Placebo – Battle for the Sun (2009, PIAS)

Jei šią apžvalgą būčiau rašęs gegužės 31-ąją, t.y. dieną, kai savaitė prieš oficialų startą albumas nutekėjo į internetą, jį vertinčiau neigiamai ir Placebo uždėčiau antkapį su trimis raidėmis: R.I.P. Dabar, kai Battle for the Sun pavyko pažinti iš originalaus CD, behind scenes DVD ir gyvo atlikimo Heineken Open‘er, nuomonė truputį pagerėjo. Bet tik truputį.

„We wanted to make a colourful record, because Meds was kinda dark“ sako Placebo siela Brianas Molko. Sunku ginčytis – Battle for the Sun tikrai yra spalvingesnis už bet kurį iš ankstesnių penkių šių britų alt. rokerių įrašų. Tačiau kai aplink matai vien vaivorykštę, norisi kažko ryškiai ryškiai juodo. Placebo visada buvo grupė, kuri tą jaukią tamsą sukurdavo. Negalime sakyti, kad sulig Battle for the Sun jie tokiais neišliko – yra ir čia senosios pilkumos atspindžių, tokių kaip „Come Undone“ ar „Devil in the Details“. Tačiau nors ausys prie jų jau priprato, šie kūriniai niekaip neprilygsta „Sleeping With Ghosts“ ar „Black Market Music“ šedevrams.

Placebo – Devil in the Details

Placebo nebe tie, nes jų trio iš esmės pasikeitė: ilgaamžį būgnininką Steve Hewittą pakeitė tatuiruotasis jo bendravardis Steve Forrest. Iki tol grojęs punk rock skambesį propagavusiuose Evaline, savo trankius būgnus jis atsinešė ir į Placebo. Dėl to Brianas ir Stefanas – likusi trijulės dalis – jų pačių žodžiais kalbant „pasijautė it paaugliai“ ir sukūrė tokias dainas kaip „For What It‘s Worth“ ar „The Never-Ending Why“. Kokybiškos, išgrynintos paaugliškos dainos, paaugliškai auditorijai. Problema tik ta, jog metų metus kurdami subtilią muziką, Placebo aplink save subūrė tokio paties skonio klausytojų ratą. Jiems šis skambesio vingis yra mažų mažiausiai keistas.

Placebo – For What It’s Worth

Diena iš dienos sukant Battle for the Sun pradeda ryškėti ir naujųjų Placebo pliusai – titulinė albumo daina ar baigiamoji „Kings of Medicine“ yra kažkas neįprasto, bet priimtino. Už originalumą iš bėdos šalia jų galima pastatyti ir slow motion savižudę „Julien“, kurios pradžios beatas yra keisčiausia, ką Placebo įrašė per 13 karjeros metų. Tačiau kad ir kiek kartų klausytum šio albumo, kad ir kaip grožėtumeis jo apipavidalinimu ar žavėtumeis Brian Molko asmenybe, Battle for the Sun, kaip vientisas kūnas, vis tiek atrodo nesusipratimas lig tol ypač nuoseklioje Placebo kelionėje.

http://www.youtube.com/watch?v=HW7ja6FV854Placebo – Julien

Galiausiai belieka sutikti su anonimine YouTube komentatore: „Yra du Placebo gerbėjų tipai: tie, kurie myli juos už ankstesnius įrašus, ir tie, kurie juos tiesiog myli.“ Priskirsiu save prie antrųjų ir ramiai klausysiu grupės diskografijos toliau. O ką daryti, jei žodis „placebo“ tau nereiškia nieko (greičiausiai jį tari taip, kaip ir rašai, užuot sakęs „plasyyybo“), tačiau mėgsti gerai sukaltą pop-roką su gilesnėmis potekstėmis, nei 30 Seconds to Mars? Paklausyk Battle for the Sun, patiks.

ORE vertina: 6 iš 10