Few Nolder – No Mo/Brenn 12” (Planet Mu)

Ne, tai nėra pavėluota reakcija į vieną iš svarbiausių Lietuvos elektroninės muzikos istorijos įvykių. Tai nėra ir ilgai tesėtas pažadas. Tiesiog tai pagarbus gestas, kurį būtina atlikti tam, kad įrodytumėme sau ir kitiems, jog gera muzika gimsta ne tik Berlyno pogrindyje ar Pietų Londono drėgmėje – bet ir Klaipėdos miegamuosiuose rajonuose.

Kas tas Few Nolder? Tai kokybiškos elektroninės muzikos unikumas, kurį linksniuojame jei ne kasdien, tai bent jau penktadieniais arba šeštadieniais. Žmogus-orkestras pakeliantis kiekvieną nuo žemės bent kelioms sekundėms, vartantis vidurius žemų dažnių garsais bei priverčiantis nusišypsoti subjektyviai sarkastiškais pop muzikos bootlegais.

Kas tas „Planet Mu“ (Planet µ)? Prieš dešimtmetį elektroninės muzikos pionieriaus Mike Paradinas (dar žinomo µ-Ziq pseudonimu) pradėta įrašų kompanija savo karutyje vežanti Jega, Venetian Snares, Luke Vibert, Shitmat bei pačio įkūrėjo plokšteles. Šiuo metu „Planet Mu“ skonis nukrypo link nebenuspėjamų muzikinių arimų, kuriuose agrokultūra užsiiminėja tokie atlikėjai, kaip Milanese, Vex’d, Pinch, Virus Syndicate, Distance bei Doubtful Guest. Ir, be abejo, šio straipsnio objektas Few Nolder. Net neverta abejoti, jog „Planet Mu“ spektras bei skonis leidžia lygiuotis leiblui su kiečiausiais šiame biznyje.

Tai, kas įrėžta į „No Mo/Bren“” plokštelę, gerokai skiriasi nuo beveik gyvuose Few Nolder pasirodymuose girdimų kompozicijų. Šis “atradimas” leiblą “Planet Mu” perkelia į dar platesnius muzikinius horizontus, į techno vagas. Tiesa, sunku pasakyti, ar čia techno – nors pats atlikėjas tai nuolatos ir tvirtina. Tačiau kiekvienas paklausęs šių įrašų savaip juos priimtų bei klausytų ar šoktų. Taip darome ir mes.

Pirmasis kūrinys „No Mo“ – tai įžanga į savotiškai lėtąją plokštelės eigą. Iš pradžių kiek tingus ir nedėmesingas techno ritmas gali atrodyti įprastas, tačiau be perstojo monotoniškai trepsint ir iš tolo, iš gelmių po truputį brėkštant grindis virpinantiems žemiems gaudesiams, bendra atmosfera užhipnotizuoja ir nusitempia su savimi į stojančio laiko zoną. Tuo pačiu kažkur netoliese tykoję idm’iški tarškesiai bei bereikšmiai atodūsiai netikėtai užpildo pačius reikalingiausius tarpus paruošdami taką burbuliuojančiam elektroniniam fūzui. Tada visai netoli šliaužiojęs trykštantis bosas netikėtai pasirodo visu savo nevalyvu masyvumu. Kelia ir kyla tikšdamas pro filtrus kol susijungia su visa darnia, itin Few Nolder kūrybai būdinga garsų ir skambesių sąšlava. Neįtikėtina pasaka apie jausmus, kurie žodžiais paprasčiausiai neišreiškiami.

Kompozicija „Brenn“ taip pat prasideda konkrečiu ir vėluojančiu techno ritmu, kuris barstomas aštriomis elektroninėmis nuotrupomis bei taškomas perfiltruotu ir rūgščiu klepsu. Kūrinio eiga startuoja neslėpdama savo pagrindinės jėgos – itin tiršto bei gerokai melodingesnio žemo kirmino. Greičiausiai dėl savo ambientinių ir sferinių garsų šis už „No Mo“ skamba kiek linksmiau ir optimistiškiau. Apsivijęs gaivališkais sintezatoriais jis tarsi atneša ankstyvą, bet maloniai sunkoką rytą. Niekada neteko apsilankyti festivalyje Melt, tačiau, manau, būtent šį kūrinį paryčiais, kylant saulei iš kasyklų turėtų groti DJ Ada.

Beje, įdomiausia tai, jog klausant tiek pirmosios, tiek antrosios kompozicijų jaučiasi, jog pagrindinė eiga nors ir sunkiai gaudydama orą, bet nuožmiai ruošia ausis lėtai diskotekai – net nesibaimindama dėl savo patirties ir ateities užmačių. Keisti ir koordinuoti sutapimai. Arba tiksliau – matematiniai dėsniai.

Ore vertina 8 iš 10.