Savo kelią radusi Monika Bielskytė

Paryžiuje gyvenanti lietuvė Monika Bielskytė – pripažinta fotografė ir be diplomų. Pirmosios iš Šiaulių kilusios menininkės fotografijos parodoje buvo eksponuojamos, kai jai tebuvo vos dvylika metų. Šiandien jos darbai jau rodyti ir Paryžiaus, ir Stokholmo galerijose.

2007 metų balandį Amsterdame įvykusiame labdaringame „Sotheby’s“ aukcione tarp meno gerbėjams iš viso pasaulio pristatytų talentingiausių 36 pasaulio menininkų kūrinių turėjo būti ir Monikos (bei dar poros lietuvių menininkų) darbas. Fotografės nuotrauka iš projekto „Doors, Windows & Walls“ pateko į geriausių pasaulio meno kūrinių parodą, kurią atrinko Londono „Tate Modern“ muziejaus, „Sotheby’s“ aukciono ir Milano trienalės ekspertai. Priešingai nei kitų dviejų lietuvių darbai, kuriuos šiam tarptautiniam projektui pasiūlė viena Lietuvos meno galerija, Moniką Bielskytę susirado ir pakvietė dalyvauti patys „Sotheby’s“ aukciono ekspertai. Deja, darbą it į vandenį pradangino krovinių pervežimo kompanija.

Šiuo metu Monika ruošiasi kelionei į Pekiną, kur dėl darbų praleis beveik visą vasarą, o rudeniop, po beveik poros metų pertraukos, ji ketina užsukti ir į gimtinę – čia menininkę gena nebaigti reikalai dėl greičiausiai dar šiemet pasirodysiančios fotografijų knygos.
Su Monikos Bielskytės kūryba plačiau galima susipažinti fotografės tinklalapyje www.bielskyte.com

Kada ir kaip tavo gyvenime atsirado fotoaparatas?

Menai (piešimas, tapyba) mano gyvenime atsirado ankstyvoje vaikystėje. Pirmosios fotografijos parodoje atsidūrė, kai buvau 12 metų. Bet niekada nebuvo taip, kad aš norėčiau tapti menininke. Tiesiog kiek save pamenu, negalėjau įsivaizduoti, kad galėčiau daryti ką nors kitą. Tai vienintelis dalykas, kurį išties išmanau ir, kurio dėka galiu save realizuoti.

Kodėl kaip saviraiškos priemonę pasirinkai būtent fotografiją?

Kaip interviu metu dažnai kartoju, fotografavimo procese man svarbiausias ne fotoaparatas. Jis tėra tik priemonė kažką nufotografuoti. Neturiu vaizduotės kurti surežisuotų fotografijų, vienintelis dalykas, kurį moku – tai dirbti su realybe, remiantis potyriais perkelti akimirką į nuotrauką. Jau kurį laiką dirbu tik vienoje srityje – daugiausiai su instaliacijomis, kai nufotografuota/nufilmuota medžiaga kombinuojama su tekstu ir garsu. Vis dažniau ir dažniau bendradarbiauju su kitais menininkais.

Pati fotografija kaip po tokia, man nėra įdomi, svarbiausias yra jos turinys, galimybė su kitais dalintis istorijomis. Kaip sako prancūzai „Le vecu“. Menas, kuris neperžengia savo aplinkos ir nepasiekia gyvenimo, tavęs nepaliečia ir nieko viduje nepakeičia – yra nuobodybė. Jis nublanksta prieš jį supantį pasaulį.

Visur pabrėžiama, kad tu savamokslė. Kaip tau pavyko įsitvirtinti fotografijos pasaulyje? Juk dažniausiai būtent studijose užmezgami naudingi ryšiai ir pažintys, tuo tarpu, tu oficialių mokytojų neturėjai.

Visada maniau, kad niekas tavęs negali išmokyti kurti. Arba tu turi tą beprotišką dalyką savyje arba ne. Man neįdomu kopijuoti kitus menininkus. Manau, kad vienintelis teisingas dalykas – tai pačiam rasti savo kelią.

Kita vertus, aš turėjau daugybę galimybių susitikti su nuostabiais žmonėmis, kurie mane labai daug ko išmokė. Kai kurie jų dirba meno srityje, kiti – ne, tačiau visi jie yra neįtikėtinai kūrybingi ir protingi žmonės, kuriuos aš labai myliu ir, kuriems esu be galo skolinga ir dėkinga už tai, kuo jie su manimi pasidalino.

Būtent šie susitikimai yra tai, kas iš tiesų yra svarbu ir reikšminga. Visa kita tėra tik teoriniai dalykai, kurie negali sutrukdyti pasiekti tam tikro lygio. Pinigai, ryšiai, naujausios tendencijos – visa tai tik paviršutiniška šio darbo dalis, kita vertus, reikia pripažinti, siekdama kūrybinės laisvės esu priversta galvoti ir apie tai.

Kokia buvo pati pradžia?

Visa tai yra labai asmeniška ir dažniausiai apie tai viešai nekalbu, bet galiu pasakyti, kad nuo pat pradžių labai daug ir sunkiai dirbau. Taip pat sutikau gerų žmonių, kuriems patiko, tai ką aš darau, tad jie man labai daug padėjo.

Kodėl tavo fotografijos dažniausiai nespalvotos?

Juokinga, kad sakai, jog jos nespalvotos, bet, tam tikra prasme, tai tiesa. Senieji mano projektai išties dažniausiai buvo B/W, tačiau visi pastarieji darbai – spalvoti. Vis dėlto, jie kaip ir anksčiau gana tamsūs, o spalvos – ne grynos, greičiau jau tai tarsi tų spalvų šešėliai.
Niekada nemėgau vulgarumo, blizgučių, viso to, ko yra per daug, perdėta – taigi, manau, natūralu, kad aš to vengiu ir savo darbe bei gyvenime.

Koks likimas nuotraukos, kuri 2007 metų balandį dalyvavo Amsterdame vykusiame labdaringame „Sotheby’s“ aukcione?

„Fedex“ (pervežimo kompanija – aut. past.) jį pametė! Neįtikėtina! Ji buvo dviejų metrų ilgio ir su apšvietimu svėrė apie 50 kilogramų, bet ji vis tiek dingo tarsi į vandenį. Pati paroda nebuvo labai įspūdinga, o „Fedex“ kompensavo man nuostolius, tad viskas nebuvo taip blogai, kaip maniau iš pradžių.

Sakei, kad Kultūros ministerija skyrė 20 tūkstančių knygai. TIMES IMMEMORIAL projektui. Papasakok apie tai plačiau. Kada galime tikėtis ją laikyti savo rankose?

Tiesa sakant, aš nesu ta, kuri galėtų kalbėti apie visus šiuos praktinius dalykus. Visu tuo rūpinasi žmonės iš „Kitos knygos“ ir ypatingai Margarita Matulytė (kuriai aš esu labai dėkinga). Jie rado finansavimą ir pasakė, kad knyga turėtų pasirodyti 2008-ųjų metų pabaigoje. Daugiau informacijos galima rasti www.kitafotografija.lt. O mano indelis čia tik meninis – nuotraukos, tekstai, dizaino idėjos. Tai bus projekto TIMES IMMEMORIAL dalis, kurį galima išvysti mano tinklalapyje.

Labai džiaugiuosi, kad knygos postface parašys viena geriausių fotografijos kritikių Europoje – Lupe Nunez Fernandez, kuri šiuo metu yra „Phaidon“ redaktorė. Prieš porą metų ji apie mane parašė „Saatchi“ žurnalui ir nuo to laiko mes palaikome ryšį. Taigi išties nuostabu, kad ji sutiko prisidėti prie šios knygos – aš tiesiog dievinu kaip ji rašo – be visų tų į meniškumą pretenduojančių blah blah blahs. Ji rašo, kad kažką pasakytų, o ne šiaip šnekėtų.

Gyvenai Lietuvoje, Anglijoje, dabar gyveni Prancūzijoje. Su darbų projektais apkeliavai daugybę šalių. Kuri jų tau paliko didžiausią įspūdį kaip žmogui ir kaip menininkei?

Niekada negyvenau Londone, tiesiog kurį laiką tai buvo tarsi „antrieji namai“, nes labai dažnai ten lankydavausi darbo arba asmeniniais reikalais. Šiuo metu esu Lietuvos paryžietė. Niekada negalėsiu savęs pavadinti prancūze, bet paryžiete – taip, nes tai daugiau gyvenimo būdas, nei tautybė.

Tiesa, kad dėl darbų tenka nemažai pakeliauti. Esu įsimylėjusi Aziją ir jos žmones. Japonija nuostabi dėl savo estetikos, Kinija – dėl žmonių ir draugų, kurių įgijau Pekine. Indija, Nepalas ir Butanas – dėl gamtovaizdžio, Vietnamas – dėl savo beprotiškumo. Laosą myliu dėl magiško jausmo, kurį gali pajusti vaikščiodamas jo mažuose miesteliuose auštant rytui. Kambodža – nepaprasta dėl čia pat tvyrančio jos žmonių išgyventos tragedijos pojūčio…

Kasmet 3-6 mėnesius praleidžiu keliaudama – tai man tiek daug davė. Dievinu stebėti tai, kas suteikia realybės pojūtį.

Lietuvoje nebuvai jau beveik du metus. Ilgesio nejauti?

Ilgiuosi geriausių draugų ir savo šeimos (tėčio, brolio, močiutės). Tačiau patys artimiausi žmonės mane čia aplanko patys. Manau, būtent todėl Paryžius yra toks patogus. Anksčiau ar vėliau čia atvyks visi.

Ar ketini kada nors grįžti į Lietuvą? Ne kaip svečias.

Nemanau, kad galėčiau gyventi Lietuvoje, bet mielai grįžčiau čia padaryti keletą darbų. Tad jei sulaukčiau vertingų pasiūlymų dėl personalinės parodos, naujos knygos ar kažko panašaus – būčiau laiminga galėdama viešnagę Lietuvoje įrašyti į savo darbotvarkę. Deja, pastaruoju metu aš sunkiai randu laiko kelionėms, nebent tai būtų susiję su darbu… Tikriausiai porai savaičių į Lietuvą grįšiu rugpjūčio pabaigoje – sutvarkyti visų dizaino reikalų būsimai knygai.

Lietuvoje menininkams vis dar ganėtinai sunku. Ypač nekomerciniams. Kad išgyventų – meninė fotografija jiems tampa hobiu, o darbu – kas nors finansiškai pelningiau. Ar tu išgyveni iš savo veiklos ar irgi veiki dar ką nors?

Nebent tas menininkas yra šiuolaikinio meno žvaigždė. Užsidirbti pragyvenimui yra sunku bet kur, o aš, aišku, nesu žvaigždė, tad natūralu, kad turiu įdėti nemažai pastangų.

Bet kadangi aš dirbu tarptautiniu mastu (pavyzdžiui, kitą mėnesį išvykstu į Pekiną, kuriame praleisiu beveik visą vasarą – dirbsiu fotografijos meno centre), tai tikriausiai aš turiu daugiau galimybių.

Dirbu sunkiai, tačiau čia yra ir daug gerų žmonių, kurie man labai padeda, tad, galų gale, manau, labai skųstis neturėčiau. Nes turėti galimybę atiduoti visą savo energiją darbui – jau yra geras dalykas.

Palyginti su tuo ką nuveikei ir pasiekei – esi labai jauna. Personalinės parodos, tarptautiniai projektai… Kaip tavo darbus ir veiklą vertina šeima? Didžiuojasi tavimi?

Nemačiau savo mamos daugybę metų ir nepalaikau su ja jokių ryšių, tad nė nenumanau, ką ji apie mane mano. Tikriausiai, nieko gero.

Kai buvau jaunesnė mano tėčiui nepatiko tai, ką aš dariau, tačiau žingsnis po žingsnio jis susitaikė su šia mintimi ir, manau, dabar jis į visą tai žiūri kur kas pozityviau. Nors jis retai mane pagyria, tačiau jis visada man tiek daug padėjo – ir už tai aš jam esu labai dėkinga.

Ką veiki dabar?

Jau daugiau nei metus dirbu prie dviejų projektų: ASH ir A PLACE TO WASH THE HEART. Jie dar nebaigti ir kūrybinis procesas vis dar tik vyksta, tačiau jau galima juos pamatyti mano tinklalapyje. Aš fanatiška perfekcionistė, tad didžiąją mano laiko dalį suryja bandymai patobulinti tai, ką darau ir tai, kas aš esu (taisau projektus, svetainės dizainą, skaitau, rašau, žiūriu, klausau…).

Kokių turi ateities planų? Ar neketini pakelti sparnų iš Prancūzijos?

Viskas priklausys nuo darbo ir meilės, o abu šie reikalai yra sunkiai nuspėjami…