Nesibaigianti „Atika“. Ir tik ji

„Juk narcizai negali nedainuoti“, – atsako Darius Žvirblis, paklaustas, kodėl naujasis „Atikos“ demo albumas pavadintas būtent taip. Šiemet beveik dešimtmetį uostamiesčio muzikiniu fenomenu vadinta grupė buvo nuliūdinusi gerbėjus savo pasitraukimu. Kaip tada grupės lyderis sakė, norėta pailsėti nuo muzikos, kuri kai kuriems tapo dogmatine. O primetamos „pranašų“ karūnos nėra lengvas nešulys…

Vis dėlto šį savaitgalį „L‘amour“ klube sostinėje viešėjo ta pati „Atika“. Pilna sudėtimi, skambanti kaip visada gerai, ir kaip visada mylima gerbėjų. Bent jau tai galima įtarti iš to, kad publika atmintinai mokėjo daugumos dainų tekstus. Daugumos, nes porą valandų trukusiame koncerte susipynė tiek senos, sentimentais apipintos dainos, tiek ir visai naujos. Grupė grįžo prieš keletą mėnesių, nes, kaip jau minėta – nedainuoti negalima.

Koncerte „L‘amour“ „Atika“ negailėjo elektrinės gitaros ir leido panirti į kiek aštresnį, nei įprasta skambesį. Nepraleistas bei akustinis intarpas. Neišvengiamai turėjo nuskambėti „Po visko“ ir „Ji pabučiuos“ – Darius yra minėjęs, kad kartais pabosta jas vėl ir vėl groti. Bet dėl nepaaiškinamų priežasčių auditorija šioms dainoms yra išsivysčiusi aiškią priklausomybę. Na, juk „po visko, po disko, po San Francisko…“. Turbūt čia šifruojant tekstą suveikia dažną lietuvį puošianti melancholija. Visada kažkas kažkam kažkur baigiasi (kad ir cukrus).

Kaip įprasta (išskyrus oficialų albumą „Šalin rankas nuo rokenrolo, mama!”) nauju demo įrašu „Narcizų dainomis“ koncerto metu nemokamai buvo apdalinti visi, kas geidavo. Turbūt tai kiek nepopuliari pozicija muzikinėje padangėje. Vis dėlto grupei ji tradicinė.

Kad ir smalsu būtų, turbūt nedera klausti, kodėl „Atika“ grįžo, nes Darius yra sakęs, kad kūrybos neišsižadės. Tada norėta pasitraukti tik nuo „Atikos“, kuri tapo savotišku monstru. Dabar galima tik klausti, ką reiškia būti fenomeno, kuris jau nebegali būti tik savo kūrėjų nuosavybė, dalimi. Į tai Darius atsako diplomatiškai: „dvejopas jausmas. Atrodo, supranti, kad vyksta kažkas ypatingo, ir tas „ypatingo“ susijęs su tavo persona, tačiau pranašo vaidmens, atleiskit, kratausi.“

Vienas vilnietis draugas kartą klausė, kuo po galais ta „Atika“ tokia ypatinga, kad klaipėdiečiai tiek ja apsvaigę. Turbūt atsakymą reikėtų sumontuoti iš koncertų jaukiose, dažniai atvirose, miesto erdvėse, kai muzika susilieja su vakaru ir tampa kažkuo neišardomu, kažkuo, kas susigeria po oda ir nusėda kaip niekada nepamirštama emocija.

„Atika“ niekada nėra vien tik muzika. Tai visada kažkas daugiau, tai – turbūt retas neblėstančios meilės atvejis.