Dangui 15 metų

Dangus – daugiaprasmė, įvairiaspalvė, paslaptinga regimybė slepianti dar gilesnius tolius. Panašiai galėčiau apibūdinti ir leidyklą Dangus, jau 15 metų veikiančią Lietuvoje. Baltic, neofolk, experimental ir kt. stiliai yra tyrai, kuriuose plaikstosi Dangaus vėliava, tačiau per 15 metų buvo visko. „Mėnuo Juodaragis“, „Kunigunda Lunaria“, „Velnių Malūnas“, „Auszra“ ir kiti Dangaus renginiai surenka per ilgą laiką susiformavusią bendruomenę, kuri vėliau bendrauja ir virtualiai. Ir, anot vieno mano draugo, jeigu visi nesislapstytų po paslaptingais avatarais, o parodytų savo tikrą veidą internete, tai dar intensyviau bendrautų ir realybėje, nes matosi tai dažnai, bet nežino kad su nuolatiniais web pašnekovais.

Gimtadienis neeilinis, neeilinėje aplinkoje imituojančioje dangaus skliautą – Vilniaus planetariume. Ir kodėl gi ten iki šiol nevyko jokie panašūs renginiai? Postsovietinė kosminė estetika, senoviniai projektavimo aparatai, „žvaigždžių mašina“ ir patys planetariumo darbuotojai įsiliejo į veiksmą ir užkūrė ekskliuzyvinį garso ir vaizdo eksperimentą. Dalyvavo šie muzikiniai projektai: Girnų giesmės, Skardas, Kūlgrinda, Atalyja, Lauxna Lauksna ir Wejdas.

Aišku, Ugniaus Liogės – Dangaus Generalinio – kalba buvo. Ugnius dėkojo draugams ir kvietė į naują parduotuvėlę Užupyje, kurioje galėsim įsigyti Dangaus produkcijos ir maloniai praleisti laiką. Keli nuoširdūs sveikinimai ir dovanos buvo taip pat, tačiau stalo su mišrainėmis ir tribūnos – tikrai ne, taigi niekas neužgožė audiovizualinio įspūdžio. Beje, nuo Ore Dangui atiteko juodas orinis balionėlis su baltomis žvaigždėmis.

Girnų giesmės ir jų magas Liukas atvėrė dangaus vartus ir supratome, kad susirinkome ne tik atlošus galvą pasėdėti, bet ir susilieti su galaktikomis visu savimi. Planetariumo skliautą raižė planetos, ūkai ir žvaigždynai. Įspūdis beveik gniaužė kvapą.

Retai gyvai pasirodantis Skardas savo gan trankią elektroniką maišydamas su ambient nardino mus į kosminę odisėją vis giliau. Planetos sukosi dar įmantriau ir susidarė įspūdis, kad planetariumo VJ arba klausosi panašios muzikos, arba, kaip šalia lubas „pleškinantis“ fotografas paantrino, greičiausiai jie nuo rodymo moksleiviams po vieną „skaidrę“ jau pavargo ir nori išsilieti normaliai. Ir tą darė visu pajėgumu, pagilindami muzikos teikiamas emocijas.

Išklausėme ir planetariumo programą. Buvo smagu ir naudinga, fone skambėjusi muzika, nesikeičianti jau kelis dešimtmečius, mus nuteikė šmaikščiai romantiškai kelionei į praeitį mokyklos takeliu, žinių praplėsti ir pasisemti.

Kulgrinda išsiskyrė grynai liaudiškais motyvais, primindama, kad apie Dangų lietuviais nuo senų senovės giedodavo.

Atalyja pasirodė įvairiais sąstatais, tačiau buvo labiau kamerinė nei įprasta ir variavo nuo meditacinės kanklių partijos iki folk rokinio kvarteto. Gražu, intymu, o svarbiausia šilta ir jauku paliko.

Buvo ir siurprizas – Vaidoto Digimo filmas apie praėjusį „Mėnuo Juodaragį“ Zaraso saloje Zarasuose. Filmas buvo rodomas ant LABAI didelio ekrano (to paties dangaus skliauto) todėl pasijutome kaip kino salėje žiūrėdami filmą, kurio kūrime patys netiesiogiai dalyvavome.

Lauxna Lauksna ėmėsi kelti mūsų ūpą. Povkė ir Vytas sutrenkė padorų tarpgalaktinį maršiuką, po kurio skliautu žvaigždelės jau ne vylingai sukosi, o tiesiog griaudėjo meteorai ir sproginėjo supernovos. Buvo šiek tiek techninių trukdžių, bet tą vakarą viskas tiko, netgi publikos šūksniai „jūs ne rokeriai“. Vyrams viskas buvo nė motais, jie, varė savo vagą, „valdė“ suktinį ir dainavo pa barabanam.

Kulminacija – Wejdas. Jų pasirodymas buvo 1993 metų seto refleksija, apipinta vokalo partijomis, birbynės, molinių švilpių garsais ir ambiento guru Donato Bielkausko kuriamu fonu. Visa tai vertė mūsų mintis skrieti nevaržomai, o planetariumas tapo atskira planeta besisukančia kartu su mumis beribiame Danguje nebepavaldžiame jokiam laikui.

Ir tada planetariumo darbuotojai kirto savo kozirį – Wejdo pasirodymo pabaigoje parodė iškiliausius Vilniaus miesto architektūros pastatus (Katedra, Prezidentūra ir kt), taip išspausdami dar vieną mokyklinį šypsnį veiduose ir „meistriškai“ nuleisdami mus ant žemės tiesiog per akimirką.

Pratęsimas jaukiame draugų rate toliau klausantis mažiau gyvos muzikos vyko „Baltuose drambliuose“.