Passion Pit – Manners (Columbia/Frenchkiss, 2009)

Kitas didelis dalykas (angl. next big thing) – taip sakoma apie būsimas muzikos mega žvaigždes. Tačiau tą teigti apie Passion Pit jau per vėlu – jų žvaigždė beveik priartėjo prie zenito. JAV Masačiučetso electro-rock penketukas plačiau pagarsėjo pernai gruodį, kai BBC paminėjo juos tarp ateinančių metų kylančių atlikėjų. Toliau rezonansas tik kilo: nežinau grupės, kurios pirmieji trys singlai Zane Lowe („BBC Radio 1“ DJ) būtų pristatyti kaip „karščiausias pasaulio įrašas“. Pirmasis Passion Pit EP Chunk of Change suformavo tam tikrą naujos srovės rėmelį, tuo tarpu gegužės 18 d. išleidžiamas debiutinis albumas Manners – pranašiška elektronikos ir roko susivienijimo atgimimo knyga.

Pažintis su Passion Pit prasideda singlu „Sleepyhead“, tačiau geriau klausyti Landau Wake Up remiksuotos versijos, kurios pirmosios 22 sekundės prilygsta tai euforijai, kai vaikas gimdamas kyšteli galvą iš motinos įsčių. Atmosfera jaudinanti, objektyvumas – šališkas.

Išgirdęs „Little Secrets“, pamaniau, kad, jei ši daina nebus išleista atskiru singlu, tai bus geriausias metų įrašas, dūlantis albume singlų šešėlyje. Tačiau visai neseniai BBC Radio 1 eteryje daina buvo pristatyta kaip karščiausias dienos įrašas, todėl baimintis nebereikia – daina pakeliui į parduotuves. Panašiai buvo pernai, kai pavasarį MGMT „Kids“ įsirašiau į CD tarp kitų to meto singlų, nors daina pagarsinta tik rudeniop, tapusi vienu didžiausių metų hitų.

Passion Pit privertė mane pasijusti lyg gavusiu šlapiu skuduru per nosį: išreklamuota ir plačiai kritikų įvertinta muzika pilname albume išaugo ne į gražiai suvyniotą produktą, o išties neįtikėtinai vertingą ir su malonumu priimamą kūrybos dovaną.

Taigi EP Chunk of Change buvo apie energiją. Apie tokią, kuri susuka muziką į kamuoliuką ir paleidžia. Manners išėjo toks, kuris išpainioja tą kamuolį, kad atskleistų, iš ko jis padarytas.

Ieškoti atlikėjų panašumų neverta, nes, jeigu manysime, kad elektronika ir rokas išsisėmė, tai sujungę likusias jėgas, jie gavo pasiteisinusį reiškinį – naują indietronic srovę, su Passion Pit priešaky. Viso perversmo esmė tokia, kad ši grupė privertė roko mėgėjų protus sumišti, nes skatina šokti tarsi pagal elektroniką, prie kurios naujų variacijų dar nesame pripratę.

Kalbėdami apie Passion Pit, negalime negalvoti apie Michaelą Angelakos (vokalas, klavišai), o kalbėdami apie jį, negalime nepaminėti jo balso: aukščiausiai iškelti tonai, suspaustos balso stygos. Bet tai ne minusas, o kolektyvo stuburas, išlaikantis tvirtą padėtį su muzika. Jeigu kaltinsite, kad Michaelas dainuoja prieš tai įtraukęs į save iš pripučiamo baliono helio dujų, tai tuo pačiu kaltinkite ir Jacką White (nors nemanau, kad turite kažką prieš The White Stripes). Tai tiesiog pašėlęs būdas muziką derinti su balsu ir atrodyti nenuobodžiai.

Klausydami atlikėjų kartais būname skeptiški naujoms formoms, eksperimentams, neretai nepatikime, kaip iš tiesų nauja muzika mums įstringa į širdis ir tik matydami kitų panašią, veik vien teigiamą reakciją į novatorišką kūrybą, leidžiame sau nusiraminti ir prisipažinti, kad kas geriausia 2009-aisiais, mes jau atradome.

ORE vertina: 10 iš 10

Passion Pit – Sleepyhead