Satta Outside dienoraštis

Sujudimas vakarinėje pakrantėje šį penktadienį pasiekė karščiausią tašką atverdamas vartus į „Satta Outside“ festivalio arimus. Kaip ir visada, Klaipėdos orų prognozė tapo bevertė, nes ryte užkepinusi saulė nejučia užleido vietą lengvam lietui užtvindydama atmosferą tvankiu deguonies nepritekliumi. Pasitikėti nebuvo verta net Nagliu Šulija, tad teko vadovautis konkrečiu sprendimu – take it or leave it.

Penktadienis

Nepabūgusių nežinios atsirado nemažai ir Smiltynėje įsikūrusio jachtklubo erdves po truputį užpildė įvairaus plauko perėjūnai.

Net neverta abejoti, jog unikalesnės festivalio vietos rasti nėra šansų. Laivybos industrijos pašonėje užsiveisęs veiksmas abejingų palikti negalėjo: kartas nuo karto praplaukiantys gigantiški krovininiai laivai, marių gaiva, jachtų stiebai ir pušyno vėjas tiesiog vertė atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo tikrovės.

Nors vos spėjęs įsivažiuoti festivalis strigo dėl nesklandumų, kas užvėlino pasirodymus, vėliau suvokiau, jog taip ir turėjo nutikti. Tik atminkite, jog nevalia gėrimų laikyti ne tik prie laptopo ar stalo futbolo, bet ir prie pagrindinio garso pulto. Kitaip nei naršysit, nei garsą bereguliuosit.

Tad vos Magic Mushrooms baigus savo pasirodymą teko eiti ieškoti pramogų visur išskyrus pagrindinę sceną. Ta proga labai gerai sulipo Mark Splinter riebūs dūžiai vėliau išsivynioję į negailestingą dubstep košę. Keisčiausia tai, jog buvusios valgyklos betoninėse patalpose žemi neįtikėtinai puikiai skambėjo ir nereikėjo net ausų kamštukų.

Toje pačioje erdvėje lietuvišką britą vidurnaktį pakeitė išeivis IJO, kuris klausytojams išdalino senai girdėto nuoširdaus downtempo desertą vėliau peraugusį į visiškai pozityvų instrumentinį drum/drill‘n‘bass.

Be perstojo tikrinant ar situacija nepasikeitė pagrindinėje scenoje pasidarė aišku, jog viskas čia vyksta pagal planuotą atsitiktinumą. Neskubėdami, lyg nujausdami, jog nevėluoja, žmonės iš kažkur vis traukė į festivalį keldami renginio nuotaiką. Tad per keletą valandų išsprendus techninius nesklandumus ant scenos hip hop veiksmų ėmėsi Kidkanevil kolektyvas drėbęs klausytojams gero mikrofono valdymo, eksperimentinės fleitos ir ritmo mašinos derinį.

Tuo tarpu kol Urban Breakdown porelė valgykloje eilinį kartą taškė pigiais, tačiau šiuo atveju priimtinais breakbeat bootlegais į pagrindinę sceną išlipo Aba Shanti-I kolektyvas. Panašu, jog pastariesiems pritrūko vaibo ir žemų, nes seniokai apsiribojo plokštelių selekcija ir kinkavimu ant scenos.

Festivalio nuotaiką į kitokį lygmenį pakėlė vilniečiai Dublicate. Visiškai nepriekaištinga garso sistema leido lengvai virškinti atsakingus Pabliko bosinės gitaros garsus ir Mariaus būgnijimą. Riddim džiazas mano egzistencijoje pasiekė kitokį supratimą brėkštant sunkiam šeštadienio rytui.

Keturių valandų miegas priminė poilsį po mirties, nes greičiausiai už nuodėmes galvą kempinge daužė negailestinga regio porcija. Priverstinė diskoteka prakaitu aplipusioje palapinėje davė savo, tačiau tik vakarinės muzikinės programos viltis neleido pulti į ašaras prarandant viltį ir jėgas. Dabar belieka ištverti iki vakaro su išprotėjusiais vabalais, menininkais ir tamsiu alumi.

Šeštadienis

Šeštadienis įsivažiavo su žūtbūtine kova už gyvybę, nes karštis ir poilsio trūkumas darė savo. Vieni traukė į paplūdimį paspoksoti į prakaituotus kūnus ir pasivartyti smėlyje su futbolo kamuoliu bei pasimelsti prieš visagalius didžėjus. Kiti tuo tarpu trynėsi aplinkui, skundėsi ir stebėjo ant stelažų besivartančius pusgirčius dailininkus.

Čia verta atskleisti kitą festivalio puslapį, kuriame galime pasidžiaugti tikrai neeiline iniciatyva pritraukti menininkus galinčius pasidžiaugti smagiais plenerais ir bendra hipiška dvasia. Tai daug ką pasako apie idėją, kuri kultivuoja kitokį požiūrį į gėrimo ir miegojimo tipo renginius.

Tris dienas graffiti purškikai, vietiniai menininkai, Vilniaus grafikos genijai išvien margino sovietinio palikimo sienų raudonį įpūsdami merdinčiam jachtklubui spalvotą dvasią ir pavertę jį didele galerija, kurią šią vasarą kiekvienas privalo aplankyti. Netikit? Sakykit, kur kitur esat matę dviejų aukštų dydžio pikselinę milžinę Neringą?

Ilgai lauktą šeštadienio vakarą užliejo besileidžianti saulė greitai nusėdama veją kokybiška bei atsipalaidavusia publika. Ta proga sceną okupavo mano favoritas Jon Kennedy su grupe.

Turbūt nieko geresnio pavakariams sugalvoti šiuo atveju nebuvo įmanoma. Saldžiai tingūs ir klampūs Jono būgnai, pasaldinti skrečais ir šokinėjančia bosine idealiai tiko prie gaivios vėsos bei visiškai chill atmosferos. Tik naujoji vokalistė man niekaip neatsvėrė senosios. Ne.

Tuo tarpu valgykloje saugaus dubby techno barankas rideno duetas Dubuo. Siūbuojantys aidai pozityviai ir švelniai nuteikė gomurį – net nesinorėjo trauktis į pagrindinę sceną, kur savo „įspūdingam“ debiutui ruošėsi Leon Somov su Jazzu ir kitais muzikantais.

Sunku pasakyti, ko iš tiesų buvo galima tikėtis iš pastarojo projekto, tačiau ant scenos viskas pasirodė gerokai per daug išpūsta.

Eurovizija? Džordana Butkutė? Kas per blizgalai? Jazzu, tu graži ir be jų, tad kam slėptis po krūva netikro bling bling? Kartais darosi sunku suvokti, kam save reikia iškelti aukščiau už muziką ir tai, ką tu darai. Gi tokiuose reikaluose svarbiau tai, ką girdi, o ne matai.

Tačiau net girdimąją dalį sunku apibūdinti. Elektronika skambėjo puikiai ir jautėsi šimtaprocentinis Leono darbas. Tačiau prisijungus gyviems instrumentams pasigedau bendros kompozicijos. O bosinei gitarai perrėkiant ir taip plaukiojantį bei atitrūkusį vokalą nepadėjo net koncerto metu garso operatoriui svaidomi reikalavimai. Viskas dar buvo beveik gražu, kol ant scenos neužlipo kažkoks Adomas ir nepradėjo nuvalkioto lingvistinio flirto spektaklio ant scenos. Priminė nenusisekusį Lino ir Simonos vargą atrodyti lyriškai.

Tačiau galutinį smūgį sudavė bisams išprašytas „Song About Love“, kurio metu mano širdis apsiverkė, nes Adomas taip nuo scenos ir nenulipo. Tik šį kartą iš gailesčio. Kaip populiaru šiais laikais sakyti – koncerto neužskaitau. Ir jei atvirai – mp3 jie skambėjo gražiau.

Kartų nusivylimą nuplovė jau tradicišku jachtklubo garsu tapęs fankas griežiamas Deneezo ir Noruišio. Ši muzika turi kažką tokio, kas klampina tik į geriausias emocijas ir pozityvias šypsenas. O kaip gi kitaip, jei trimitų garsai skaldo bet kokius akmenis – net pats tikriausias techno monstras Few Nolder nesugebėjo nustygti vietoje.

Žinau, kad gausiu barti, tačiau kažkodėl Wax Tailor koncertas manęs neužkabino. Aš esu už visokį repavimą, giedojimą perpintą su skrečais ir dūžiais, tačiau tuo metu tai buvo ne man.

O štai Fusedmarc pasirodė taip, kaip ir privalo. Net neverta abejoti, jog pastaruoju metu tai dažniau festivalinė grupė. Jaunuoliai tiek atidirbę savo programą, jog kiekvienas jų išstojimas atrodo kaip vedybos: viskas iki smulkmenų apgalvota, nudailinta, emocinga ir užbaigta.

Kiek esu buvęs Fusedmarc koncertuose, visi įsimintini ir vis kitokie. Skirtingose vietose patiriamas skirtingi pojūčiai. Elektronika niekada neskambėjo taip masyviai ir taip jaudinančiai. Manau, jie tiktų apšildyti Björk. O gal atvirkščiai?

Pačiais paryčiais atėjo jis. Ekstravagancijos, subtilaus pošlumo ir hedonizmo įsikūnijimas. Gerbiamieji, Peter Digital Orchestra – visiškai ryto šokiams dulkėse sutvertas reikalas. Aš net neabejoju, jog Satta Outside organizatoriai specialiai pasistengė užvėlinti visus koncertus, jog tokie pasirodymai, kaip pastarojo arba Dublicate išpultų tiesiog brėkštant sunkiam rytui.

Peter Digital Orchestra – vieno žmogaus projektas užpildęs visą sceną ir dar pusę pievos, pakerėjęs savo plastiškais judesiais ir neįtikėtinu rave-digital-16bit-breakbeat-techno-disko-french-house-whathefucknowswhat mišiniu. Ir tam užteko tik poros semplerių bei bučiuotis ant scenos belipančių fanų. The final shot!

Reziumė

Sekmadienio ištverti buvo neįmanoma. Teko palikti viską, nors draugai pasakojo, jog vakare Jon Kennedy užkūrė neblogą fanko peklą.

Dabar net sunku nusakyti kas per renginys yra “Satta Outside”, tačiau drąsiai galiu teigti, jog tai visiškos laisvės, džiazo ir spalvų patranka. Pamirškite pasenusias legendas ir didelius pilvus su saksofonais. Džiazo festivalis nuo šiol keliasi kiekvieną vasarą (tikėkimės) į Smiltynę su krūva 7inch fanko, jaudinančios elektronikos, riebių beatų ir krūva dažų flakonų.

Beje, bambekliams ir patogumų ištroškusiems tinginiams iškarto siūlau pamiršti “all in one” festivalius – laikas pajudinti subines, nes Klaipėda – vos už vieno malonaus pasiplaukiojimo keltu. Tad visiškai nepritariu skundams, jog maistas per brangus ir tualetinio popieriaus per mažai. Mielieji, sistema jus pribaigs greičiau, nei ją padarysite tobulą. Atsipalaiduokite ir laukite kitų metų! Organizatoriams nuoširdžiai kelių nykštį į viršų ir linkiu sėkmės ateities planuose ir darbuose.