Ar žydus toleruojame tik teoriškai?

Kasmet studentai iš skirtingų pasaulio kampelių atvyksta į Vilniaus jidiš instituto rengiamus vasaros kursus mokytis jidiš kalbos, susipažinti su žydų tautos tradicijomis, istorija ir paveldu. Tačiau iš Lietuvos užsieniečiai išsiveža prieštaringus įspūdžius: institute puoselėjama pagarba žydų kultūrai, bet gatvėse susiduriama su antisemitizmo apraiškomis.

Apie vasaros kursus, jų studentus ir žydų tautą šiandieninėje Lietuvoje kalbamės su Vilniaus jidiš instituto direktoriaus pavaduotoja ir Jidiš kultūros dienų koordinatore Rūta Puišyte.

Kaip gimė idėja surengti Jidiš vasaros kursus Vilniuje?

Jidiš vasaros kursai aštuoniolika metų buvo organizuojami Oksfordo universitete. Jų pradininkas – profesorius Dovydas Katzas, turintis lietuviškų šaknų. Sugriuvus Sovietų sąjungai, atsirado galimybė kursus perkelti į Vilnių – vietą, kur jidiš kalba buvo ir yra vartojama gyvai. To iniciatorius buvo pats profesorius Katzas, jis atvyko ir dėstyti čia.

Šiais metais buvo suorganizuota dešimtoji vasaros programa Vilniuje. Joje dalyvavo 52 studentai iš 16 pasaulio šalių, tame tarpe ir iš Lietuvos.

Kokie žmonės atvyksta į vasaros kursus?

Dalis studentų turi žydiškų šaknų. Kiti tiesiog turi akademinį interesą į žydų istoriją, kultūrinį paveldą ar jidiš kalbą. Pavyzdžiui, šiemet turėjome vieną studentą iš Japonijos, kuriam tiesiog įdomios žydų problemos.

Kokia programa siūloma studentams?

Vasaros kursai trunka keturias savaites. Pirmoje dienos pusėje studentai mokosi jidiš kalbos. Jie yra suskirstomi į keturis lygius pagal kalbos žinias ir mes stengiamės pakviesti geriausius dėstytojus iš Pancūzijos, Argentinos, JAV, Izraelio ir kitų valstybių vesti pamokas. Tokių žmonių nėra daug.

Antroje dienos pusėje, po kalbos pamokų, mes turime kultūrinę programą, kuri yra tikrai turininga. Tai paskaitos, ekskursijos, koncertai, praktinės užduotys… Kultūrinė dalis studentams nėra privaloma, bet visi eina į ją labai susidomėję, nepaisydami nuovargio, nes programa iš tikrųjų labai įtempta – nuo ryto iki vakaro.

Ruošdami kultūrinę programą, stengiamės išnaudoti čia esančius šaltinius, istorines vietoves ir žmones, kurie dar gali gyvai papasakoti apie žydų istoriją ir pasidalinti savo patirtimi. Lietuvoje dar galima surasti žmonių, kurie kalba jidiš kalba. Tai kalba, kuria jie bendravo šeimose. Kaip ir bet kuri kalba, jidiš gali būti arba labai turtinga savo žodynu, arba skurdi. Mes ieškome žmonių, kurių kalba yra turtinga, ir ypač džiaugiamės, kai jie gali šia kalba papasakoti savo prisiminimus, išgyvenimus, istorijas. Stengiamės „išnaudoti“ tokius žmones. Būtent jie vedžioja studentus po Vilnių ir kitas Lietuvos vietoves, tampa ekskursijų gidais.

Žinokit, mūsų programa neišvengiamai tampa ir ašarų pakalne. Nors kursų tikslas ir nėra kalbėti apie holokaustą, tačiau, pasakojant apie žydų gyvenimus, to išvengti neįmanoma. Kai senoliai prisimena savo išdraskytų ir išžudytų šeimų likimus kuomet iš artimųjų rato neliko nieko, ašarų ir liūdesio išvengti neįmanoma. Daug verksmo būna. Skaudi labai istorija.

Kokių atsiliepimų sulaukiate iš studentų?

Pabrėžia, kad labai turtinga kultūrinė dalis, lieka labai patenkinti, kad gali susitikti ir pabendrauti su senaisiais žydais ir gyvai išgirsti jų pasakojimus. Pabrėžia lietuvišką svetingumą, šiltumą, draugiškumą.

Ar vertinimai visuomet tik teigiami?

Šiandieninės aktualijos nėra teigiamos: tai namas pastatytas ant žydų kapinių, tai pastatas išniokotas… Būtent šį rugpjūtį, vasaros programos metu, žydų bendruomenės pastatas buvo išpaišytas svastikomis, Dovydo žvaigždėmis, kartuvėmis… O kadangi daug užsiėmimų mes rengiame žydų bendruomenės patalpose, tai visi mūsų kursų studentai pamatė, kad Lietuvoje tokie dalykai vyksta.

Kokios buvo studentų reakcijos?

Programos pabaigoje studentai parašė laišką Lietuvos Respublikos Prezidentui, premjerui ir užsienio reikalų ministrui, kuriame dėkojo už pozityvius dalykus, bet kartu kėlė ir susirūpinimo dėl vyraujančios nepakantos klausimą. Studentams rūpi tos problemos, jiems tai aktualu.

Lietuvoje rengiami minėjimai, žydų istorijos pagerbimai, kelių dienų susitikimai, kurių metu atrodo, kad pas mus viskas tvarkoje. Bet kai žmonės atvyksta ir gyvena čia mėnesį ar dar ilgiau, pastebi vyraujančias problemas. Taip lengvai jų „neužtušuosi“.

Ar galvojate, kad antisemitinės nuotaikos Lietuvoje stiprėja?

Nežinau, ar jos kada nors buvo labai silpnos. Manau, antisemitizmas vyravo visuomet, tik su laiku žmonės tampa laisvesni ir visus savo požiūrius išreiškia laisviau.

Pavyzdžiui, tautinis nepakantumas reiškiasi lietuviškoje spaudoje, tik gal ne visi žmonės tai pastebi. Ir problema yra ne tik su žydais. Kodėl parašoma: „Čigonė paliko savo vaiką laiptinėje“? Aš manau, kad, visų pirma, moteris paliko, o ne čigonė. Kodėl nerašoma: „Lietuvių tautybės moteris paliko vaiką“? O tokie žodžiai labai daug lemia, nors kartais to gal nė nepastebime.

Man atrodo, kad lietuviai gana skausmingai priima suvokimą apie savo daugiakultūrį paveldą ir faktą, kad šalyje gyvena ne tik jie, bet ir kitos tautos. Sovietinis palikimas mūsų mąstyme yra labai stipriai įsitvirtinęs ir mes dar sunkiai priimame realybę, kad žmonės yra įvairūs, kad kultūros ir šaknys yra skirtingos.

2008 metai Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu paskelbti Europos kultūrų dialogo metais. Europos kultūrų dialogo metų (2008) nacionalinis projektas yra dalinai remiamas Europos Komisijos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos vykdant iniciatyvą Europos kultūrų dialogo metai 2008. Lietuvoje Europos kultūrų dialogo metų (2008) įgyvendinimą koordinuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Tarptautinių kultūros programų centras. Ši publikacija atspindi tik autoriaus nuomonę ir Europos Komisija neprisiima atsakomybės už joje pateikiamos informacijos turinį.