filmams kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, „Jausmų galia“, „Adaptacija“? Ar sugebės Stevenas Sorderberghas mirtinai neužknisti dviem savo filmais apie „Che“ Guevara? Kas nutiks, kai madingųjų Michel Gondry ir Leos Carax pavardės sužybsės to pačio filmo (tiksliau: trumpametražių rinkinio) titruose? Kiek žurnalistų pabėgs iš salės, kai Stevenas Spelbiergas kankins Harrisoną Fordą ketvirtoje Indiana Džounso dalyje? Negi Louis Garrelis bus kaip visada seksualus filme, režisuotame savo tėčio, Philippe Garrelio? Kaip prancūzų žvaiždynas – Catherine Deneuve, Melvil Poupaud, Chiara Mastroianni, Mathieu Amalric ir kiti – vaidins filme, režisuotame Arnaud Desplechin? Ar primins senus gerus laikus Wim Wenders?

Klausimų dar daug. Atsakymai laukia. Kaufmano „Sinekdocha, New York“. Soderbergho „Che“. Gondry, Caraxo ir Joon Ho „Tokyo!“. Garrelio „Aušros siena“. Desplechino „Kalėdų pasaka“. Wenderso „Fotosesija Palerme“. Konkursinė programa, „Kitokio žvilgsnio“ programa, klasikos programa, kritikų savaitė; keturiasdešimtmetį švenčianti režisierių savaitė. „Palmių šakelės“ komisijai šiemet vadovaus aktorius Sean Penn, „Kitokio žvilgsnio“ – režisierius Fatih Akinas, „Auksinės kameros“ (geriausio debiuto įvertinimas) – režisierius Bruno Dumont. Kol žvaigždžių medžiotojai jau saugo kopėčias, ant kurių lips, kad už tvoros pamatytų savo dievukų šešėlius, neriu į laikraščių ir programų krūvą, žymėdamas kryžiukus prie savo dievų. Nuo gegužės 14-os iki 25-os: Kanų mergelės (Cannes virgin; žurnalistai, pirmą kartą atsidūrę Kanuose) dienoraštis – tiesiai iš įvykių vietų.

Pirma diena
Trečiadienis, geguzės 14, 23:55

Festivalio atidarymą gali stebėti gyvai arba televizoriaus ekrane. Gyvai: minia žmonių, pro kurių pakaušius matai raudoną kilimą, ant kurio vienas po kito žengia garbinami siluetai – Julianne Moore, Gael Garcia Bernal, Dennis Hopper, Cate Blanchett, Natalie Portman, Sean Penn… Žmonės šalia šokinėja ir klykauja: „Matai? Matai! Ar matai?!“. Ekrane: festivalio metu veikiančio kanalo „Kanų tv“ neva linksmas prancūzų žurnalistas prišoka prie vienos ar kitos žvaigždės, nutraukia jos šypseną ar rūsčią miną, demonstruojamą fotografams, ir ir greitakalbe užduoda klausimus, panašius į: „Na, tai kaip jaučiatės užlipę ant šio kilimo?!“.

Kanai pastaraisiais metais vis dažniau atsidaro atvėsusiais blockbuster‘iais. 2008-ieji – ne išimtis. Fernando Meirelles (filmų „Dievo miestas“, „Ištikimasis sodininkas“ režisierius) „Aklumas“ – nevykęs kompromisas tarp lėkšto, konformistinio pseudointelektualumo ir nuvytusios pramogos. Neapibrėžtame mieste staiga apanka visi, išskyrus akių gydytojo žmoną, kurią toli gražu ne genialiai vaidina Julianne Moore. Banali fantastinė alegorija turėtų priminti apie visuomenės strūktūrų/laukinio žmogaus prigimtį, pastumdyti išlepusius vakarų žiūrovus nuo vartotojiškų įpročių ir vienyti – bent jau emociškai, seanso metu. Deja, pastangos tik formalios (ir tokios naivios, kad net ciniškos), manieringi filmavimai taip pat negelbėja, nes didaktika paviršutiniška kone kaip infantiliojoje Michael Bay „Saloje“. Kanų pasirinkimas atsidaryti šiuo filmu, beje, priklausančiu konkursinei programai, tikrai stebėtinas – daug kas tikėjosi, jog atidarymas bus patikėtas ketvirtajai Indiana Džounso daliai. Toks sprendimas būtų buvęs visai logiškas, nes jei jau reikia pramogos ir glamouro, tai kam gaišti laiką su pasimetusiu „Aklumu“? Tikiuosi, ne vien todėl, kad pasidžiaugtume skirtingomis jo kūrėjų ir (ko)prodiuserių tautybėmis.

Vienintelis animacinis filmas, pretenduojantis į Kanų šakelę – Ari Folman „Valsas su Bashir“. Pirmos penkios minutės nuteikia neoriginaliam, bet stilingam malonumui, tačiau vėliau filmas pradeda azartiškai kartoti save patį ir įvairiausias antikarinio kino klišes. Žinoma, karas ir su juo susijusios temos siurrealistinei animacijai tinka – tą „Persepoliu“ žymiai labiau vykusiai atskleidė režisierė Marjane Satrapi, šiemet pati vargstanti pagrindinės Kanų komisijoje. Pirmos dienos įspūdžiai – neypatingi, nes visą dieną buvo įmanoma pamatyti tik du filmus, kurie, deja, savo buvimą Kanuose teisina ne tiek kokybe, kiek erzinančiu etiketu.

Antra diena
Penktadienis, gegužės 16, 08:40

Antrą festivalio dieną Kanai skleidžiasi jau nebesidrovėdami. Keista atmosfera. Vakare skubėdamas į seansą prabėgu šimtus fotografų, vakarinių suknelių, žioplių ir kelias valkatas. Išėjęs iš tylaus ir paslaptingo filmo lieku priblokštas griausmingai pyškančių saliutų. Belaukdamas eilėse girdžiu, kaip anglas žurnalistas kalba telefonu savo draugei New Yorke, kas antrą sakinį kažkodėl ištardamas prancūziškai: good bye, mon amour. Kitas žurnalistas, italas, piktinasi apsaugininkų bukais veidais, staiga pradėjęs burbėti: ignoranti! (kvailiai).

Filmai. Dieną pradėjau konkursinės programos filmu „Leonera“, pasakojančiu apie nėščią moterį, kuri atsiduria kalėjime. Paliesta nemažai įdomių temų – tarkim, ar turi kokios nors naudos kalėjimai? Arba, kokią reikšmę turi homoseksualūs santykiai, kalėjime susiformuojantys tarsi neišvengiamai? Dėkingas Martina Gusman vaidmuo – pagrindinė herojė ne tik išgyvena stiprias liūdesio, isterijos, meilės ar sekso akimirkas, bet ir smarkiai, įdomiai pakeičia savo charakterio savybes. Kita vertus, ypatingo šarmo Martina Gusman nespinduliuoja, todėl prognozuoti prizo už geriausią moters vaidmenį dar nesinorėtų. Pats filmas – įdomus kai kuriais netikėtais sprendimais (tarkim, žaisminga ir aktyvia animacija – vaikiška dainele filmo pradžioje), tačiau šiaip jau neperžengia didesnių ribų ir įsirašo į beveik tipišką „festivalinį“ kiną.

Kūrinys, kurio ilgai laukiau – trijų režisierių trumpametražių rinkinys „Tokyo!“. Nustebau, kad režisieriai, kuriuos nesunku pavadinti kiek snobiškais, šįkart drąsiai iš snobizmo tyčiojasi. Žinoma, Michel Gondry, Leos Carax ir Bong Joon Ho nėra tokie kūrėjai, kad paprastai parodijuotų. Pirmasis, Gondry trumpametražis „Interjero dizainas“ stilingai pasakoja apie jaunų japonų santykius, meno ir gyvenimo skirtumus. Šiame ironiškame pasakojime vyro nebepastebima moteris galų gale virsta naudinga interjero detale – ir, regis, yra tuo visai patenkinta. Michel Gondry kūryba, ne išimtis ir šis kūrinėlis – ne tiek intelektuali, kiek nuotaikinga; visa laimė, jog šįkart nuotaika užkrečiama labiau nei pretenzingame „Miego moksle“. Kaip ne kaip, belieka tikėtis, jog Lietuvoje galėsime pamatyti naujausią Gondry ilgametražį „Be kind rewind“. Rinkinį baigiantis Bong Joon Ho trumpametražis „Drebantis Tokijas“ nebe taip originaliai pasakoja apie fanatiško namisėdos ir robotės – picų išvežiotojos – meilę. Gal ir graži istorija, nuraminanti po centrinio ir įdomiausio trumpametražio, enfant terrible Leos Caraxo „Šūdo“. Poną Šūdą – iš kanalizacijos pasirodančią ir Tokijo gyventojus gąsdinančią keistą žmogystą – genialiai vaidina Denis Lavant. Leos Carax drąsiai parodijuoja žiniasklaidą, kiną, įvairius mito kūrimo procesus, provokuoja žiūrovus atviru ir dėl to juokingu „nekorektiškumu“ (japonų akis ponas Šūdas palygyna su moterų lytiniais organais). Carax juokiasi ir pats iš savęs, kuris bent jau Prancūzijoje yra iškovojęs intelektualaus, genialaus menininko, Jean-Luc Godardo tradicijų tesėjo ir reformatoriaus įvaizdį. Tai pirmas jo kūrinys, kuris gali nebepatikti Paryžiaus snobams, nors parodiją „Šūde“ visada lydi ne lėkštas, o įdomus ir makabriškas humoras. Kita vertus, pats visada mėgau sudėtingą ir gal kiek pretenzingą Caraxo kūrybą, bet šis naujas jo atodūsis mane kaip tik maloniai nustebino.

Nesusilaikęs nulekiu į Jim Jarmusch „Keisčiau nei rojuje“. Jį rodo režisierių savaitės programa. Amerika ir pusseserė iš Vengrijos. Pinigai ir nuotaika. Eksperimentai ir riaumojantis garso takelis. Įdomu, kaip klasiką priima prancūzai (šiame seanse, kiek girdėjau, jų buvo daugiau nei užsienio žurnalistų) – itin juos prajuokino vieta, kur močiutė, besipiktindama dėl ją paliekiančios anūkės, galų gale pliūpsteli: „Son of a beeetch!“.

Grįžtu į programą, kurioje dar vienas nuobodus ir gražus filmas – Nuri Bilge Ceylan „Trys beždžionės“. Filme rasi ne jas, o tik jomis simbuolizuojančius negirdėjimą, nekalbėjimą ir nematymą. Tolimi ir statiški kadrai pabrėžia šaltumą tarp personažų, susipynusių sudėtinguose santykiuose – kol tėvas šeimos vardan sėdi kalėjime, motina (irgi šeimos vardan?) jį apgaudinėja. Bet tėvas grįš, ir tada prasidės tikras košmaras. Filmas nebanaliai ir nuosekliai sudėtas, tačiau išlieka šaltas ir formalus, neprovokuoja nei empatijos, nei, atvirkščiai, didelės frustracijos. Išlikus tokiam šaltam gal ir įmanoma būtų pasiknaisioti po beždžioniškas metaforas, bet nėra jos tokios isšskirtinės, jog norėtųsi.

Šiandien atsidarė dvi svarbios ir nepriklausomos Kanų programos – kritikų ir režisierių savaitės. Spėjau į režisierių savaitę, kuri šiemet švenčia savo keturiasdešimtmetį. Atidarymo metu linksmai priminta šio renginio svarba, kino festivaliui atnešusi naują žvilgsnį, priklausomą ne nuo tautybės, istorinės ar finansinės padėties, bet nuo pačių kūrėjų originalumo. Čia rodyti pirmi jau minėto Jarmuscho, Dardennų, Honoré ir daugybės kitų režisierių filmai. Šių metų programą atidarė Jerzy Skolimowsky „Keturios dienos su Ana“. Šis garsus lenkų režisierius grįžo į kiną po septyniolikos metų pertraukos. Prisistatė įspūdingai – atidarymo metu padėkojo taip pat ant scenos užlipusiems pagrindiniam aktoriui ir prodiuseriui (Paulo Branco, beje, prodiusuojančiam ir Šarūno Barto filmus), o paskui ir savo draugams salėje, „kurių nematė 17 metų“. Ištaręs keletą vardų, Skolimovsky ironiškai informavo draugams norįs perduoti tokią žinutę: „Aš grįžau“, o ne draugams norėtų perduoti žinutę… vėlgi, „aš grįžau“. Abudu „I‘m back“ buvo pasitikti emocionaliomis ovacijomis, lydėjusiomis ir seanso pabaigą. „Keturios dienos su Ana“ – įsimintinas filmas, savaip sudėliojantis iš pradžių padrikus ir mįslingus motyvus. Nors pagrindinė linija – keistuolis vyras naktimis slapčia įsibrauna į mylimos, bet nepažįstamos moters namus – grasinasi priminti Almodovaro „Pasikalbėk su ja“ ar Wong Kar-wai „Chungking ekspresą“, tačiau sprendimai, nuotaika ir forma yra tikrai saviti.

Trečia diena
Šeštadienis, gegužės 17, 07:22

Dieną pradedu ilgai lauktu filmu „Kalėdų pasaka“. Tai subtilaus ir talentingo jaunos prancūzų kartos režisieriaus Arnaud Desplechin kūrinys, kuriame vaidina daugybė prancūzų žvaigždžų – Catherine Deneuve, Mathieu Amalric, Melvil Poupaud, Chiara Mastroianni, Emmanuelle Devos ir kt. Kaip ir savo vidutinio metražo filme „Mirusiųjų gyvenimai“, Desplechinas pasakoja apie šeimą, įvairiausius jos personažus ir tarpusavio santykius. Ir nors abiejuose filmuose susiduriama su mirtimi, „Kalėdų pasaka“ kur kas šviesesnė, nevengianti gyvenimiško, kartais sarkastiško humoro, žaismingų retro ir kičo elementų. Tai nėra paprastas istorijos pasakojimas, greičiau įdomios šeimos skerspūvis: močiutė, pajuokaujanti apie savo mirtiną ligą, sūnus, vis nebaigiantis gerti, dukra, vis jam kažko neatleidžianti, anūkas, kuriam tenka atsidurti beprotnamyje… Visai įmanoma, jog paprastas ir originalus Desplechino matymas patiks ir Kanų šakelės komisijai; kita vertus, logiškos prognozės Kanuose retai pasitvirtina.

Apsidžiaugiau tilpęs į „Kalėdų pasakos“ spaudos konferenciją. Jos metu režisierius prisipažino žiūrintis ir kuriantis filmus dėl to, jog ekrane viskas atrodo gražiau nei gyvenime. Šarmingoji Catherine Deneuve prajuokino pertraukdama žurnalisto klausimą apie tai, ar ji aktyviai filmuojasi jaunų režisierių filmuose tam, kad išlaikytų „patrauklumą“ (curiosité) – aktorė atkirto: „patrauklumo išlaikyti neįmanoma – jį arba turi, arba neturi, arba jau nebeturi“; o jai nieko „išlaikyti“ nereikia, nes ir taip yra patraukli. Keistai skambėjo Catherine Deneuve atsakymas į klausimą apie „Kalėdų pasakos“ sceną, kurioje jos vaidinama herojė savo suaugusiam sūnui pasako jo nemylinti. Catherine Deneuve manymu, jos herojė taip sako visai nuoširdžiai, ir aktorei tai labai patinka, nes laužomas tabu, jog tėvai savaime turi mylėti savo vaikus, tarsi tai būtų iš anksto nutarta, privaloma. Kodėl toks atsakymas skambėjo keistai? Nes „per kelias kėdes“ nuo Catherine sedėjo ir į klausimus atsakinėjo jos dukra, aktorė Chiara Mastroianni. Paklausta, kaip sekėsi dirbti su dukra, Deneuve atsakė: „laimei, o gal ir nelaimei, mes vaidininome kartu tik vienoje scenoje“, o apskritai filmavimo metu jos vaidinusios kaip profesionalės ir tiek. Juokavo ir kiti konferencijos dalyviai: Melvil Poupaud, specialiai filmui išmokęs meistriškai sukti plokšteles, sakė nesuprantąs, kaip dj-ėjai sugeba visa šį atsakingą, kruopštų darbą atlikti „užsimetę“ ekstazio. Mathieu Amalric, kuriam filme tenka skaudžiai pargriūti, pabrėžė, jog griuvimas Desplechinui turi ypatingą reikšmę. Spaudos konferencijos metu buvo patvirtintas ir jau kurį laiką sklandęs gandas – Mathieu Amalric atstovaus blogio jėgoms naujausiame Džeimso Bondo filme. Nesistebėčiau, jei būtent Mathieu Kanuose laimėtų apdovanojimą už geriausią vyro vaidmenį.

Naujausią Emily Atef filmą „Svetimas manyje“ žiūriu kritikų savaitės programoje. Antrą savo kūrinį kartu su kūrybine grupe pristačiusi režisierė pasidžiaugė, jog į seansą susirinko pilna salė žmonių. Pirmąjį Emily kūrinį, „Molės kelią“, kaip ir pačią režisierę, lietuvių žiūrovai jau galėjo pamatyti Scanoramoje. Šįsyk režisierė kuria vėl panašia, „kelio į save“ tema, pasakodama apie moters pogimdinę depresiją, santykius su savo vaiku ir vyru. Pasakojimas kiek per daug pedagoginis, kita vertus, bet kokie drastiški pagrindinės herojės poelgiai būtų pasirodę dar labiau nuspėjami, nei tokios paprastos ir gyvenimiškos išvados. Kaip ir nemažai šiuolaikinių filmų, šis kūrinys stengiasi neatitrūkti nuo realybės, fiksuoti akimirkas tarsi dokumentiškai. Puiku, jei parodyta problema ir jos sprendimas tikrai gali padėti po gimdymo depresija susirgusioms moterims bei jų vyrams. Tačiau apskritai filmas nėra niekuo ypatingas ar naujas.

Vakare – Woody Allenas! Gal kas nors jo ir nebekenčia, bet žiūri visi. „Vicky Christina Barcelona“ pasakoja apie Barseloną, gyvenimą ir seksą. Juokingiau už „Sensaciją“, įdomiau už „Kasandros sapną“. Sąžininga lyginti tik su naujausiais Woody filmais – kitaip, kaip visada (pastaruoju metu), teks nusivilti. Dabar gi nematau priežasčių atsisakyti pusantros valandos pramogos su Scarlett Johanson, Javier Bardem ir Penelope Cruz.

Ketvirta diena
Sekmadienis, gegužės 18, 11:20

8:30 žiūriu Walter Sales ir Daniela Thomas „Linha de Passe“. Dėl Sales pavardės tikėjausi daugiau žiūroviško malonumo, bet, matyt, bendros tendencijos su socialinio realizmo/pseudodokumentikos (gal dar italų neorealizmo mutacijų, tikslumo dėlei) bruožais užkretė ir šį režisierių. Brazilų mamytė ir jo sūnūs – vagis, narkomanas, futbolo žaidėjas wannabe, krikščionių sektantas. Šiek tiek (anti)religijos, šiek tiek motociklų, šiek tiek narkotikų ir šiek tiek vietos paliūdėjimui su muzika. Jeigu jis laimės, aš Sean Penno nesuprasiu.

„Dangus 9“ siužetas ir plakatas iš anksto buvo nuteikęs teigiamai – turbūt sunku neįdomiai pasakoti apie senų ir negražių žmonių meilę ir seksą. Andreas Dresen filmo žiūrėjimas išankstinių įspūdžių nepaneigė – senukų meilė įdomi, jausminga, bet karti. Ištekėjusi močiutė įsimyli kitą – ar suras jėgų pakeisti savo gyvenimą? Filmas išsiskiria ne tiek savo tema ar klausimais, kiek atvirai besimylinčiais senais žmonių kūnais. Tikras pavėsis nuo groteskiško Kanų glamouro. Nors „Dangus 9“ nėra itin išskirtinis kūrinys, o į pabaigą pradeda kartoti pats save, tačiau dėl drąsaus ir paprasto požiūrio filmas tikrai gali laimėti kokį nors „Kitokio žvilgsnio“ programos apdovanojimą (nebent Fatih Akin, komisijos pirmininkas, drovėsis įvertinti savo tautiečius).

Režisierių savaitėje parodytos slovakų „Aklos glamonės“ sujaudina ir patraukia žaismingumu, ironija ir stiliumi, tačiau nieko itin naujo ar originalaus vėlgi nepateikia. Režisierius Juraj Lehotsky prieš seansą pristatydamas filmą tarė, jog idėją sukurti filmą apie mylinčius akluosius paskatino toks vieną sykį įvykęs pokalbis su akląja: „Kokia tavo mėgstamiausia spalva?“ „Oranžinė.“ „Kodėl?“ „Nes apelsinas tokios spalvos, o jis kupinas skonio. Kvapo. Tirštumo.“. To režisierius palinkėjo ir žiūrovams. Visa to buvo. Belieka apsidžiaugti, jog filmuojant akluosius išvengta ne tik sentimentalios vaidybos, bet ir sentimentalios (pseudo)dokumentikos.

Kanai niekada nepamiršta ir klasikos. Šiemet klasikos programos vinis – atnaujintas Max Ophüls „Lola Montès“. 1955-ais sukurtas filmas, pasakojantis apie audringą cirko artistės gyvenimą tiek filmo, tiek rodomo cirko žiūrovams, savo laiku Paryžiuje sukėlė skandalą. „Lola Montès“ vadinta ir tuščia komercija, ir avangardu. Už ją buvo pasiryžę kovoti Naujosios Bangos kritikai, visų pirma – režisierius Francois Truffaut. Kovoti gal ir buvo dėl ko – per du metus filmas buvo gerokai amputuotas jo prodiuserių, kurie tokiu būdu ne tik išsityčiojo iš režisieriaus valios, bet ir nepasiekė norimo komercinio pasisekimo. Tik 1968-ais Pierre Braunberger, garsus Naujosios Bangos (ir ne tik) režisierių filmų prodiuseris, įsigijo „Lola Montès“ teises ir pradėjo sudėtingą jo atnaujinimą. Galutinai atgaivinti vaizdą ir garsą taip, kaip to norėjo pats Max Ophüls, pavyko tik dabar, dėka minėto prodiuserio dukros Laurence Braunberger, kaip ir daugybės kitų remėjų ir profesionalų, ryžto. Į ypatingą premjerą Kanuose atvyko ne tik ji, bet ir Paryžiaus sinematekos vadovas Serge Toubiana, amerikietis restauratorius Tom Burton, ir, be kitų, pats Max Ophüls sūnus, taip pat režisierius, Marcel Ophüls. Jo keli neįpareigojantys padėkos žodžiai tikrai jaudina, nes bent akimirkai akis į akį susitinki su „tikrojo“ meno iliuzija – gražu, nes praėjus tiek metų, vis dar vykdoma režisieriaus valia ir žavimasi jo filmu. Gal ir teisus buvo Truffaut, lygindamas „Lola Montès“ su pačiu „Piliečiu Keinu“ – epinis pasakojimas, spalvos ir estetika, netikėta poezija ir teksto daugiaprasmiškumas, bei pats filmo skandalingumas (paradoksalu, nes skandalingumas – viena filmo temų) leidžia jam ramiai įsirašyti į klasiškiausią klasiką.

Prieš miegą dar pasižiūriu beveik pornografinį (kad ir ką tas terminas reikštų) filipiniečių režisieriaus Brillante Mendoza „Servisą“. Apie berniukus ir jų paslaugas. Su pretenzingais titrais ir pabaiga. Gal būtų ciniška manyti, jog Kanų konkursinė programa tiesiog negali gyventi bent jau be vieno filmo, kuris būtinai būtų nepatogus, atstumiantis ir ne itin pateisinamas. Šiaip ar taip, kitų konkursinės programos kontekste galiu net pasidžiaugti, jog atviras seksas ir kiti šiuolaikiški elementai (kino salė, kur rodoma pornografija/projekcija/įvaizdžiai; filmo pabaiga, kai juosta tarsi išdeginama cigarete, taip „netikėtai“ nutraukiant filmą) sukeltų minčių įdomiai diskusijai.

Penkta diena
Pirmadienis, gegužės 19, 12:26

Matteo Garrone „Gomorra“ savo pavadinimu ir dviejų pusnuogių vaikinų su šautuvais nuotrauka plakate grasinasi įsivelti į banalų politinį patosą. Vis dėlto, pavadinimo pretenziją pateisina pasakojamos istorijos, susijusios su Italijos mafijos tinklu Camorra. Apskaičiuotas vaizdas, puiki jaunų aktorių vaidyba, aštrios situacijos – visai įdomu. Kai mafija arba vaikai, norintys ja tapti, šaudo, fone skamba lėkšta pop muzika. Baisiau nebūna. Ir vis tiek, norėtųsi dar aštresnio ir kategoriškesnio teksto be sudėtingesnių naratyvinių komentarų. Žinoma, geriau nei Berlyno laureatas „Elitinis būrys“, viską komentavęs nehumaniška pasakotojo greitakalbe.

Jia Zhangke – garsiausias šeštos Kinijos režisierių kartos atstovas. Jo filmas „Tykus gyvenimas“ (rodytas „Kino pavasaryje“) sužavėjo, be kitų, beveik visus Lietuvos kino kritikus/apžvalgininkus, pradedant Sauliumi Macaičiu, baigiant Tomu Auksarankiu. Kanų konkursinėje programoje rodomas Jia Zhangke „24 city“ vėl pasakoja apie šiuolaikinę Kiniją, jos griaunamos gamyklos darbuotojus ir praeitį. Šįkart režisieriui svarbiausias yra tekstas: skirtingų herojų ilgi pasakojimai apie savo jaunystę, mylimuosius, darbus; užrašyti eilėraščiai; fone skambančios arba filmo herojų dainuojamos dainos. Visa tai papildo gražūs, bet nemanieringi kadrai, kalbantys apie mažus žmones dideliame mieste. Nors Jia Zhangke nepralenkė pats savęs, pelnyti šakelę už režisūrą galėtų, nes jo mintys, kai kurių kino dogmų atmetimas ir puikus darbas su aktoriais (Lu Liping, Joan Chen, Zhao Tao) tikrai išskirtinis.

„40×15“. Taip vadinasi Olivier Jahano filmas, sukurtas specialiai režisierių savaitės keturiadešimtmečiui (15, nes quinzaine žymi penkiolika dienų, o ne savaitę, kaip paprastai verčiama į lietuvių kalbą; Saulius Macaitis programą vadino „dvejomis režisierių savaitėmis“; programa šiaip ar taip 15 dienų šiuo metu nebetrunka). Į jaudinančią filmo premjerą Kanuose susirinko bent dvidešimt režisierių, kurie šioje programoje rodė savo filmus, dažnai debiutinius – įskaitant Chantal Akerman, Jim Jarmusch, Otar Ioselliani, Bruno Dumont, Pascale Ferran, Bent Hamer, Christian Mungiu… Visa salė plojo jiems atsistojusi, tačiau prieš tai jie patys atsistoję plojo Pierre-Henri Deleau, režisierių savaitės didvyriui, įkūrėjui ir vadovui net 30 metų, pasak Otar Ioselliani, „geležinėmis rankomis“ laikiusiam programą… Jam beliko beveik verkiant prisipažinti: „Nesitikėjau, jog tai mane taip sujaudins… Gimtadieniai dažniausiai būna linksmi tik iki 20-ies.“. Istorija išties jaudinanti, nes tik maištingų žmonių iniciatyvomis ir noru buvo iškovota vieta alternatyvai Kanuose, kai juos domino vien tik glamouras, saugus ir “klasiškas“ kinas, „didelių“ tautų autoriai. Gal dabar, kai festivalis atviras įvairioms tautoms ir formoms, režisierių savaitė nebetenka prasmės? Kas žino. Bet akivaizdu, jog režisierių savaitė, priešingai nei oficialioji programa, neskuba ir neskubės rodyti tokių filmų kaip „Šrekas 2“, „Da Vinčio kodas“ ar šiemet festivalį atidaręs „Aklumas“, dėl priežasčių, kurios su menu (kad ir ką tai reikštų) ne itin susijusios. Todėl prasmės dar yra, o įdomiausių pavardžių programos sąraše – bent 50 kartų daugiau nei tų, kurie prieš seansą šypsojosi žiūrovams. Visos jos trumpam sumirgėjo „40×15“ pabaigoje; nesunku buvo pamatyti ir Sharuno Barto, jei kam įdomu. „40×15“ – informatyvus, kruopščiai sudėtas, stilingas ir jaudinantis filmas, kurį būtina pamatyti kiekvienam nepriklausomo kino megėjui.

Kino istorijoje yra tik du filmai, kurie po daug metų nuo jų sukūrimo buvo perdirbti pačių režisierių. Pirmas toks – Francis Ford Coppolos „Šių dienų apokalipsė“. Antras – Kanuose ką tik pasirodęs Wong Kar-Wai kūrinys „Laiko pelenai“. Perdirbtas 1994-ųjų filmas apie senovės Kiniją, In ir Jan, bei vyną, kuris stengsis ištrinti iš herojų atminties jų sudėtingą praeitį, lengvai sužavi vaizdais, plastika, Maggie Cheung, Leslie Cheung, bei Brigitte Lin vaidyba. Perdirbti gal ir lengviau negu dirbti, bet „Laiko pelenai“ vis tik guodžia po atvėsusio Wong Kar-Wai kūrinio „Mano šilauogių naktys“, pernai atidariusio Kanus. Prieš premjerą režisierius nieko nekomentavo, bet paprašė tylos minutės dėl žemės drebėjimo aukų Kinijoje.

Šešta diena
Antradienis, gegužės 20, 11:03

Iš brolių Dardenų tikėjausi ir daug, ir mažai. Trumpai tariant, man asmeniškai šie belgų režisieriai, kuriantys vadinamąjį socialinį kiną, ne itin. Dardenne broliai jau yra laimėję dvi palmes šakeles už labai panašius kūrinius – „Rozeta“ ir „Vaikas“ – tad šiemet pretenduoja į rekordinę trečią. Atidžiai sekant minimalistines jų istorijas, įmanoma išgyventi įtampą ir paprastus moralinius klausimus. Net ir nemėgstant jų stiliaus, tenka pripažinti jų originalumą ir profesionalumą. Todėl, ypač tokių gana vidutiniškų konkursinių filmų kontekste, laukiau iš jų vis daugiau ir daugiau. Ir nusivyliau, nes „Lornos tylėjimas“ kiek erzina savo istorijos vingiais ir teksto komentarais, kai kurios scenos nevykusiai sentimentalios ir atrodo, jog kurta kuo skubiau, norint būtinai spėti į Kanus. Kaip bebūtų, nepretenzingas ir savitas režisierių požiūris naujausiame kūrinyje vis dar atsispindi.

Perspėju tuoj neetiškai išduosiąs „Lornos tylėjimo“ siužetą (spoileris). Jis pasakoja apie albanų emigrantę Lorną, Belgijoje fiktyviai susituokusią su narkomanu tam, kad galėtų tapti belge, vėliau susituokti su rusu ir už tai gauti daug pinigų. Viskas taip susiklosto, jog Lorna narkomaną įsimyli, o po jo mirties pradeda kalbėtis su nuo jo pilve bręstančiu vaiku, kuris, pasirodo, tėra įsivaizduojamas. Vadinasi, Lorna kalbasi su savimi. Tačiau su savim ji kalba prancūziškai. Kodėl ne gimtąja albanų kalba? Sprendimas sukelia minčių apie ne vieną galimą interpetaciją, todėl spaudos konferencijoje to paklausiau pačių režisierių. Jie nusišypsojo, atsakė išties svarstę šį klausimą kartu su pagrindine aktore Arta Dobroshi, ir nors iš pradžių galvojo, jog Lorna kalbės gimtąja kalba, vėliau pakeitė nuomonę – nes juk ji kalba su įsivaizduojamu vaiku, norėdama išlaikyti ryšį su mirusiu vyru, kuris moka tik prancūziškai… Spaudos konferencijoje broliai Dardenne pasakė ir daugiau paprastų, bet nedažnai girdimų dalykų. Tarkim, Luc Dardenne, atsakinėdamas į klausimą apie krikščioniškų vertybių svarbą pabrežė, jog nors supranta žurnalisto intencijas, tačiau jam nemalonu, kai žmonės skirstomi pagal religiją, ir kad jam svarbiausia pats žmogus, tegul ir netikintis – koks jis pats ir yra. Vėliau paklausti apie pinigų reikšmę jų filmuose, režisieriai paaiškino, jog pinigai jiems nėra nei kapitalizmo, nei blogio simbolis – dažniausiai visai atvirkščiai, pinigai reiškia mainus, žmogiškus santykius, žymi moralinius sprendimus. Nuskambėjo smagi ir emocinga Luc Dardenne replika: „būtent, pinigai pralenkia bet kokias religijas!“. Broliai taip pat tarė, jog filmai turėtų būti skirstomi į gerus ir blogus (verčiau nei į arthausą/mainstreamą), o autoriniam kinui visai nereikia prikabinėti sunkaus kino klišių ir kurti izoliuotų kritikų/žiūrovų getų. Pokalbiai su Dardenne broliais – ne tokie stilingi, kaip jų filmai, bet visada aiškūs ir įdomūs.

Indiana Džounsas! Ketvirta dalis – „…ir krištolo kaukolė“: senas Harrisonas Fordas, matyti archeologijos artefaktai ir taip pat matyti ateiviai. Turbūt beprasmiška ką nors rašyti, nes kas norės, jau nuo penktadienio galės viską pamatyti Lietuvoje. O šiaip – juokinga ir gražu, kai Cate Blanchett blogietė komunistė rėžia: „Dasvidanija, Indijana!“. Taip, dasvidanija – šįkart priešai rusai, nes kiek gi galima tąsytis su fašistais. Jei rimčiau, Spelbiergo atrakcionai šįkart nebe tokie įdomūs, ko ir reikėjo tikėtis. Bet vis tiek, matyt, geresnių atrakcionų šiais laikais nerasi.

Dieną baigiu Irano režisieriaus Saman Salour filmu „Taraneh Tanhaiye Tehran“. Kaip prieš seansą tarė režisierių savaitės vadovas Olivier Père, Irano kinas jau kelis metus beveik išnykęs iš didžiųjų festivalių repertuarų – dėl Irano kino produkcijos krizės. Todėl režisierių savaitei buvo ypač malonu į programą įtraukti jauno iraniečių režisieriaus kūrinį. Paprastomis priemonėmis sukurtas filmas erzina ir kartu domina pagrindiniais personažais, dažnai peržengia naivumo liniją, tačiau išlieka visai įdomiu ir žmogišku kūriniu. Irano kinas sėkmingai gali grįžti į madą, matyt.

Septinta diena
Trečiadienis, gegužė 21, 10:22

Niekaip nesuprantu, kodėl Woody Alleną Kanai laiko pasenusiu ir tinkamu tik nekonkursinei programai, o Clint Eastwoodo retro banalybei „Mainai“ leidžia varžytis dėl šakelės. Klišė po klišės, nuo „Skrydžio virš gegutės lizdo“ iki „Žanos d‘Ark“, Eastwood‘o filmas nervina vis labiau ir labiau. Gal būtų įmanoma stebėti moters pastangas susigrąžinti vaiką iš piktųjų policininkų, bet tik ne kai tai neva stilizuotai vaidina Angelina Jolie. Įdomu, kad vietinė Kanų spauda, kurią ką tik pavarčiau, viską supranta atvirkščiai.

„Delta“ – kol kas įdomiausias festivalio filmas. Lėtas ir neskubantis ritmas, paprastas ir ramus pasakojimas, gražus vaizdas ir muzika. Neįpareigojantis ekranas – gali žiūrėti, gali ne, kaip pamažu vystosi brolio ir sesers santykiai, kaip jie stato tiltą ir namą, kaip viskas baigiasi… Per žurnalistų seansą susilaukęs vos kelių plojimų, Kornél Mundruczó filmas, kad ir ne revoliuciniu stiliumi, bet įdomiai, nostalgiškai ir šiuolaikiškai seka minimalistinę istoriją.

Režisierių savaitės programoje parodytas belgų režisieriaus Joachim Lafosse „Laisvas mokinys“ įtraukia į veiksmą kaip nei vienas kitas matytas festivalio filmas, provokuoja ir šokiruoja herojais, kurie vis peržengia ribas. „Mūsų riboms“ – tokia dedikacija užrašyta kūrinio pradžioje. Kai vaikinui Jonas iškyla problemų dėl mokslo ir mėgstamo teniso, jam padeda suaugę draugai, įtartinai atvirai aiškinantys apie įvairiausią seksą – kas bus toliau?.. Kaip susitvarkyti su savo seksualumu ir kam/kokios ribos reikalingos? Apie tai – atvirai, nepatogiais tekstais ir veiksmais, intriguojančiai ir įdomiai. Spaudos konferencijos metu režisierius į klausimą, ar, jo manymu, filmas yra moralus, atsakė: „Taip.“. Nėra ko ir pridurti, nes iš tiesų šis filmas – gal net per daug moralus/pedagogiškas, nors taip iš pirmo žvilgsnio pasirodys mažai kam. Verta pažiūrėti kartu su gerais draugais – kad sukeltų minčių ne vienai diskusijai.

Aštunta diena
Ketvirtadienis, gegužės 22, 11:56

Bent Hamer – lietuvių žiūrovams puikiai žinomas režisierius, kurio kūryba ne sykį rodyta „Scanoramoje“. Naujausias jo filmas „O‘Horten“ sulaukė premjeros „Kitokio žvilgsnio“ programoje. Tai pasakojimas apie Odd Horten, kuris dėl amžiaus pasitraukia iš savo mylimo traukinio vairuotojo darbo ir pradeda naują gyvenimą. Daugybė skandinaviško kino elementų – nuo savito humoro iki santykių su mama, nuo pirties iki alkoholio. Visi šie elementai sudėti taip paprastai, kad, nepaisant kelių gražių vizualinių sprendimų, žiūrėti darosi nebeįdomu.

Filmas, į kurį, po dviejų valandų laukimo eilėje, nustebau patekęs – Steven Sorderbergho „Che“. Keturių su puse valandos kūrinį apie Kubos revoliucionierių rodė su pertrauka, kurios metu vaišino vandeniu, sumuštiniais ir šokoladu, tačiau vis tiek daug kam ką nors įsiskaudėjo. Įdomu, kad žurnalistai jį žiūrėjo tuo pat metu, kaip ir raudono kilimo mindžiotojai – kitaip nei visada, nes spauda paprastai viską pamato diena anksčiau. Panašu, kad Sorderbergho filmas buvo montuojamas kuo greičiau, kad tik spėtų patekti į festivalį (seanso metu net nepamatėme kūrėjų titrų). Kita vertus, ilga jo trukmė ir neįsitempusi pasakojimo tekmė – originalūs sprendimai, kuriuos teks apraudoti, jei filmas bus suspaustas į kelias valandas, akivaizdžiai lengviau parsiduodančias. Koks Soderbergho Che Guevarra? Idealizuojamas, tačiau neprimygtinai ir išlaikant atstumą. Benicio Del Toro už gerai suvaidintą žmogų ir simbolį, neabejotinai rizikuoja gauti šakelę. Be trūkumų vaidina visi, sunku netikėti kovojančių žmonių realumu, nes jie rodomi be jokio dirbtinio herojizmo, sentimentalumo, patoso. Juokaujama, kad kas antras Soderbergho filmas – duoklė „arthausui“ („Seksas, melagystės ir vaizdajuostės“), o kiti – pinigus uždirbantys „blockbusteriai“ („Irina Brokovič“). Kol filmas „nesumontuotas“, jį, matyt, reiktų priskirti „arthausui“, tikrai šiek tiek pravedinančiam biografijos žanrą. Tačiau kas žino, kaip viskas subanalės jį suspaudus. Kita vertus, gal niekas to daryti neplanuoja.

Devinta diena
Penktadienis, gegeužės 23, 12:08

Pasibaigus Philippe Garrel „Aušros ribai“, pusė žurnalistų švilpė ir baubė, kita pusė – plojo. Tiesa, buvo ir susilaikiusių (tarkim, aš) – manding, jie filmą įvertino vidutiniškai. Jau daug metų kuriančio prancūzų režisieriaus naujausias darbas neatneša nieko naujo nei į pasaulinį, nei į jo paties kiną – kita vertus, mano manymu, nėra ir blogo skonio pavyzdys. Žaidimai su Jean Cocteau poezija (vėlė veidrodyje), juodai balta Truffaut/Godardo filmų operatoriaus William Lubtchansky kamera, saldus Louis Garrelio veidas. Kartais norėtųsi labiau susigyventi su jaunais filmo herojais – be kitų, fotografu ir garsia aktore, kurie tvirtai įsimyli. Įdomu, jog jeigu ne kartą išduodama data, žyminti šias dienas, galima būtų lengvai manyti, jog filmo siužetas ritinėjasi 68-aisiais, kaip ir praeito Philippe Garrelio filmo, „Nereguliarūs meilužiai“. Tuo labiau, kad vienoje gana ironiškoje scenoje aktorė pasako savo mylimajam prisijungsianti prie revoliucijos. Tačiau pats režisierius spaudos konferencijos metu tokias mano mintis paneigė, nepiktai suirzęs, jog kam nors visada taip atrodo, kai filmuojama juodai/baltai.

Kanuose taip pat įvyko Quentin Tarantino pamoka. Šiuo atveju tai reiškia, jog jis atsakė į kino kritiko Michel Ciment užduotus klausimus ir pakomentavo parodytas savo filmų ištraukas. Kalbėjo ir gestikuliavo daug; atsakymai į kiekvieną klausimą virsdavo, regis, iš anksto paruošta istorija. Anekdotai, ne visada pasibaigdavę prajuokinančia kulminacija.

Paolo Sorrentino „Atsitiktinumas“ – vėl italų ir vėl politinis filmas, šįsyk ne tik apie mafiją, bet ir apie pačią politiką. Akivaizdu, jog filmo kūrėjai taip įsigilino į Italijos aktualijas, jog didelė dalis filmo ironijos tik italams ir bus suprantama. Tačiau ne tai yra pagrindinis filmo trūkumas – blogiausia tai, jog filmas greitai pasimeta tarp parodijos, satyros, grotesko, trilerio ir kt. Nufilmuotas spalvingai ir stilingai – beveik kaip koks nors Wes Andersono filmas – „Atsitiktinumas“ galbūt patiks politikos fanams.

Jennyfer Lynch „Stebėjimas“ – ne pirmas Davido Lyncho dukros filmas: 1993 jau buvo sukurūsi „Boxing Helena“. Šįsyk Jenniffer vėl kopijuoja savo tėvelį, nors ir bandydama tuo naudotis savitai ir kitaip. Vis dėl to net FTB agentas (Bill Pullman) aiškiai panašus į Dennis Hopperį „Žydrame aksome“, nekalbant apie siaubo ir įtampos kūrimo būdus. Kita vertus, Lyncho kopijavimu galima apkaltinti (nebūtinai teisingai) daug ką, tad jei tai nebūtų Lyncho dukros filmas, gal tai nebūtų taip akivaizdu. Bet kokiu atveju filmas nepasiseka, nes per daug paskęsta savo sadistinėje istorijoje, nesurasdamas gilesnių ryšių su žiūrovu.

Dešimta diena
Šeštadienis, gegužės 24, 09:15

Debiutas, kurio laukiau – Charlie Kaufmano „Sinekdocha, New York“. Genialusis scenaristas režisuoja neblogai – puiki aktorių Samanta Morthon, Michelle Williams, Emily Watson ir ypač Phillip Seymour Hoffmano vaidyba – tačiau scenarijus šįkart ne toks stebinantis kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“, „Adaptacijos“, „Jausmų galios“, beje, kurių motyvai erzinančiai kartojasi „Sinekdochoje“. Kartais jaunų mergaičių senam teatro režisieriaus personažui atrodo per daug – jau net pasimeti, kuri yra kuri. Ypač kai visos jos turi savo alter ego minėto režisieriaus sumanytame grandioziniame spektaklyje. „Sinekdocha, New York“ – ne revoliucija ir ne tokia pramoga, kaip anksčiau. Vis dėlto, intelektualūs triukai, kaufmaniškos fantazijos, ironija ir kafkiškas absurdas – visai smagus reginys.

Eric Khoo „Mano magija“ – istorija apie fokusininką, įsiveliantį į sadomazochistinį išbandymą. Tėvas ir vaikas. Magija iš kartos į kartą. Singapūro režisieriui būdingas humanizmas. Įdomūs ir neviengubi personažai, tarkim tėvas – ne tik alkoholikas, bet ir magas, kvailys, herojus… Tačiau naivus filmo tekstas baigiamas tokiu banaliu epilogu, kad nelieka kuo žavėtis.

Iš Wim Wenders kažko tikėjausi, nors ir labai nedrąsiai. Nevertėjo. „Fotosesija Palerme“ – gražiai nufilmuotas, kartais įdomus pasakojimas apie fotografą, nuo glamūro bėgantį į Palermą, kur jį pradeda sekioti mirtis. Banalus ir naivus siužetas kartais netrukdė filmo žiūrėjimui, nes išlaikomas atstumas leido vertinti tai kaip savotišką stilizaciją. Tačiau ne sykį režisierius ribas peržengė, ir filmas teliko juokingu. Labiausiai gaila, jog Wenderso arogancijos pakako skirti kūrinį Antonioniui ir Bergmanui – toks užrašas pabaigoje papiktino visą žurnalistų salę, choru atsidususią ir susilaikiusią nuo plojimų.

Vienuolikta diena
Sekmadienis, gegužės 25, 11:57

Festivalis tuoj baigsis. Jau dabar nemažai žurnalistų (kurių kiekvieną gegužę čia nutūpia daugiau nei 4 tūkstančiai) išvažiavo į savo namus, kur lauks įvairiausių žiūri sprendimų. Kai kurie jau aiškėja. „Kitokio žvilgsnio“ žiūri šiemet išsiprašė penkių apdovanojimų vietoj įprastų trijų ir apdovanojo: „Vilties“ apdovanojimu – Jean-Stéphane Sauvaire „Johnny mad dog“, „Širdies dūžio“ – Andreas Dreseno „Dangus 9“, „Nokauto“ – James Tobacko „Tyson“, Žiuri apdovanojimu – Kurosawos Kiyoshi „Tokyo sonatai“, o pagrindinis apdovanojimas teko Sergei Dvortsevoy „Tulpan“. Pastarasis filmas nesudėtingai pasakoja apie jaunuolio gyvenimą ir svarbius jo apsisprendimus Kazachijos stepių aplinkybėse. Gausybė gyvūnų ir linksmos situacijos primena Emir Kusturica, kuris, beje, Kanuose pristatė dokumentinį filmą apie Maradoną. „Tulpan“ – gaiviai nufilmuota ir neįkyriai papasakota istorija, šiaip jau niekuo nešokiruojanti.

Kitas svarbus sprendimas – kritikų apdovanojimas – FIPRESCI. Iš režisierių ir kritikų savaičių jie pasirinko Bouli Lanners „Eldorado“, „Kitokiame žvilgsnyje“ pastebėjo daugelį nustebinusį Steve McQueen „Alkį“, o iš konkursinės programos išrinko gana santūriai spaudoje priimtą Kornel Mundruczo „Delta“. Smagu, jei dėl to šį filmą pamatys daugiau žmonių – nes festivalio kontekste jis tikrai traukia savo požiūriu, jausmu ir atsiveriančiomis mintimis.

Festivaliui po truputį išsikraustant, spėju į trumpametražių filmų programą. Iš visų gana vidutiniškų filmų išsiskiria paskutinis, pagaliau užkrečiantis savo nuotaika taip, kaip nei vienas kitas festivalio filmas. Tai Sam-Taylor Wood „Love you more“, skirtas Anthonny Mighella atminimui. Aštuoniasdešimtieji, mergina ir vaikinas, pankuotuoja ir mamytės-sunelis, muzika ir seksas. Atrodo, nieko ypatingo – bet tikras poilsis nuo baisių, įtemptų, kaltės, traumos ar „neįtikėtinai“ drąsaus maišto prisodrintų sekso įvaizdžių, kurių festivalyje gausu. Lieka pasiždiaugti, jog ši britų šiuolaikinė menininkė, šiaip jau įpratusi dirbti su foto ir video formatais, žada kurti ilgo metražo filmą.

Dvylikta diena
Pirmadienis, gegužės 26 diena, 01:57

Festivalis baigėsi. Už lango beveik audra. Nors rašau balkone, tiesą sakant.

Trumpo metražo filmo „Auksinę šakelę“ laimėjo „Megatron“. Mamos ir įkyraus sūnaus santykiai realizmo stiliumi nugalėjo mano jau minėtą sekso fantaziją. Nuobodu.

Auksinė kamera įteikta Steve McQueenui už filmą „Alkis“. Gaila, kad šio daug ką nustebinusio filmo taip ir nepamačiau.

Geriausiu scenarijumi Sean Penn ir jo komisija išrinko Jean-Pierre ir Luc Dardenne „Lornos gyvenimas“. Turbūt iš tikrųjų pagal tą patį scenarijų įmanoma sukurti daug geresnį filmą, todėl sutinku.

Geriausias moters vaidmuo – Sandra Corveloni, „Linha de passe“. Tiesą sakant, sunku net atsiminti, ką ji vaidino. Motiną, bet neypatingą.

Geriausias vyro vaidmuo – Benicio del Toro, „Che“. Akivaizdu, jog jį nukonkuruoti galėjo nebent Phillip Seymour Hoffman, jeigu komisija būtų nusprendusi „Che“ išdalinti svarbesnius prizus.

Žiūri prizas netikėtai teko Paolo Sorrentino „Atsitiktinumui“. Galbūt ne itin skaniai sumaišyta Italijos politikos parodija/satyra/trileris festivalio kontekste komisijai pasirodė gana šviežiai.

Geriausia režisūra – Nuri Bilge Ceylan, už „Tris beždžiones“. Gana nykus sprendimas, kai šalia matai Steven Sorderbergho užmojį ar Charlie Kaufmano pretenzijas.

Specialus, 61-ojo Kanų festivalio prizas skirtas Catherine Deneuve už vaidmenį „Kalėdų pasakoje“ ir Clint Eastwoodui už filmą „Mainai“. Tyliai džiaugiuosi, kad Eastwoodas nelaimėjo daug kieno žadėtų pagrindinių prizų.

Didžiuoju prizu apdovanota „Gomorra“. Aktualu, įdomu, estetiška.

„Auksinė šakelė“ įteikta Laurent Cantet „Klasei“. Aktualus ir tikroviškas filmas, neerzinantis pseudodokumentinėmis manieromis – apie prancūzų kalbos mokytojo ir mokinių santykius. Dvi erdvės – klasė ir mokytojų kambarys, kurių pakanka vystyti aštrioms diskusijoms (a la ankstyvasis Ken Louch). Smagu, kad filmas daug nepatogesnis nei panašia tema ir forma kalbantis dokumentinis Nicolas Phililbert „Turėti ir būti“. Dar smagiau, kad išvengiama patoso, moralizavimo ir pernelyg aiškios pozicijos. Mokiniai (psichologiškai) smurtauja prieš mokytojus, kurie patys tarpusavyje nesutaria, kaip reikėtų tai sustabdyti. Išryškinamos ne tik rasizmo, homofobijos ar kultūrinių skirtumų temos; pamažu leidžiama tiesiog pasijusti tragiškai – kas bus, kai tie mokiniai užaugs ir valdys pasaulį?.. Nors kiekvienas jų turi savo istoriją, bet papasakoti jos nebesugeba – priešingai nei tokios pat patirties, bet ne to paties laikmečio herojė – paprastas žmogus nepaprastose aplinkybėse – Ana Frank, kurios dienoraštis nagrinėjamas „Klasėje“. Labiausiai sukrečia mokinių ir mokytojų cinizmas. Tačiau filmas neįpareigoja vien sunkiems apmąstymams, o savo groteskiškomis situacijomis kelia nerimą lygiai tiek, kiek verčia kvatotis. Revoliucija? Ne, bet svarbus ir atpažįstamas kūrinys tiek Prancūzijai, tiek Lietuvai, tiek ir kitiems, spėju.