Mountainrock @ Kaunas

Prisipažinsiu – važiuojant į Kauną apėmė keistas jausmas. Įspūdžių troškimas susipynė su šiek tiek baimės ir nejaukumo. Mintyse sugrįžo gerai žinomi stereotipai apie šį miestą, įvairūs draugų pasakojimai apie nelaimingus atsitikimus ir tykančius pavojus. Širdies nenuramino ir kelių draugų patarimai vėlai nevaikščioti gatvėmis ir būti atsargioms.

Pats laikas paneigti minėtus, dar gajus stereotipus, bent jau pačiai sau, kad vėliau pasakojimus galėčiau nuspalvinti šviesesne spalva. Juk neretai nepažįstamus objektus žmonės linkę apipinti mitais.

Šis savaitgalis pasirodė puiki proga susipažinti su laikinąja sostine. 18-tasis Tarptautinis Modernaus šokio festivalis ir 5-asis roko festivalis Mountainrock, o kartu ir maloniai pasitaisęs oras paskatino patraukt vakarų Lietuvos pusėn.

Juokinga prisiminus, bet pirmąsias valandas Kaune jaučiausi kaip naujokė, pirmą kartą įžengus į klasę. Atrodė, kad kitų žvilgsniai iškart identifikuoja – tu ne vietinė, o ir aš tų nepažįstamųjų veiduose bandžiau įžvelgti ką nors, kas liudytų – tai kaunietis. Atrodė, kad nepažįstamomis gatvėmis nuklydus toliau nuo centro gali pakliūti vilkui į nasrus.

Tačiau begeriant kakavą jaukioje kavinėje į galvą ateina mintis – čia ta pati Lietuva, o miestai gali skirti tiek pat, kiek skirtingi butai viename daugiabutyje – viskas priklauso nuo žmonių, jie kuria aplinką. Įvairūs renginiai, kaip ir mano minėtieji festivaliai, tikrai prisideda prie patrauklios aplinkos kūrimo.

Iš tiesų nuo pat ankstaus ryto centre nepamačiau nė vieno išsiskiriančio žmogaus – visi atrodė tokie pilki ir panašūs. Tik vakare belaukiant šokio trupės COMPAGNIE DRIFT pasirodymo prie Vytauto Didžiojo universiteto pradėjo rinktis pasipuošę, mieli akiai žmonės. Panašu, kad modernaus šokio festivalis sulaukė didelio susidomėjimo. Į minėtos trupės pasirodymą „Amours et délices” („Meilės ir malonumai”) susirinko sausakimša salė, į kai kuriuos ankstesnius pasirodymus bilietų nepavyko gauti jau keletą dienų prieš pasirodymą.

Pasirodymas buvo tikrai žaismingas, trupė komiškai pavaizdavo vyro ir moters santykius, flirtą. Asmeniškai man gal šiek tiek pritrūko „grynojo šokio”, tačiau ir „kapoti” judesiai įtaigiai išreiškė jausmus ir pademonstravo stebinantį kūno lankstumą. Iš scenos, kur grubumas keitė švelnumą, o pyktis ir liūdesys – džiaugsmą, patraukėme ten, kur energingi vyrai scenoje nesibodėjo spjaudytis ar raugėti.

Į Combo klubą atvykome prieš pat lenkų THE BLACK TAPES pasirodymą. Negaliu nepaminėti vieno mane nustebinusio dalyko – dar jokiame klube ar renginyje nesu mačiusi tokių geranoriškų, draugiškų ir mandagių apsauginių. Koks retas atvejis!

Nors kai kurie sutikti kauniečiai sakė, kad klubo aplinka jiems nelabai patinka – man ji paliko gerą įspūdį. Pirmame aukšte erdvi fojė patalpa, kur sukaitęs ar pavargęs gali pailsėti ar ramiai pasikalbėti. Rūbinėje mandagus apsauginis pakabina paltus ant rūbų pakabos, o švarūs wc nesukelia šleikštulio (kaip neįprasta roko koncerte!). Na o antrame aukšte vyksta pagrindinis veiksmas. Erdvės išdėstymas labai patogus stebėti koncertui. Išėjus parūkyti ar šiaip įkvėpti gryno oro gali stebėti tekantį upės vandenį ir tolimus Kauno žiburius – tikrai labai gražu. Tik atvykti į klubą be mašinos būtų sudėtinga.

Apie koncertą negaliu pasakyt nė vieno blogo žodžio – visos grupės pasirodė stebėtinai gerai. Nebuvo nė akimirkos kada save pagaučiau nuobodžiaujant – iki pat pabaigos nuo scenos tryško energija. Grupėms pavyko išlaikyti publikos dėmesį ir aktyvumą. Gal tik MOUNTAINSIDE atrodė kiek santūresni.

Pirmąjį energijos pliūpsnį paleido minėti THE BLACK TAPES, kurių vokalistas taškėsi jaunatvišku veržlumu, nerūpestingu ir laisvumu. O jų muzika man patiko bene labiausiai (žinoma, čia jau skonio reikalas). Iškart po jų pasirodę MOUNTAINSIDE atrodė kaip brandūs vyrai, tačiau grojantys tikrai kokybiškai, laiko patikrintai.

Didžiulį įspūdį paliko suomiai MANNHAI . Jie įvykdė dar prieš festivalį duotą pažadą padovanoti garsų ir gražų roko šou. Kadangi grupės nariai nemėgsta stebėti tik ramiai stovinčių ir grojančių grupių, tad ir jų pasirodymai toli gražu nekvepia ramybe. Stebint scenoje nenustygstantį vokalistą publika neliko abejinga, pagaliau žmonės pradėjo pogintis. Beje išvaizda ir elgesiu scenoje grupės vokalistas labai priminė P.O.D. vokalistą, tad kas matė, gali įsivaizduot kaip tai atrodė.

Jei per kitas grupes dalis žmonių dar sėdėjo prie staliukų ar lauke rūkė, tai paskutinieji švedai CULT OF LUNA prie scenos sutraukė visus. Atrodo, kad visiems tai buvo vakaro desertas. Jų pasirodymas truko ilgiausiai, bet nuo scenos sklindanti jėga neišblėso iki pat galo. Mane sudomino tai, kad ši grupė įkvėpimo semiasi iš knygų ir filmų. Perskaitę knygą jie stengiasi ją perteikti per muziką.

Pasikartosiu, bet renginys tikrai išsiskyrė savo energingumu (ne veltui tekste tiek kartų minėjau šį žodį), kurio tą vakarą netrūko nei muzikantams nei publikai. Atrodo buvo patenkinti abiejų pusių lūkesčiai!