Intensyvus „FLAER” sapnas

apnuoju, kad po ryto prieblandą, ją garsiai siurbdamas į trachėjas, ropinėja keistas sutvėrimas. Pritūpęs prieš mane plėšia nuo savęs fantasmagorišką veidą, kuris atitrūksta nuo kaukolės spengdamas kapiliarų tuneliais. Žvaigždėms ir žuvims byrant iš po odos atplaišų tas žvėris kužda pažįstamu balsu, „kada nors aš nusimesiu visas kaukes”…

Atbudusi juokiuosi ir velniop siunčiu kavą. Išvakarėse laužiau galvą, kaip pradėti rašyti interviu su Adomu Stančiku, klaipėdiečiu, „FLAER” grupės lyderiu.

Nusprendžiau, kad šįkart nutylėjimui bus palikta „Eurovizija”, šiurpiai įtaigūs vaidmenys kine. Nuošalyje paliksiu ir švelnią gyvenimo meilę teatrą. Bet Adomo paprašyta, visų akių lygyje dabar pat įrašau jo meilę šeimai, be kurios kurti ir judėti būtų neįmanomai sunku. Rožinio roko kavalierius mano klausos nervus, pastarąjį kartą į karuselę surišo Fluxus renginyje uostamiestyje: nerimstančios „FLAER” emocijos ir darnus muzikinis judesys su „Few Nolder” nuo garso sąnariai minkštėjo ir šilta ugnis skleidėsi venose. Po visko su Adomu užsibarikadavome svaigiai baltame užkaboryje (gal parodų rūmuose, gal eksperimentinio roboto viduriuose). Svarbiausia, kad per vidurį pastatėme draugystės tekilą, iš narvo paleidom juoko žvėrį, o minčių giją bendru susitarimu nutiesėme derindamiesi prie improvizacija ir bohemiškumu nužymėtos vakaro veiksmo magistralės.

Gaila, kol kas neįvaldyta technika, kuri leistų į standartinį word’ą perrašyti balso tembrą, intonacijų šuolius, iš vakarėlio atklystančią muzikos bangą prasivėrus durims…

Adomai, ką jauti, kai stovi ant scenos, kojomis jausdamas jos vibraciją ir šauki kartu su savo gitara?
Net nežinau, būna taip ar nebūna, bet aš, teatrine kalba šnekant, pajuntu katarsį. Taip būna, kai atiduodu visą save. Iššoku iš savęs. Daug jau buvo tokių šuolių. Vienas nuo stalo. Publika mus priėmė žvėriškai, nežmoniškai… Sakau, „šoku gaudykit”. Nešiojo ji mane visaip, net pats nepamenu, kur ir kuo buvau…

Kosmose matyt…
Kosmose.

Daug atlikėjų mėgsta paklykauti ant scenos. Tau tai pavyksta kažkaip unikaliai. Kokia tavo klyksmo paslaptis?
Na… Reikia mokėti kvėpuoti diafragma. O tam reikia praeiti specialius kvėpavimo kursus.

Tu, žinoma, esi juos praėjęs?
O kaipgi. Dar mokydamasis menų fakultete, buvo mums toks dalykas scenos kalba.

Aiškėja, kad tavo, atrodo natūralūs emocijų proveržiai yra griežtai struktūruotas ir seniai užprogramuotas dalykas…
O taip. Jau seniai seniai. Esu visas užprogramuota kaip robotukas. Man buvo pasakyta, „Adomai, tu per koncertus išsiklyk, o ne šiaip sau kada susimanęs”. Tai tą ir darau. Žiūriu į visus ir galvoju, kas čia tokie, ko jūs susirinkot, ką norit iš manęs išgirsti, kas yra gyvenimas… Ir taip toliau.

Seniau „FLAER” buvo poetiškesni. Dabar kiekvieną kartą kai girdžiu vis griežtesni ritmai prasikala. Bręstate?
Nebuvo jie jokie poetiški… O realiai, muzika yra akimirka ir jos nesugrąžinsi. Gal, jei būtume profesionalai, galėtume atkartoti tiksliai tą patį, ką kūrėme sėdėdami studijoje. O dabar esame tik šiaip tokie. Žinai, mėgstantys groti. Be to, kiek gi galima tą patį per tą patį kartoti. Kartais norisi ir aukščiau užklykti, ir visai nusišnekėti.

Ei, bet kodėl aš drebu???
Gal dematerializuojiesi prieš naktį?.. Žodžiu, visa jėga muzikoje atsiranda tiesiog kaip siekio nesikartoti išdava.
Gal, žinai, kažkokios agresijos daugiau. Gal žmonės neturi, kur išsikrauti (jei parmąstytume viską pagal Froidą). Gal užimtumas pernelyg didelis. O gal tiesiog šiaip sau…

Pajūryje esate gerai žinomi. Gal dar turite „grobuoniškų” planų visos šalies atžvilgiu?
Viso pasaulio. Kurgi ne… Nežinau, iš tiesų. Man niekas jokių apdovanojimų neteikia. Aš pats juos susikuriu ir sau įsiteikiu. Bet jei kada nors koks dėdė sakys, „va, prašom tau apdovanojimas” gal bus visai malonu.
Tiesa, pagraudensiu. Labai norėjau „Bix” apšildyti. Nors tuo metu, kai jie grojo „Ramybėje”, mes taip pat koncertavome. Tik kitoje vietoje „Angelų” sodyboje. Tad tam tikru atžvilgiu gal ir apšildėme.

Teisingai, erdvė ir laikas juk reliatyvios sąvokos…
Taip, taip. Supranti, manau, kad kosminis susijungimas kažkoks gal ir įvyko

Galvoje nuolat supi kokią nors siurrealistinę mintį. Klausyk, štai, duodu tau erdvę, gali ją užpildyti koncerto vizija. Tokio, kokį surengtum, jei galėtum nepaisyti tradicijos dėsnių.
Čia padaryk pauzę… Gerai. Nenorėčiau apsiriboti vien muzika, norėčiau įjungti kur kas daugiau. Juk yra siūloma muzikinėms grupėms sudalyvauti kine (tai realus dalykas), o aš dar ir šiek tiek aktorius turbūt. Bet tššš… Apie tai juk nekalbam šįkart.

Taigi, įsivaizduok metalistų grupę. Aišku, nežinau, kada mes tokiais būsim. Ir turbūt iš tiesų nebūsim. Na, bet įsivaizduok METALAS. Į sceną išleidžiama kiaulė. Vokalistas šoka su ja vieną kitą valsą… Vėliau kiaulė viešai ir iškilmingai paskerdžiama, prieš tai graudžiai atsisveikinus. Vokalistas maudosi jos kraujo klane, sukasi beprotybės šokyje. Publika šėlsta. Kiaulė iškepama o mėsa išdalijama kokiems nors badaujantiems vaikams…

Tai būtų kinas. Bet žiaurus kinas.

Dar vieną mintį turiu padaryti pankišką „Velnias, meilė ir džiazas” versiją. Tik nežinau, kada ją padarysiu, nes esu pernelyg užimtas žmogus… Be to nesu ir turtingas žmogus. Bet tiek to, padarysiu ir be finansų jei imsiuos…

Visada buvai Barbė Devyndarbė, muzika kinas teatras… Gal kas nors galiausiai ima viršų?
Turbūt ne. Gyvenu kaip teatre. Kine paskutinį kart buvau pas olandus, jiems Rusnėje reikėjo baisaus vokiečio.

Kad jau kyštelėjom nosį su lietuviais režisieriais šiuo metu jokių projektų neturi?
Žinai, gyvenu čia, Klaipėdoje. Vietiniai mano, kad gyvenu Vilniuje, vilniečiai mano, kad gyvenu Klaipėdoje ir niekur nemigruoju.

Iš tiesų dabar man galbūt nereikia jokių baisių vaidmenų. Visai norėčiau ir kokį romantišką personažą suvaidinti. Kodėl visada turiu vaidinti blogiuką, maniaką, fiurerį…

Taip, kodėl ne Romeo?..
Romeo… Iš tiesų, kodėl gi ne? Kiek galima? Kodėl turiu visokius psichopatus nuolat vaidinti, dar tapsiu tokiu…

Grįžkim prie muzikos, kad ja pradėję ja ir baigtume. Tu muziką, ar ji tave?
Mes esame harmonijoje.

Ar dažnai tenka įvairiuose netradiciniuose projektuose dalyvauti?
Tenka. Kartais. Kad ir ta jau minėta „Angelų sodyba. Mane labai žavi, kai atsiranda kažkokia alternatyvi erdvė. Jokios scenos, mirštančių gerbėjų, kokius turi Radžis. Turbūt tokių pats nenorčiau…

Nesikuklinant gerbėjų juk turite. Koncertuojate jau ne pirmą savaitę…
O taip… Jie mus myli, mes juo mylime. Jie nešioja mus rankų, mes jiems kartais leidžiame mus… panešioti.

Tiesą sakant mes juos taip pat galėtume panešioti. Arba pagaudyti… O, idėja. Kokią idėją turim!

Dabar, gerai?
„FLAER” gaudys gerbėją. Štai. Ir. Viskas.

Ir buvau didžiausias to vakaro gerbėjas. Šuolis iš muzikos į muziką, ištrinant kūnui būtiną materialųjį pagrindą. Kaip Adomas ir sakė kosmosas.