Prasivėrė tarnybinės durelės, ir niekieno nepastebėtos į salę įėjo dvi paslaptingos moterys. Aplinkui mužikėliai sruvo prakaitu, bobelės vos nustovėjo ant aukštakulnių. Tik dvi inkognito atrodė gaiviai ir puošniai. Nuo jų sklido šiurpinanti karališka didybė. Kas tos damos, pasislėpusios po fluorescuojančiais akiniais? Aure – jos jau stovi prie DJ stalo!
Ilgai nesilankiau tokiose vietose kaip „Gravity“. Gal todėl daug kas ėmė atrodyti dar beprasmiškiau: vietoje bėgantys ir niekur nenubėgantys vaikai, baltų ainių šokiai, šv. Vito traukuliai… Kadangi atėjau nusilenkti PEACHES, neneigsiu – vakarą pradėjusi nepabaigiama „Metal On Metal“ diskoteka man pavirto į kančių kančią. Su manimi kentėjo keliolika dievobaimingų PEACHES sekėjų. Aišku, visiems kitiems tai buvo nė motais. Bet dievaži – jei dar sykį išgirsiu tą „Never Be Alone“, teks nugramdyti rūdis nuo granatsvaidžio. Suprantu, kad yra nusistovėjusi publikos įkaitinimo tradicija, bet man ji atrodo žalinga sveikatai. Be to, ne pirmą sykį stulbina svorio kategorijos neatitikimas – prisiminkim, kaip, pvz., prieš SPARKS pasirodė meninės saviveiklos būrelis. Todėl, kai antrą valandą nakties pagaliau įžengė PEACHES su talkininke, nervinė įtampa taip atlėgo, kad nebeliko jėgų nei šokti, nei ploti. Tesinorėjo stovėti, žiūrėti, gėrėtis.
Prieš vakarą ilgai svarsčiau, koks bus PEACHES, kaip disko žokėjės, repertuaras. Net vyliausi išgirsti ką nors rafinuoto, akademiško. Na, bent jau Chilly Gonzales. Tačiau PEACHES traukė diskelius iš „pederastkės“ tendencingai ir teisingai – ji rinkosi tokią muziką, kuri būtų panaši į jos pačios kūrybą. Nors visuose anonsuose buvo prikliedėta apie electroclash, programa buvo sukomponuota iš detroit techno, vokiško el. merginų šou, ACE OF BASE aidų ir Britnės koverių. Ir, žinoma, pačios PEACHES balso, kai tik ji paimdavo mikrofoną. Bendras šiurkštus, bet gilus skambesys priminė iš netašytų lentų tvirtai sukaltus baldus, kurie laikys amžius.
Beje, PEACHES diskelius kaitaliojo ir techniką valdė kiek nemokšiškai, net atsainiai – ypač pasirodymo pradžioje. Porą sykių pati nupuolė nuo pakylos, kurią paskui išmetė. Tačiau nesklandumus atsvėrė likutinė meistrystė ir jau minėtoji karališka didybė. Su ašaromis akyse gėrėjausi, kai PEACHES ropštėsi ant stalo, kai iššovė šampano butelio kamštį (gurkštelėjo saikingai – kaip kitaip išsaugosi atletišką sudėjimą). Stebėjau ištobulintus judesius rankomis bei torsu ir stebėjausi: kokios mažos energijos sąnaudos, bet kokia didelė pozityvumo išeiga! Atrodė PEACHES, beje, itin puošniai. Vilkėjo karališkos violetinės spalvos latekso kostiumą su didžiuliu gobtuvu, kaklą juosė masyvi grandinė. PEACHES ūkio reikalų padėjėja buvo stambesnė, papudruotu veidu, raudonom lūpom, klasikine karė šukuosena.
Ką ir sakyti, PEACHES – žemės ir saulės dukra, o teisingiau – motina. Todėl po pasirodymo, kaip ir prideda, nuolankiai priklaupiau, pabučiavau jai ranką, ir ji mane palaimino.
Komentarai