Bell Orchestre @ Lėlės teatras, rugsėjo 20 d.

Eilinis šaltas rudens vakaras sušilo vos peržengus Lėlės teatro slenkstį – čia rugsėjo 20-tosios vakarą koncertavo šešių muzikantų iš Monrealio (Kanada), pasivadinusių BELL ORCHESTRE, kompanija, ir prie jų šiam Baltijos turui prisijungęs Colinas Stetsonas. Trys iš jų yra ARCADE FIRE nariai, likusieji, pasak organizatorės Audros Čepkauskaitės, irgi priklauso dar bent keletui kitų grupių: „Kas trims, kas penkioms..”, – kukliai juokauja ji, pristatydama mums muzikantų „kalibrą”.

Salėje tvyrojo puošniai jauki nuotaika, publika buvo pasirengusi post rock, chamber rock, klasikos, džiazo ir folk mišiniui su improvizacijos prieskoniu, tačiau niekas tiksliai nežinojo, ko tikėtis – veikiausiai ir patys muzikantai. Pirmasis ant scenos užlipo Mike Feuerstack, geriau žinomas pseudonimu Snailhouse. Raminantis jo balsas, kuriam pritarė pirštai, ritmingai šokantys gitaros rifu, padėjo atsipalaiduoti, užmiršti dienos rūpesčius – pats tas pradžiai. Po trijų Mike’o atliktų dainų, scenon žengė pučiamųjų meistras Colinas Stetsonas. Užsimerkus buvo sunku patikėti, jog jis grojo tik vienu instrumentu. Salė prisipildė šaižiu garsu, kurio perteikiamą energiją deramai įvertino žiūrovai – vos Colinui atsikvėpus po pirmojo kūrinio, lyg iš staiga plyšusio Kalėdų senelio maišo pasipylė plojimai ir susižavėjimo šūksniai. Vėliau jau nebeliko abejonių, kodėl Tom Waits būtent šį iš pažiūros paprastą, džinsais ir marškinėliais vilkintį vyruką kvietė bendradarbiauti kuriant pastaruosius du albumus.

Po dviejų visiškai skirtingų, bet neabejotinai profesionalių pasirodymų ant scenos vienas po kito sulipo visi muzikantai. BELL ORCHESTRE kolektyvas pražydo nuostabiausiais garsais, jų muzika lėtai ir jausmingai kilo, kol pasiekus aukščiausią tašką staiga nutildavo būgnai, palikdami pavienius garsus plūduriuoti jaukiame chaose. Kaip pasakojo organizatorė, koncertuoti BELL ORCHESTRE pradėjo tik kaip foninė grupė moderniojo šokio repeticijų ar spektaklių lėlių teatre metu, tad kartais atrodydavo, jog muzikantams buvo kiek sunkoka apsiprasti su mintimi, kad dabar pirmame plane yra jie patys, kaip atlikėjai. Tačiau šis kuklumas tik pridėjo jiems žavesio. Koncertas vyko teatre, tad aktore tapo jų muzika, atlikta gyvai nuo pirmo iki paskutinio garso. Vis labiau įsijausdami, vaidinti pradėjo ir jie patys. Jų scenos kalba – instrumentai, ritmingai judantys kūnai, susikaupę veidai. Jau vien ko verta smuikininkė Sarah Neufeld su savo plastika, nevalingai užsimerkdavusi jautriausiose melodijos kulminacijos vietose. Muzikantai buvo nebe čia, jie buvo kitame pasaulyje, ir į tą pasaulį sėkmingai nukėlė klausytojus. Smuiko, kontraboso, būgnų ir pučiamųjų instrumentų skambesys sklido oru pamažu įelektrindamas eilę po eilės.

„Don’t be shy, feel free to dance”, sakė prieš koncertą Richardas Parris iš ARCADE FIRE. Klausytojų norą šokti atskleidė į ritmą linksinčios galvos, trepsinčios kojos ir visos kitos nevelingai trūkinėjančios galūnės. Bet atėjo jie juk į teatrą, ne į roko koncertą, tad taip jau yra: lietuvis myli, lietuvis nori… lietuvis negali. Tačiau dvasinį katarsį patyrė ne vienas – geriausias to įrodymas buvo stovinčios publikos bisai koncerto pabaigoje. „We’re happy to be here”, sakė muzikantai, o jų žodžius liudijo nuoširdžios šypsenos. Gavę po raudoną rožę atrodė maloniai nustebę ir vėl puolė prie instrumentų.

Turbūt nedaug kas iš klausytojų žinojo, kad tai, kas sekė po plojimų, buvo improvizacija. Pasigirdus neaiškiam lietuviškam murmesiui pro kolonėles, dalis publikos ėmė krizenti nesuprasdami, kas dedasi. Ar muzikantai tyčia paruošė staigmeną lietuviškai klausytojo ausiai? Pasirodo, ne. „Perkusininkas ką tik sugaudė „Marijos FM” bangas radijuje ir dabar sempluoja”, man pasidomėjus atsakė Audra, ne mažiau susižavėjusi. Nenuostabu, kad būtent improvizacijos ir yra būdas, kuriuo gimsta BELL ORCHESTRE albumai: jie valandų valandas groja studijoje ir viską įrašinėja, vėliau palikdami labiausiai pavykusias vietas. Jos ir patenka į albumą kaip „dainos”.

Deja, kol kas vienintelio bendro šių muzikantų albumo „Recording a Tape the Colour of the Light” klausytojai nusipirkti negalėjo – dėl įrašų kompanijos klaidos albumai nebuvo atvežti į Lietuvą. Tačiau Colinas ir Snailhouse pasibaigus koncertui noriai pardavinėjo savo solinius įrašus. Vyrukai nelabai gaudėsi lietuviškose kainose bei klausė pirkėjų patarimo, kiek padorūs albumai kainuoja Lietuvoje. Kai kas davė daugiau, kai kas mažiau, kai kam neliko grąžos dėl menko Colino susigaudymo lietuviškose kupiūrose. Bet ar tokiam žmogui gaila pinigų? Paspaudžiau ranką, nusipirkau albumą, padėkojau ir kupina energijos visai ateinančiai savaitei su šypsena iškeliavau namo.