Lietuviškos postmuzikos gimimo štrichai: Wejdas

Wejdas – vieni pirmųjų postmuzikos kūrėjų Lietuvoje, pagimdę vienintelį pasaulyje amber folk tituluojamą projektą. Šioje publikacijoje kartu su Wejdas kūrėju apžvelgsiu Lietuvos postmuzikos pradžią ir tolesnę jos raidą.

Donatas Bielkauskas ir Darius Gerulaitis grupę-projektą Wejdas sukūrė 1994 metais Jurbarke. Tai buvo bene pirmasis tamsios ambient muzikos projektas Lietuvoje, turintis aiškias ir gilias sąsajas su etnine baltų muzika, sakraline Prūsijos erdve. Originalus ir novatoriškas projektas greitai patraukė tuomet dar tik besiformuojančios Lietuvos darkwave scenos klausytojų dėmesį, bet sudomino ir užsieniečius. Darius šiai muzikai sugalvojo terminą amber ambient (gintarinis ambient), vėliau tapusį etaloniniu apibūdinimu

1994-aisiais pasirodė du pirmieji kasetiniai albumai – Į tamsą ir Saulei tekant. Po metų sekė Dykra ir Without Sleep (beje, šis albumas išleistas Portugalijoje). 1997-aisiais išleistas albumas Wejdas – vėlgi ne Lietuvoje, juo susidomėjo žymi JAV firma „Red Stream“. Vėliau muzikantai sukūrė savo projektus – D. Gerulaitis (kartu sy GyS, Gyčiu Skudžinsku) – ŠALIkaPALIKAU (vėliau pavadintą Ensemble SP), D. Bielkauskas – Donis bei d.n.s.

Po kiek laiko grupė atsikūrė ir „Dangaus“ leidykloje išleido įspūdingą albumą „Žemės alsavimas“. Gintaro spalvos kompaktinė plokštelė rodo, jog Wejdas liko ištikimi savo stiliui, beje, joje lietuvių ir vokiečių kalbomis spausdinami kūrinių tekstai. Pacituosiu vieną ištrauką, primenančią japonų haiku: „Bėgančios debesų rievės atmintyje, kur apvirtęs mėnulis skaito sniego ženklus. Varlės šąla šalia“.

Lietuviškojo undergroundo gimimas

Hamletišką monologą apie postmuzikos užgimimą Lietuvoje sako vienas iš dviejų WEJDAS narių (kitas – Donatas Bielkauskas arba Donis) Darius Gerulaitis.

Pradžioje, prieš projekto Wejdas materializaciją, buvo knygos (Lietuvos istorijos ir religijos, pasaulio kultūrų, religijotyros, fantastikos, filosofinės). Nors dar prieš jas – kažkoks imanentinis, kolektyvinės pasąmonės klodas?.. Dabar sunku nuvalyti visas tas mentalinės, psichinės sedimentacijos dulkes. Archeologams ir antropologams, kurie su šepetėliu nuo skeleto nuvalo žemes ir tai to nepakanka tikslioms analizėms atlikti…

Tuo metu, 1993-1995 metais, kai gimė Wejdas, Lietuvos scenoje augo, plėtojosi ir į mūsų kūrybinį lauką pateko tokios grupės ir projektai kaip Mixcoatl (Evka ir co.), legendiniai MC, split‘ai ir vinilai iš Oral Climax („No man – no problem“, 1995; „Pseudointellectual Ultraotential Hypermasturbation“, 1998), Misopsychia. Paraleliai „ėjo“ Anubi („Gods Pantheon“, 1993), (vos ne) mistiniai NAJ įrašai, Girnų giesmės („Kerai“, 1996). Man asmeniškai derėtų išskirti Akys („Sugelti juodakmiai“, 1994), Poccolus („Kingdom of Poccolus“, 1994), kurie padėjo ideologiškai sustiprėti, įgauti kryptingą, aiškų stuburą.

Muzikos, be tiesioginių mainų ir pirkimo iš pačių atlikėjų, gaudavome per legendines plokštelines Vilniuje (o aš – ir Kaune bei Jurbarke), kur palikus tuščią juostą ir užsakymą, įrašydavo pageidautus albumus. Kiek atsimenu, daugiausiai tai buvo metalo ar industriniai dalykai: Napalm Death, Inverted Pentagram, Dark Throne ir kt., Skandinavijos scena, Tekton Motor Corporation ir begalės kitų. Dešimto dešimtmečio pradžioje mūsų provincijoje ėmė rastis CD. Atsimenu, klausėmės D.C.D., Lacrimosa, Atlantic Ocean, įvairius reivo ir chill-outo rinkinius… Paradoksalu, bet iš šių skirtingų stilių ir žanrų srauto formavosi žinios bei įgūdžiai savo nuosavos estetikos pajautai.

Mano namuose atėjus kasečių (MC) laikotarpiui, per draugus Latvijoje (King Lear‘s Convulsions), prasidėjo kryptinga kitų atlikėjų klausymosi era: Maeror Tri, H3O, Hybdryds, B.C.O., Current 93 ir kt. Šiaip, šios grupės ir liko pačios įdomiausios + žinoma, jų dar prisidėjo…

Wejdas formavimuisi svarbi buvo ir fanzinų era Lietuvoje. Išskirčiau keletą `zinų: „Death Industry“, „Raganos ir Alus“, „Balionas“, „Provincija“, „ArtFACTed“, „Wounded“ – iš ten bene pirmosios akivaizdinės ir neakivaizdinės pažintys su G.G.F.H., Nightmae Lodge, begale kitų. Kiek vėliau (kokiais 1996 metais) pradėjome skaityti Roberto Kundroto ir co. „Tango“, nuoplaišas iš kitų žurnalų („Krantai“ ir kt.). Dar vėliau atsirado ir vakarietiški `zinai ir žurnalai, pvz., „N.D.“.

Provincijoje, kurioje tuo metu vystėsi ir brendo Wejdas (o ir mes kaip asmenybės) buvo mažai kultūrinės, socialinės erdvės, tačiau ją kūrėme, plėtėme ir turėjome savo viduje. Be to, buvo komunikacija su pasauliu laiškų ir telefono formomis. Praktiškai Lietuvos paštas buvo kažkas daugiau nei dabar internetas.

Visa tai buvo mūsų to meto underground kultūra. Į ją neįėjo punk scena, I.V.T.K.Y.G.Y.G., panašūs eksperimentai – juos, kaip ir daugelį kitų dalykų, atradome šiek tiek vėliau.

Į Wejdas atėjome su skirtinga patirtimi. Donatas – su folkloriniu ir „estradiniu“ (jei taip galima pasakyti) bagažu: šeimoje iš tėvo muzikos „meistravimo kalvės“ turėjo praktikos dirbti su garsu; baigė muzikos mokyklą. Jis buvo atsakingas už techninį mūsų projekto realizavimą (visi instrumentai, įrašai, muzikiniai sprendimai), o aš labiau už tembrų „atranką“, koncepciją, vizualinį ir promo potencialą.

Specialiai su Wejdas nesiekėme didelės propagandos (tik po pirmųjų poros įrašų, nes norėjosi atgalinio ryšio, kažkokių vertinimų). Čia iš-už-po uždangos pasirodo Ugnius Liogė su Dangus Productions… Paspirtis buvo ir rinkinys Dark Fire Dancing (1994) bei festivalio „Mėnuo Juodaragis“ atsiradimas (vėliau „Geras oras“ Šiauliuose, „Sumirimas“ Kaune ir kt.), kuriuose Wejdas, Donis vienokiu ar kitokiu pavidalu dalyvavo nuo pat pradžių.

Donis – Alexandreia

Wejdas raidos etapai

Visi Wejdas įrašai ir albumai yra gana skirtingi, jie padėjo bręsti, atrasti, reflektuoti, konstruoti save ir pasaulį iš naujo, tačiau vis kitokiomis formomis, niuansais, detalėmis. Bendras pamatas – etnografine nuojauta paremtas ambient stilius ir džiaugsmas dirbant kartu: atrandant sąskambius, plėtojant kompozicijas, derinant konceptą ir kt.

Projektui ryškus buvo (yra) Gamtos, apskritai, kaimo, tėvų ir senelių kultūrinis poveikis (bet kokia forma). Socialinės aplinkos poveikis trivialesnis, ne toks tiesioginis. Pavyzdžiui, man atsikrausčius gyventi į Šiaulius, dėl skirtingos nei Jurbarke aplinkos, orų, pavasariais ėmiau sirgti gripu, kvėpavimo takų ligomis, ko anksčiau nėra buvę. Donatas Klaipėdoje irgi buvo apsirgęs gana rimtai… Žodžiu, fizinė adaptacija yra paralelinė mentalinei ir dvasinei adaptacijai.

Man asmeniškai, „Šiaulių etape“ reikėtų išskirti Geraldo „Džerio“ Jankausko (tada ex-BIX) edukacinį, erudicinį ir muzikinį poveikį (jo grupė 7B Orkestras, kita veikla). Taip pat Gedimino Dapkevičiaus, kuris suteikė įdomius, man mažai žinomus new-age ir holistinės muzikos pradmenis. Filosofas Gintautas Mažeikis paskatino ir atvėrė platesnį, įvairias sroves siejantį koncepcinį muzikos, ideologijos, propagandos, apskritai orumo ir laikysenos matymą. Bet svarbiausias atradimas Šiauliuose buvo kito bendraminčio – veiklaus undergroundo veikėjo Gyčio Skudžinsko aktyvus pažinimas ir bendradarbiavimas. Jis leido pajusti ir drąsiai veikti kitokioje meno, muzikos (garso) pasaulio erdvėje, nei iki tol dirbau su Wejdas. Iš čia ir Ensemble SP performansai, įrašai, išdaigos.

Donatas Klaipėdoje irgi nuėjo panašų atradimų ir pažinimo kelią, tik gal daugiau susijusį su folkloru, instrumentų (į)valdymu, nors tikrai nemažai „gavo“ ir elektronikos, ambiento pamokų.

Dar vienas muzikinio projekto Wejdas raidos „etapas“ – Šiaurės vakarai, dalyvavimas garso projekte „Eirimė“. Po šios grupės albumų įrašų daug ryškiau ėmė matytis mūsų su Donatu takoskyra tarp natūralaus, post-folk ir elektroninių, ambientinių eksperimentų. Donatas individualiau (ar net radikaliau) ėmėsi įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus, nors ir Wejdas pradžioje jis įrašė solinį albumą „Iki žvaigždžių“ (1995), savotišką kosmogonijos išraišką. T.y. buvo pakloti pamatai projektui Donis.

Donis eksperimentai su laiku tapo labiau įvairiapusiški (pvz., transformacija į d.n.s., įvairius elektroninius ieškojimus, performansus ir kt.). Šios grupės veikloje atsirado nauji ir svarbūs elementai, kurių anksčiau su Donatu neturėjome. Tai yra vadybinis Skr indėlis. Mano veikloje tai pat buvo virsmų: nuo triukšmo estetikos ieškojimų iki dub ir delay kultūros. Nuo 1997 iki kokių 2003 metų kaip Wejdas visiškai negrojome (buvo tik keletas „pomirtinių“ kompiliacijų, reminiscencijų). Tačiau visa Donato ir mano veikla vis tiek atvedė į tą pačią – eksperimentavimo ir ieškojimų – bendrą erdvę.

Tik „švarus garsas“

2003 metais vėl atgaivinome projektą Wejdas. Dabar galvojame vėl „grįžti prie šaknų“, kuo maksimaliau atsisakyti kompiuterio ir elektronikos, naudoti tik Mago (tikriausiai turimas galvoje filmų kūrėjas, grupės I.V.T.K.Y.G.Y.G. lyderis, šviesaus atminimo Artūras Barysas-Baras, – M.P.) propaguotą „švarų garsą“.

Galima kalbėti apie individualumą, tačiau neišvengsime universalumo sankirtų – ne vienas atlikėjas galėtų panašiai apibūdinti savo ieškojimus: manau, svarbiausias elementas Wejdas kūryboje yra ne klišinis, natūralus, folkloristikos tradicijomis paremtas neo-folk, bet grynai asmeninis, dirbtinai, sau (savo vidinį pasaulį) kuriamas individualus ieškojimas ir senovės (vadinkime tai pagonybe, religija, Aš-koncepcija, nesvarbu) pajautos ekspresija.

Toliau tęsiant Wejdas vystymosi retrospektyvą, svarbu paminėti, kad kažkuriuo metu prie viso ideologinio pasaulėvaizdžio prisidėjo „kitoniškumo“ konceptas. Esame socializuoti, išmokę priimti kitų idėjas, simbolius, kultūrą… Pvz., neįgalus žmogus, visų pirma, yra asmenybė ir tik po to sergantis kažkokia liga, turintis kitokių poreikių… Tokius stereotipus ir klišes muzikos suvokime, kūrime ir atlikime įveikti taip pat yra viena projekto siekiamybių…

Apibendrinant, Wejdas veikla yra grynas konstrukcionizmas (filosofiniu, praktiniu, metodologiniu požiūriu). 1994-1997 metais, kai projektas Wejdas buvo aktyviausias, daugelį dalykų darėme labai intuityviai, gal net naiviai ir primityviai. Bet tai jokiu būdu nerodo kokybės ar vertės – pastarieji parametrai čia negalioja: natura trahit ad sua jura (lot. gamta verčia veikti pagal savo dėsnius). Music without beat community.

Wejdas – Švilpiai. 1997 m. kompozicija atlikta originaliais unikaliais dailininko Antano Mončio (1921-1993) švilpiais