FIN: Berlinalė 2009

Intymūs dienoraščiai iš Berlyno kino festivalio, paremti tikrais įvykiais.

Vasario 3

Berlynas, vakaras. Alex gyvena Ženevoje. Su tėčiu kalba prancūziškai, su mama ispaniškai, su seserimis – portugališkai. Bet Šveicarijoje jis gyvena su sąlyga, kad dažnokai atvažiuoja į Berlyną (kur kalba angliškai).

Jei dažnokai į Berlyną netvažiuotų – neišgyventų, sako jis.

Vasario 4

Tris kartus pasiklydęs radau Berlinale Service Center, kur pasiėmiau „talento“ akreditaciją. Esu vienas iš patekusių į „Berlinale Talent Campus“, septintą kartą organizuojamus mokymus jauniems kino talentams. Per šešias dienas turėčiau išklausyti Tilda Swinton (aktorė, šių metų Berlyno festivalio komisijos pirmininkė), Janusz Kaminski (Spielbergo operatorius, nušovęs jam viską po „Šindlerio sąrašo“), Christophe Honoré ir daugybės kitų. Taip pat turėčiau daug šypsotis ir ieškoti potencialių (kino) partnerių ar finansuotojų.

Be manęs, į šių metų Talent Campus pateko Juratė Samulionytė („Nerutina“), Rasa Juškevičiūtė; iš viso atrinkti 350 dalyvių iš 106 skirtingų šalių.

Vasario 5

Berlinalė pamažu prasideda. Atidarymo filmas – Tom Tykwer („Bėk Lola, bėk“, „Kvepalai“) „International“. Interpolo agentas (akt. Clive Owen) ir New York teismo prokurorė (akt. Naomi Watts) šauniai pasikauna vardan Tiesos, kurios šiuolaikinis pasaulis (aka. kapitalizmas) juk ilgisi/nebejunta. Miestas po miesto (Berlynas, Milanas, Stambulas) ir internacionalinis bankų tinklo sąmokslas pamažu aiškėja. Politiškai įelektrintas trileris savo sprendimais kartais prajuokina, kartais įtikina; sužavi šalti ir erdvūs miestų kadrai; sugniaužia susišaudymo scena Gugenhaimo muziejuje, kai video meno projekcijas į šipulius dekonstruoja teisybės ieškojimas (kita vertus, žinoma, daugiausiai šaudo kaip tik teisybės ieškotojų priešai).

Pirmas Tom Tykwer darbas Holivude rimuojasi su finansine krize, nors spaudos konferencijoje režisierius tvirtino, jog kuriant filmą jos dar nesimatė. Clive Owen teigė, jog jį filmo scenarijus sužavėjo priminęs septinto dešimtmečio politinius (paranojos) trilerius.

Ironiška, kad prabangų filmą, kritikuojantį [kapitalistinę] sistemą remia viena didžiausių pasaulio media kompanijų „Reality Media“. Į klausimą apie tai „Hollywood reporter“ interviu Tom Tykwer atsako, jog „/…/toks prieštaringumas yra mūsų kasdienybė. Mes bandom būti ekologiškais, bet kiekvieną kartą lipam į automobilius žinodami, kad prisidedam prie problemos. Išeities nėra.“. Egzistenciškai taria Tykwer, tarsi patvirtindamas, jog žiūrėti jo filmus – tikrai jokia išeitis.

Antra pagal svarbą Berlinalės programa „Panorama“ šiemet vyksta trisdešimtą kartą; programa atsidarė danų aktorės debiutiniu filmu „Human Zoo“, pasakojančiu apie Adrią, pusiau serbę, pusiau albanę – apie jos žiaurią praeitį Kosovo kare ir sunkią dabartį Marselyje. Gudrus, politinis, stačiokiškas kinas ima aršias pozicijas lyčių ar karo klausimais, bet motyvacijos žiūrėti filmą iki pabaigos gali pritrūkti. Pati režisierė – charizmatiška ir energinga, todėl jos sąmojingi komentarai prieš ir po filmo nuteikė gerai. Filmas – ne itin, nes bloga aktorių vaidyba ir chaotiškas scenarijus atrodo panašus į stilių gal tik pirmas dvidešimt minučių.

Vasario 6

Rytą pradėjau solidžiu Stephen Daldry („Bilis Eliotas“, „Valandos“) „Skaitytoju“. Profesionalus scenarijus (David Hare), profesionalūs aktoriai (Kate Winslet, David Kross). Pokario Vokietijoje jaunuolis myli moterį, o po kiek metų, jau studijuodamas, sutinka ją teisme, teisiamą dėl nusikaltimų karo metais. Kontraversišką temą supynė jau Bernhard Schlink romanas, pagal kurį pastatytas šis filmas. Visgi nemažai posūkių tampa įtikinami tik dramaturginių triukų dėka, ir filmas beldžiasi į širdį kažkaip ne iš esmės. Winslet/Berg nuolatinis seksas, persmelktas „moralinio nerimo“, kita vertus, mažai ką įkaitins. Pažiūrėti būtina literatams, kuriems patiks, kaip „Odisėja“. „Dama su šuniuku“, „Ledi Čaterli“ ir kiti tekstai pinasi su „Skaitytoju“.

Annette K. Olesen „Kareivukas“ prie ekrano smeigia aktorės Trine Dyrlhom („Šventė“, „Muilo opera“) akimis. Ji kareivė, jos tėtis prekiauja imigrantėmis (filme sušnara ir lietuviškas pasas); tarp jų turės daug ko įvykti, kad baigtųsi filmas. Įdomios temos, bet pakeliui į pabaigą filmas išsikvepia supaprastintais sprendimais.

Truputėlį karščiuodamas prisėdau filmų, palaikančių gėjų teises, peržiūroje. Dokumentinis trumpametražis „Sarajevo queer filmų festivalis“ pristatė organizatorių kovą su aršiais homofobais, ribota viešąja nuomone, ciniška valdžios laikysena. Dokumentinis filmas, spėju, buvo sumontuotas Movie Makeriu, bet medžiaga vis tiek autentiška, įdomi, jausminga. Į peržiūrą atvykusios filmo autorės pažadėjo kitais metais festivalį vėl organizuoti.

Pilno metražo dokumentinis filmas „Ribų miestas“ (City of borders) pasakoja apie Jeruzalę, kurioje „ribos“ skiria žydus nuo arabų, gėjus nuo heteroseksualų, tikinčius nuo ateistų ir t.t. Visi jie nusitrindavo ribas spalvingame gėjų klube „Shushan“, kurį po kelių metų darbų visgi tenka uždaryti – per mažai auditorijos/pinigų.

Kad ir kaip kam nors nepatiktų politinis korektiškumas, neva sugraužiantis „autentišką“ meniškumą, Berlynas jau toks. Į festivalio filmus gausiai eina patys miestiečiai, kurių kultūra ir istorija diktuoja filmų kultūrą. Berlinalė turi savo auditoriją, kuriai nuomonė apie perdėtą meno politizavimą labai nuoširdžiai nerūpi.

„Ribų miestas“ – ne vienintelis filmas, ginantis gėjų teises „Panoramos“ programoje. „Panorama“, šiemet švenčianti trisdešimtmetį, bent jau pastaruosius dvidešimt metų visada buvo daugiau ar mažiau gėjiška. Šiemet ją, be kitų, sudaro keli filmai apie Harvey Milk, taip pat apie Joe Dallessandro, Quentin Crisp ir kt. Berlyno festivalyje tradiciškai bus įteiktas ir „Teddy“ apdovanojimas už geriausią filmą LGBT tema. Vėlgi, tai tikrai ne priverstinė pagarba „kitokiam“, erdvė alternatyvoms ar „nemaloni“ žodžio laisvės „kaina“. Tai gyvenimo dalis, kuri, kitaip nei Lietuvoje, tiesiog nėra slepiama.

Beje, tiek Sean Penn, tiek meistriškai aktoriaus įkūnytas Harvey Milk turi lietuviškų-žydiškų šaknų; o atviras gėjus, Berlyno meras Klausas Voveraitis – lietuviškų/prusiškų (?). Tad akivaizdu, kad kova prieš gėjų diskriminaciją glūdi lietuvių kraujyje, genuose ir širdyje.

Vasario 7-13

Prasidėjus Berlinale Talent Campus, nebeliko laiko. Ką tik grįžau iš paskutinio, papildomo Campus įvykio – išskirtinio susitikimo su Willem Dafoe; todėl iškart bandau dalintis įspūdžiais.

Na ką gi, pasidžiaukime: gal tik du iš keliasdešimt talentų, su kuriais susipažinau, paklausė, ar mes kalbame rusiškai; buvo gi ir tokių, kurie lankėsi Lietuvoje/nagrinėjo indoeuropietišką mūsų kalbos kilmę/rašė mokslinį darbą apie Meką/susitiko Meką ir pagalvojo, kad jis arogantiškas, bet vis tiek toliau dievino jo filmus/susitiko Meką du kartus ir pagalvojo, kad jis arogantiškas/rodė Barto filmus programoje, kurią sudarinėjo/girdėjo, kad konservatoriai nesilaiko per rinkimus duotų pažadų, ir todėl tauta daužo langus.

Dar sutikau Talent Press dalyvį, vieną iš aštuonių „talentingųjų“ kino kritikų, kurio pavardė – Kurtinaitis. Mat jo senelis lietuvis. Kitas gi talentas paminėjo, kad norėtų apsilankyti Lietuvoje, nes jo vaikino senelis – vėlgi lietuvis (bet nebe Kurtinaitis).

Kalbu apie tautybę, nes tai antras klausimas, kurį užduodi naujai užkalbintam talentui (pirmas – koks tavo vardas; Romas; kaip Italijos sostinė su S gale; žinau, kad nejuokinga; ne, aš ne iš Italijos).

Jis iš Tokijo, filmuoja komercinį veiksmo filmą, iš anksto susitaręs su platinimo firmomis – kitaip negalėtų pretenduoti į finansavimą.

Ji iš Amerikos, savo satyrą apie „homoseksualumo virusą“ sukūrė už pinigus, padovanotus bendradarbės (tuomet ji apsiverkė); taip pat už pasiskolintus iš homofobiškos mamos.

Jis iš Vokietijos, kol kas vaidino tik teatre ir TV melodramose, todėl prašo sumąstyti jam ką nors įdomesnio.

Kelios minutės prisistatymo, vizitinė, jei įdomu – pokalbis, jei įdomu – koprodukcija (dviejų ar daugiau šalių kūrybinis/finansinis bendradarbiavimas).

Arba atsitiktinis seksas. Per visas septynias Berlinale Talent Campus buvo užtaisyti apie trisdešimt vaikų, juokauja Berlinalės direktorius Dieter Kosslick.

Kinas, seksas ir koprodukcija – pabandyk surasti du skirtumus, jei gudrus.

Daugumą kino profesionalų „pamokų“ greitai galėsite pamatyti www.berlinale-talentcampus.de, todėl neketinu jų atpasakoti.

Pats išdrįsau užduoti 2 klausimus – vieną Christophe Honoré, kitą Tom Tykwer. Christophe paklausiau, ar artimo žmogaus mirties motyvas jo filmuose gali būti suprastas kaip postmodernios visuomenės metafora, ar ši tema jam artima dėl asmeninių priežasčių. Jis atsakė, jog jo tėvas mirė, kai jam buvo penkiolika, ir tai tikrai jį smarkiai paveikė; kita vertus, rašydamas į „Cahiers du cinéma“ jis juto „kino mirties“ nuotaiką, kurią Vokietijoje, jo manymu, perteikė Wim Wenders. Kurti filmus dabar ir kurti, kaip kūrė Truffaut – tikrai ne tas pats, reziumavo Christophe.

Tom Tykwer paklausiau, kaip jis vertina šiuolaikinį video meną; jo filme „International“, primenu, įspūdingoje susišaudymo scenoje į šipulius sudaužomi Gugenhaime eksponuojami šiuolaikinio meno klipai. Jis [nusišypsojo ir] atsakė, jog kritikams į šį klausimą neatsakinėja; vis dėlto sceną jis vertintų taip, jog „blogiečiai“ negali sušaudyti meno esmės, kultūrinių vertybių, nesvarbu, kad sunaikina konkrečius fizinius kūrinius. Man atrodo akivaizdi ir kita interpretacija/paralelė: herojaus ir korumpuotos visuomenės konfliktas vs. žanrinio kino ir video meno santykis su „tiesa“.

Geriausia, ką parsivešiu iš Campus – tai pasitikėjimas savimi, kurį Lietuvoje išlaikyti įmanoma tik su sudėtingais neurotiškais pertrūkiais.

Vasario 14-16

Talent Campus jau tolsta.

Pamažu suprantu, kad Berlyne vyko kino festivalis. Ir štai jis baigėsi. Tilda Swinton jau skirsto prizus.

„Aukso lokį“ pelnė Claudios Llosos „Sielvarto pienas“, liūdna istorija iš Peru.

„Sidabro lokys“ už filmą (žiūri grand prix) perskeltas vokiečių „Visi kiti“ ir Urugvajaus „Gigantui“.

„Sidabro lokys“ už režisūrą – Asghar Farhadi, „Apie Elę“

„Sidabro lokys“ aktorei – Birgit Minichmayr, „Visi kiti“

„Sidabro lokys“ aktoriui – Sotigui Kouyate, „Londono upė“

“Sidabro lokys“ už scenarijų – Oren Moverman and Alessandro Camon, „Pasiuntinys“

Išskirtinis „Sidabro lokys“ už geriausią garso režisūrą – Gábor Erdély and Tamás Székely, „Katalin Varga“

Alfred Bauer prizas – Adrián Biniez už „Gigantą“ ir Andrzej Wajda už „Ajeras“

Nei vieno šių filmų pamatyti nespėjau.

Spėjau pažiūrėti labiausiai kritikų nušvilptą Lukas Moodyssono „Mamutą“, kuris man visai patiko dėl Gael Garcia Bernal, Michelle Williams ir kitų aktorių įtikinamos vaidybos banaliose situacijose (amerikiečių kapitalistų šeimynėlė; vienas darbo reikalais išvyksta į Tailandą ir ilgisi prasmės), dėl mažai ką išsprendžiančios pabaigos ir nuotaikos, primenančios „Pasiklydę vertime“ ar „Amerikos grožybės“.

Mačiau ir naujausią Costa-Gavras filmą „Rojus rytuose“, žavintį ironišku naratyvu apie seksualų nelegalų emigrantą, kurį Europoje visi norėtų pamylėti, bet tik trumpam. 70 mm juostas sukančioje retrospektyvoje regėjau įspūdingą Mankiewicz „Kleopatrą“, o eksperimentinių filmų ir menų programoje „Forum expanded“ mąsčiau apie jaunų menininkų trumpametražius.

Tenoriu pasakyti, jog Berlinalė – neaprėpiamas festivalis. O taip pat: laisvas, demokratiškas, politiškas, seksualus.

Barbara (viena Talent Campus dalyvių, – red. past.) sakė, kad atrodau kaip „Variety“ kritikas. Bet čia tik tada, kai reikėjo apsimesti žurnalistu ir paimti nemokamo vandens. Kai pamiršau užrakinti jos automobilio dureles, ji atkreipė dėmesį: „I‘m not your mummy!“.

Chéreau „Intymumas“, beje, 2001-ųjų Berlyne laimėjo „Aukso lokį“.