Scanorama 2008 dienoraštis

Dienoraštį rašau Scanoramai jau beveik įpusėjus, todėl pradėsiu dviem ne itin sąmojingais, bet gal taikliai realybę atitinkančias/formuojančiais apibendrinimais: pirma, „Scanorama“ – nebe šiaurės šalių kino forumas, o kino festivalis, rodantis geriausius filmus iš visos Europos, antra – „Scanoramoje“ rodomi filmai visų pirma pasižymi profesionalia dramaturgija, ir tuo išsiskiria iš kitų [Europos] kino festivalių programų (beigi iš lietuviško kino konteksto, jei norite).

Ir tai puiku.

Pirma diena

„Negatyvaus mąstymo menas“

Festivalį atidarė norvegų režisieriaus Bård Breien filmas „Negatyvaus mąstymo menas“, praeitų metų Karlovy Vary kino festivalyje pelnęs apdovanojimą už geriausią režisūrą. Skandinaviškai [ne]juokingas filmas apie gyvenimą vežimėlyje ir mąstymą – pozityvų, negatyvų, ir pan. Dramaturgija – standartiška, tačiau leidžianti užmiršti, kad veiksmas vyksta viename name. Todėl šio filmo pasirinkimas atidarymui – taiklus patarimas gerb. lietuvių kino kūrėjams. O lietuvių žiūrovams filmas gal ir netaps tokiu kultiniu, kaip „Adomo obuoliai“, nes kraujo ir cinizmo čia šiek tiek mažiau

Antra diena

„Jaunosios kino kartos“ koprodukcijos forumas

Forumo svečiai jaunajai Lietuvos kino kartai ir jai prijaučiantiems papasakojo apie svarbiausias kino sudedamąsias dalis: pinigus ir filosofiją (taip, aš iš tikrųjų parašiau filosofiją, o ne seksą). Apie pinigus kalbėjo Soon-Mi Peten, MEDIA parengiamųjų darbų skyriaus vadovė iš Belgijos, bei Kerstin Olander, „Film Stockholm“ kino projektų konsultantė iš Švedijos.

Abiejų moterų atstovaujamus fondus ironiškai pakritikavo charizmatiška islandų režisierė Guðný Halldórsdóttir. Prisistačiusi kaip atstovė šalies, kuri po penkiolikos minučių gali bankrutuoti, Guðný tiesiai pasakė, jog šie fondai reikalauja „per daug biurokratijos“, todėl ji verčiau susirandanti pinigų po kiekvienos meniškos nesėkmės sukurdama pelningą komediją. Režisierė taip pat pasidalino, jog „nekenčia scenarijaus daktarų, kurie nemoka rašyti scenarijų ir todėl gadina kitų“. Guðný Halldórsdóttir filmas „Tyli audra“, rodomas „Scanoramoje“, turėtų nevengti ironijos, ir vis dėlto baigtis liūdnai, „nes tai būdinga šiauriečiams“. Lietuviams, spėju, panašiai.

Nerijus Milerius užkaitė dvi diskusijas. Su graikų režisieriumi Thanos Anastopoulos filosofas diskutavo apie filosofijos ir kino santykį, mat pats graikas baigė filosofijos, o ne kino studijas. Nerijus Milerius paklausė režisieriaus, ką jis mano apie įvarius atsakinėjimus pristatant filmą, jo „pagrindinę mintį“, „tikslinę auditoriją“ ir pan. – režisierius atsakė, jog „tai flirtas, nes tikslas – suvilioti nieko nepasakant“. Paflirtavo Thanos Anastopoulos ir šį sykį.

Filmo „Visą traukinį“ režisierius, vokietis Florian Gaag išdavė savo asmeninius santykius su graffiti, apie kurių paišytojus ir pasakoja jo kino istorija. Į taiklų Nerijaus Milerio klausimą, ar graffiti yra graffiti, kai jis legalus, debiutuojantis režisierius atsakė, jog jam atrodo svarbūs nenuspėjamumo ir nelegalumo aspektai, todėl muziejuose eksponuojamų graffiti taip smarkiai nevertina. Į pasiūlymą nupaišyti graffiti ant kokios nors lietuviškos sienos Florian Gaag atsakė santūriu „ne“ ir paaiškinimu, jog dabar jis jau nebe grafitti menininkas, o režisierius.

Trečia diena

„Transformeris – Larso von Triero portretas“

Rytą pradėti su Lars von Trieru, net jei tai 11 metų senumo dokumentika apie jį, – simpatiška. Lars pripažino, jog moterys ir gulbės yra nenuspėjamos, o mes prisiminėm senus gerus laikus, kai visi žavėjosi danų enfant terrible netgi be „Dogmos“.

„Kovotoja“

Danijos režisierė Natasha Arthy pasakoja apie jauną turkę, kuri mokosi rytų kovos menų, nors tam prieštarauja jos šeimos papročiai/įpročiai. Jei apsiverksite per šį gerai sukaltos dramaturgijos, įspūdingų kovų ir gražių žmonių filmą, vėliau jums bus šiek tiek gėda. Aš apsiverkiau.

„Kerštas“

Miršta prostitutė ir sugadina visiems gyvenimus, trumpai tariant. Apie visa tai režisierius Götz Spielmann pasakoja lėtai, nuobodokai, bet į pabaigą viską sustato į vietas net, sakyčiau, melodramatišku greičiu. Bėda, kad filmas netolygus tiek dramaturgijos, tiek vaidybos prasme, nekalbant apie patrauklumą ar įžvalgas, kurias jis galėtų sukelti.

„Vabzdžių dresuotojas“

Neabejotina festivalio vinis – prodiuserės Rasos Miškinytės filmas „Vabzdžių dresuotojas“, pasakojantis apie lėlinės animacijos pradininką Vladislavą Starevičių. Seniai lauktas filmas, kuris atitinka visas viltis ir dar daugiau. Apie mažai kam žinomą genialų ir ironišką menininką – lygiai taip pat ironiškai, spalvingai, gal šiek tiek oficialiai, bet prašmatniai ir gražiai.

„Vyras, moteris, kava“

Prasidėjus dokumentiniam/eksperimentiniam/poetiniam norvegų režisieriaus Carl Eugen Johannessen filmui, kuris buvo pristatytas kaip kūrinys apie Federico Fellini, sunerimau – tai kur gi tas Felinis? Maestro čia nedaug – daugiau romantiško šiauriečio žvilgsnio, vaizdų ir žodžių, skirtų karštiesiems italams apdainuoti. Vyras, moteris, kava – apie visus juos švelniai ir estetiškai.

Ketvirta diena

„Kautokeino maištas“

XIX a., norvegų valdžia pasitelkia krikščionybę bei alkoholį ir šiais dalykėliais spaudžia samių mažumas. Jos savo ruožtu tenori mesti gerti, skaityti bibliją savarankiškai ir laimingai gyventi. Dramatiška istorija pasakojama lėtai, bet nenuobodžiai, todėl patiks tokio „pasiskonėjančio“ ritmo mėgėjams. Šiek tiek feminizmo, šiek tiek anti-ne-sekuliarumo – žodžiu, viskas apie modernizmą, kaip ir ne vienas bei ne du festivalio filmai; ar tai gerai, spręsti kiekvienam.

„Atšalę priešpiečiai“

Norvegų filmas „Atšalę priešpiečiai“ taip pat grasina pateikti dozę standartinės dramaturgijos (kuri, prisipažinsiu, man pradėjo įkyrėti), bet greitai suprantu, jog tokią dramaturgiją filmas kaip tik ironizuoja. Todėl linksma: nors nieko labai svarbaus penkių tarpusavy nesusijusių herojų gyvenimuose neįvyksta, bet nuotaika, įtampa ir siurrealizmas – apčiuopiami. Į režisierės Eva Sørhaug debiutą siūlau žiūrėti ne kaip į „Magnolijos“ nuotaikos ilgesingą dramą, bet kaip į išradingą situacijų komediją – taip įdomiau.

„Avril“

Vienas per kitą seksualesni ir perspektyvesni jauni prancūzų aktoriai beigi legendinė Miou-Miou vaidina filme apie vienuolę, kuriai teks pažinti pasaulietišką europiečio gyvenimą. Kieta it Krokodilas Dendis, ji nieko nebijos ir viską sužinos. Dievas yra – sako filmas, bet jis nieko prieš, jei, kol mes šiapus, truputį pasilinksminsim, saikingai išgersim ir pasimylėsim su savo ar ne savo lyties atstovais. Pavadinimu „Atsivesk mamą ir tėtį“ „Scanorama 2008“ įvardino šiaurės šalių filmų programą vaikams, tačiau aš siūlau mamas ir tėčius verčiau atsivesti būtent į prancūzų „Avril“.

„Žmogus, kuris mylėjo Ingvę“

Netolygus, bet įdomus norvegų režisieriaus Stian Kristiansen debiutas pasakoja apie tuos laikus, kai griuvo Berlyno siena ir žmogus įsimylėjo Ingvę. Tas žmogus – vaikinas Jarle; Ingvė – irgi vaikinas; abu jie savaip stilingi, o dauguma jų draugų irgi tokie. Mažiau įdomus nei „Velvet Goldmine“ ir net nei „C.R.A.Z.Y.“, filmas turi nemažai paaugliško šarmo, kartais sugadinamo melodramatiškais sprendimais.

„Muilo opera“

Kol kas neabejotinai įdomiausias festivalio filmas! 2006-aisiais Berlyno festivalyje įvertintas kaip geriausias debiutas ir pasidalinęs sidabrinį lokį, režisierės Pernille Fischer Christensen kūrinys perka tema, stiliumi, išradingais sprendimais ir puikia vaidyba. Du butai ir dvi kaimynės: viską-turinti/self-made Charlotte ir paslaptingoji Veronika, kuri… dar ne visai moteris. Galiu greit įsivaizduoti, jog butas – tai žmogaus smegenys, ego, ar tiesiog moteris per se, ir tada žiūrėti filmą sekdamas du atskirus siužetus, kurie iš tiesų vyksta personažų viduje, nebūtinai išorėje. Kol kas tai vienintelis filmas, išprovokavęs nevienareikšmišką publikos reakciją: vieni plojo stipriai palaikydami, kiti neplojo… stipriai nepalaikydami, o treti plojo stipriai ironizuodami.

Penkta diena

„Rėkiantys vyrai“

Rėkiančių vyrų choras įsikūrė 1987-ais, Suomijoje. Rėkė rėkė, paskui išgarsėjo, pradėjo važinėti po šiuolaikinio meno festivalius ir net išleido keletą albumų. Apie juos ir dokumentinis filmas – panašiai skandinaviškai [ne]juokingas, grubus ir stačiokiškas, kaip ir pats choras. Teisybės dėlei tektų pridurti, jog filmui trūksta informatyvumo, įtampos, atstumo nuo savo veikėjų, ar bent vieno iš šių mielų bruožų.

„Aš čia buvau“

Estai šį režisieriaus Rene Vilbre filmą pateiks gerb. Oskarams. Veiksmo čia daug, narkotikų dar daugiau, sekso irgi yra. Ir dramaturgija yra, ir stilius – nors abu jie per dažnai sutrūkčioja įtartinai reklamiškomis scenomis/sprendimais. Kruvinas moksleivio kelias į narkotikų verslą – tema, kuri (gal ne visai etiškai išduosiu) pastaruoju metu kabojo ir lietuviško kino ore. Jeigu tas „kabojimas“ kada nors išsivystys į filmą, turėsim su kuo palyginti.

„Penkios kliūtys“

Lars von Trier surengia savotišką workshopą danų režisieriui ir poetui Jørgen Leth. Jørgen turi penkis kartus perkurti savo kultinį eksperimentinį trumpametražį „Tobulas žmogus“ (1967). Kiekvieną kartą jis susiduria su kliūtimis, kurias nurodo vis sadistiškiau nusiteikęs Larsas, panašėjantis į žiaurius savo filmų herojus. „Penkios kliūtys“ kalba apie du skirtingus kūrėjus ir jų konfliktą, apie meną/žmogų, estetiką/etiką, dokumentiką/eksperimentinį kiną ir kt. Temos keistai persilieja į pačią filmo formą ir palieka žiūrovą sutrikusį, bet sužinojusį šį ir tą bent jau apie pačius režisierius.

Šešta diena

„Huldufolk – pasislėpę žmonės“

Bretonas sakė, kas siurrealistiškiausia šalis – Meksika, bet mums vis atrodo, kad Islandija. Ne tik pirmi pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir išaugino SIGUR RóS, bet dar, pasirodo, tiki akmenyse „pasislėpusiais žmonėmis“ (elfais ir pan.). Pasak šio filmo, 90 procentų Islandijos gyventojų neprieštarautų minčiai, jog huldufolk gali egzistuoti, o 10 procentų mano, kad jie tikrai yra. Dėl šios informacijos ir ne sykį matytų, gražių Islandijos vaizdų/muzikos filmą pamatyti lyg ir verta.

„Raudonasis Kakadu“

Prieš seansą filmą pristačiusi festivalio organizatorė dr. Gražina Arlickaitė patarė įsidėmėti vokiečių režisieriaus pavardę – Dominik Graf. Įsidėmėjau. Ir tikiu, kad filmas ras savo auditoriją; vis dėlto man kaip tik režisūriniai sprendimai pasirodė suvelti ir nepateisinami. Gyvenimiška istorija apie jaunų žmonių gyvenimą VDR (prieš pastatant Berlyno sieną), pasakojama tarsi nesiejant vienos scenos su kita, pametant siužetą ir išsigandus prie jo grįžtant. Muzika (ir ne vien muzika) filmo pradžioje bando kurti makabrišką groteską, o paskui nutyla iki foninės „geriausia, kai negirdi“ logikos. Iš gyvenimiškos filmo nuotaikos iškrenta dirbtinai komiški/žiūroviški momentai. Nuostabu, kad istorija pasakojama nestandartiškai (priešingai nei taip pat apie VDR kalbėjęs jaudinantis filmas „Kitų gyvenimai“), bet kai nesukuriamos savitos taisyklės, nėra ir stiliaus.

Septinta diena

„Punk Royal – etiketė ant užpakalio“

„Punk Royal – etiketė ant užpakalio“ – valandos trukmės dokumentinis filmas apie greit išgarsėjusį ir greit sužlugusį drabužių brendą „Punk Royal“. Jį 2001-ais sugalvojo viena Kopenhagos draugų kompanija, ant padėvėtų karinių drabužių prispaudusi Punk Royal, tokiu būdu įtinkant pirkėjams visame pasaulyje. Deja, nei brendas, nei jo kūrėjai, nei pats dokumentinis filmas neatrodo itin gražiai, patraukliai, ar stilingai.

„Auštant“

Filmas rodomas „Scanoramos“ klasikos“ programoje, todėl ORE.lt apie jį jau rašėme. Trys aštrios istorijos iš švedų šeimų gyvenimų pasakojamos su skandinavams būdingais atributais – krizėmis, neištikimybe, skyrybomis, tėvų/vaikų/žmonų/vyrų santykiais – bet ir su netikėtais sprendimais, tarkim: sutartine moterų isterija. Charakteringos isterijos kine kartais ilgu, visgi 2004-ųjų Berlyno „Auksinio lokio“ nominantas lėtai įsibėgėja ir trina banalias peripetijas atkakliai jų neironizuodamas, todėl filmo žiūrėjimas ima varginti.

„Maskva, Belgija“

Apie skyrybas, šeimos santykius ir patį gyvenimą visai kitaip kalba belgų filmas „Maskva, Belgija“ (Maskva čia susijusi su Rusija taip pat, kiek Paryžius su Teksasu filme „Paryžius, Teksasas“ – t.y., niekaip). Šių metų Kanų kino festivalyje „Maskva, Belgija“ buvo rodytas ne pagrindinėje programoje, o „Kritikų savaitėje“ – tačiau filmas sukėlė nemažą susidomėjimą, tikriausiai todėl, kad festivaliuose visi būna išsiilgę nuotaiką keliančių, nepretenzingų, suprantamų, žiūroviškų ir bent iš pirmo žvilgsnio nebanalių filmų. Toks ir yra „Maskva, Belgija“, pasakojantis apie tvirtą moteriškę, kuriai teks įsimylėti ir suprasti, kad „normalus gyvenimas“ nėra tai, apie ką galėtum papasakoti draugams.

„Atominis karas“

„Scanorama“ tęsia pažintį su dokumentikos žanrą gerokai sulaužiusiu režisieriumi Peter Watkins. Šiemet programoje – keturi jo filmai: „Kulodenas“, „Bausmių parkas“, „Komuna“ ir „Atominis karas“. Nemažą savo gyvenimo dalį Lietuvoje praleidęs režisierius už pastarąjį filmą 1967-ais buvo apdovanotas Oskaru už geriausią dokumentinį filmą, nors filmas… nėra dokumentinis. Tai fiktyvus pasakojimas apie galimo atominio karo pasekmes. Filmą sukurti užsakė BBC, bet pamačiusi rezultatą uždraudė filmo rodymą, ir jokia televizija nedrįso transliuoti „Atominio karo“ dar 25 metus. Ne mažiau žiaurus nei Alain Resnais „Naktis ir rūkas“, filmas atsisako poezijos ir paguodžiančio moralinio (tuo labiau ideologinio) vertinimo, gal todėl išlieka itin įdomus ir šiandien.

Aštunta diena

„Ilgesys“

Po seanso plojau tik aš ir šalia sėdėjusi kolegė. Tai reiškia, jog kitiems žiūrovams „Ilgesys“ labai nepatiko, nes vidutiniškai įsivertintus filmus jie linkę apiploti inertiškai. Ką darysi; mano manymu, tai vienas geriausių šių metų „Scanoramos“ filmų. Vokiečių režisierė ir scenarijaus autorė Valeska Grisebach padirbėjo tiksliai, kruopščiai ir užtikrintai. Istorija – banali ir paprasta: vyras myli moterį, bet geidžia kitos, todėl viskas baigiasi tragiškai. O tragiškiausia kaip tik tai, kad tikslios naratyvo baigties mes taip ir nesužinome – likimai įšaldomi kulminacijoje, o atomazgą galime tik spėti: kartu su gatvės vaikais, kurie apkalba kažkur nugirstą/ką tik mums matytą istoriją. Atsisakant naratyvo prasmės iliuzijos (nes be atomazgos nėra ir pamokslo, raminančios žinutės – Kovok Arba Mirk, Mylėk Iki Galo, Būk Savimi), tarsi teigiama, kad lygiai taip nėra ir gyvenimo prasmės (arba ji negali būti reprezentuota). Yra tik ilgesys. Aš irgi ilgiuosi. Toks režisierės kalbėjimas gal ir naivus, bet kartu sąmoningas ir todėl taiklus.

„Bėdos dėl moskitų ir kitos istorijos“

Itin nuobodus bulgarų filmas, kuris tikriausiai yra dokumentinis, pasakoja apie miestelį, kuris rūpinasi dėl bjaurių uodų, o, kaip išaiškėja, dar ir slepia žiaurią praeitį – (beveik) palaidotas viltis dėl atominės elektrinės, buvusių koncentracijos stovyklų žiaurumus ir kt. Filmo medžiaga gal ir įdomi, tačiau taip piktybiškai ir beprasmiškai išmaišyta, jog ją žiūrėti tikrai sunku. Įmanoma sieti XX a. tragedijų absurdą su filmo autorių sprendimu nerodyti ir neleisti išgirsti nei vieno iš tų uodų, kurie taip nervina miestelio gyventojus. Bet tai nepadės, nes panašios temos kino istorijoje vis tiek semiamos daug išradingesniais ir nuoseklesniais būdais.

„Netikėtai“

„Netikėtai“, žinoma, paradoksalus pavadinimas filmui, kuriame viskas vyksta taip, kaip tikiesi. Vis dėlto tai, kas standartiška, nebūtinai yra pikta, todėl švedišką istoriją apie tėvo ir sūnaus santykius po jų šeimą sužlugdžiusios avarijos kai kam žiūrėti bus įdomu. Tik gaila, kai siužetas, personažai ir situacijos pameta logiką, sąmojį ir patrauklumą, taip pratindami žiūrovus prie blankios melodramos.

Devinta diena

„Žmogus-arklys“

Tai filmas apie kaimo Žmogų ir jo Arklį (nesupainioti su filmu apie kaimo Žmogų ir jo Paršą, t.y. Janinos Lapinskaitės „Venacijaus gyvenimu ir Cezario mirtimi“). Prieš premjerą debiutuojantis dokumentinio filmo režisierius Audrius Mickevičius prasitarė, jog jo širdis liko ilgesnėje filmo versijoje, kuri, jis tikisi, kada nors taip pat pasieks ekranus. Dėl šios priežasties pamatytą filmo versiją vertinti dar sunkiau, o tikriausiai nelabai ir naudinga. Kaip ir tikėtasi, „Žmogus-arklys“ tęsia Lietuvos poetinės dokumentikos tradicijas, nebando jų savaip interpretuoti ir todėl tiek stiliumi, tiek turiniu nusileidžia Arūnui Mateliui, Audriui Stoniui, Šarūnui Bartui ir kt.

„Nebijau“

Paryžiaus priemiesčiai ir jų jaunimėlis. Apie juos – gyvenimiškai, tikroviškai (filme puikiai vaidina neprofesionalūs aktoriai), nors kartais realybę sutrukdant keistais išoriniais efektais (nebyliojo kino titras; juodai baltas repas). Debiutinis prancūzų režisierės Audrey Estrougo filmas vieną istoriją pasakoja du kartus – iš pradžių dėmesį skirdamas vyrams, kurie nori moterų, o paskui moterims, kurios nori vyrų. Įdomus, bet pernelyg ramus debiutas.

„Juodasis gvazdikėlis“

Švedų filmas pasakoja apie Harald Edelstam, švedų ambasadorių Čilėje, kuris 70-aisiais gera valia išgelbėjo daugybę gyvybių (it koks Šindleris Krokuvoje, ar Sugihara Kaune). Tiek čiliečiai, tiek švedai filme kalba angliškai, todėl vaidyba atrodo nors ir įtikinama, bet šiek tiek oficiali. „Juodasis gvazdikėlis“ – realistiškas, informatyvus ir humanistinis kūrinys, galbūt per daug tvarkingas, kad ką nors sužavėtų.

„Europos kino akademijos laureatai ir nominantai 2007“

Dvylika trumpametražių, nominuotų Europos kino akademijos apdovanojimui, ir vienas jį laimėjęs. Seansas mėgaujasi nenuobodžiai (!) pateiktomis europietiškomis vertybėmis: skirtybėmis, saugumu, autoironija. Dr. Gražina Arlickaitė pažadėjo, jog bendradarbiavimas su Europos kino akademija (kurios narė ji pati yra) kitų metų „Scanoramoje“ atsispindės dar smarkiau.

Dešimta diena

„Stalo teniso karalius“

„Stalo teniso karalius“ pasakoja apie apkūnų ir vienišą paauglį, kuriam geriausiai sekasi žaisti stalo tenisą. Švedų filmas, perpintas įvairiomis šeimos peripetijomis, prasideda, kai minėtas storulis mušinėja menamą kamuoliuką tiesiog lauke – mes tuo tarpu girdime mušinėjimo garsą ir prisimename Antonioni „Blow-up“. Nuotaikingame filme taip pat kritiškai atsiliepiama apie amerikiečius, gal todėl „Stalo teniso karalius“ laimėjo šių metų Sundance apdovanojimą už geriausią užsienio filmą.

„Garso veidrodis“

Mika Kaurismäki siūlo dokumentinį filmą, sekantį džiazuotoją Bill Cobhan po Suomiją, Šveicariją ir Braziliją. Filmas apie muziką ir ritmą leis gerai pasijusti; taip pat pajausti muziką autistų ausimis. Gal norėtųsi dar daugiau muzikos, bet būgnai yra jėga, o jų čia daug.

„Dangaus širdis“

Danijoje gimusio režisieriaus Simon Staho filmą pristatė viena iš keturių pagrindinių filmo aktorių – švedų kino ir teatro žvaigždė Lena Endre. Charizmatiška tiek realybėje, tiek ekrane – kaip ir kiti „Dangaus širdies“ aktoriai, dėl kurių vaidybos, įkalintos stambiuose planuose, filmas pasiseka. Dvi poros, dvi santuokos ir skyrybos – iš arti, nors kartais per paprastais sprendimais.

„Siaubingai laimingas“

Festivalį uždaręs danų filmas – tikrai išradingos dramaturgija ir gera vaidyba, tačiau suerzins tuos, kurie nemėgsta skandinaviško/Anders Thomas Jensen, arba brolių Coenų stiliaus cinizmo. Įdomesnis nei minėtų režisierių paskutiniai filmai tuo, jog istorija apie į neįtikėtiną kriminalą įsivėlusį policininką ir keistus miestelio gyventojus, gali būti perskaityta kaip danų visuomenės alegorija – netgi dviem atžvilgiais. Visų pirma: Hamletas sakė, jog Danija – kalėjimas; „Siaubingai laimingas“ parodo, jog bet kokios (demokratiškos) visuomenės pagrindas yra melas – Hamletas tą irgi suprato ir tokią visuomenę paskui save nusinešė velniop, o „Siaubingai laimingo“ herojus su tokia visuomene susitaiko (todėl filmą vadinu cinišku).

Kodėl kitokia pabaiga ir nebūtų įmanoma? Čia ateina visų antra – „Siaubingai laimingas“ yra būtent danų visuomenės alegorija dar ir todėl, kad sukurta išnaudojant paranojiškus danų jausmus (šiuo atveju vartoju „danus“ kaip idealios visuomenės įvaizdį – pagal ne kartą skaičiuotą laimės indeksą, danai yra laimingiausi pasaulyje). Visas filmo vyksmas yra laužtas iš piršto (nors filmo pradžioje parašyta, jog siužetas kaip tik paremtas tikrais įvykiais, bet realybė irgi gali atrodyti „laužta iš piršto“, todėl tai neturi reikšmės), pateisinamas būtent tik žiūrovo paranoja – atseit, negali juk viskas (Danijoje) būti taip gerai, kaip yra (todėl filmą vėl vadinu cinišku). „Siaubingai laimingas“ – naujas filmas, neseniai laimėjęs pagrindinį Karlovy Varų festivalio apdovanojimą, tvirtai sudėtas, surežisuotas ir suvaidintas, todėl daug kam neabejotinai tapsiantis geriausiu festivalio filmu.

P.S.: „Scanorama 2008“ jau pradėjo rodytis Kaune, o greit pasirodys ir Klaipėdoje. Kitais metais „Scanorama“ trenks dar smarkiau: kaista galva vien jau pagalvojus, kad Bronius Kutavičius rašo muziką Carl Theodor Dreyerio „Žanos d‘Ark kančioms“.