Akvilė išsiskiria šiltu meniškumu, komunikabilumu ir įkvepiančiu maksimalizmu. Tai kontrastinga asmenybė, kurios vieni darbai gali šokiruoti, sugluminti ar priversti susidurti akis į akį su savo tikrosiomis vertybėmis, o kiti tiesiog padeda suvokti ir geriau pažinti supančią aplinką: juk taip trokštama harmonija nejučia gali tapti monotonija. Interviu metu šnekėjomęs apie pagrindinius fotomenininkės darbus ir jų idėjas.
I dalis – serijos ir idėjos
Serijoje „XXXX“ vaizduojami vaikai, kurie palaipsniui keičia lytį. Ar nebuvo sunku su jais užmegzti kontaktą? Ar fotografavimui nesipriešino tėvai?
Ne, galvoje seniai sukosi idėja apie lyčių transformacijas ir norėdama ją realizuoti išvažiavau į Amsterdamą. Tai buvo savotiška avantiūra, nes važiavau tiesiog ieškoti, neturėdama jokių gairių. Be to, ši serija buvo ir mano diplominis darbas, tad ši kelionė buvo su atsakomybės prieskoniu. Tikėjausi, kad pagelbės draugė pas kurią apsigyvenau, nebus kliūčių susirasti pažįstamų, tačiau visiškai nesisekė, negalėjau atrasti tinkamų žmonių, tad nusprendžiau paskutinį vakarą tiesiog pasilinksminti.
Atsitiktinumas, kad bare sutikau vaikiną, kuris žinojo apie egzistavimą organizacijos, kuri jungia vaikus, kurie keičia lytį. Tad pradėjau bendrauti su organizacijos direktorium, matyt, padėjo mano pankiška dvasia, nes nesivaržydama pateikiau idėją ir palikau kontaktus. Vis dėl to tai delikati tema, tad buvau laiminga, kai iš 500 šeimų gavau 8 atsakymus, bet labiausiai nustebino pačių vaikų motyvacija – kai kurie susirado mane patys.
O kokie tie jaunuoliai – laisvesni, ar kaip tik labiau užsidarę savy?
Ypač laisvi, jie tokie kaip ir mes, tik neįprasta, kai mergaitės elgiasi kaip berniukai, o berniukai atrodo kaip mergaitės. Kadangi ši serija buvo gan aktuali visuomenei, kuri yra pakankamai homofobiška (ir tai žinoma net Olandijoje) buvo įdomu susidurti su kitos šalies atstovais.
Kiek užtruko šios serijos sukūrimas?
Iš viso užtruko metus, pradedant idėjos generavimu, problemų kėlimu, baigiant jos plėtojimu. Kurdama šią seriją net keturis kartus vykau į skirtingus Olandijos regionus, tai taip pat atima laiko.
Kiek galime pajausti šia serija keliami kūno laisvės, natūralumo ir tapatybės klausimai. Ar pavyko į juos atsakyti?
Manau, kad taip, bet pirmiausiai kiekvienas žiūrovas turi atsakyti sau asmeniškai į šiuos klausimus. Specialiai nevaizdavau tų vaikų išskirtinių, su ryškiu grimu, neįprastame fone. Norėjau parodyti „faktą“, atskleisti tų vaikų realybę. Tuomet galima išvysti tikrąją žiūrovo reakciją ir pats žmogus gali pajausti kiek gali priimti, ar tikrai yra tolerantiškas.
Turiu pripažinti, kad ir pačiai buvo neįprasta fotografuoti, bet jie tokie pat žmonės kaip mes – džiaugiasi, verkia, žaidžia, valgo… Nors nejučia apima savotiški jausmai, kai mergaitės žaidžia kaip berniukai, tačiau po kurio laiko priimi tai kaip natūralų veiksmą, nes jiems šie poreikiai kyla iš vidaus. Dėl to natūralumo, laisvumo, kurį jie skleidžia, tu taip pat atsiveri ir pradedi taip pat bendrauti.
Stereotipų gajumu garsėjančioje Lietuvoje kurti tokią parodą drąsu, tad kokių reakcijų susilaukei gimtajame krašte?
Ypatingų reakcijų susilaukiau per diplominio darbo gynimą. Ypatingai buvau ir įvertinta – žemiausiu balu. Taip pat teko susidurti ir su įtarinėjimais apie mano lytį, poreikį ją keisti (šypteli). Bet tai – natūrali reakcija, juk dažniausiai atmetam tai, ko nesuprantam. Be to, mūsų visuomenėje veši kartų, auklėjimo, vertybių skirtumai. Galbūt po kurio laiko sugebėsime atsiriboti nuo stereotipų, manau šis laikas jau artėja, tuomet visi žmonės taps laisvesni ir atviresni novatoriškom idėjom.
Fotografijų serijoje „Aš esu menininkas“ parodoma menininko padėtis dabartinėje socioekonominėje situacijoje. Ar buvo sunku rasti žmonių šiai serijai?
Ne. Kadangi su tuo susiduriu nuolat. Serijoje pavaizduoti žmonės yra mano draugai ir draugų draugai ar pažįstami, dauguma baigę VDA. Galbūt tai buvo vienas iš aspektų, kodėl šia parodą paruošiau labai greitai – per porą mėnesių.
Visgi tai yra tiesa – iš menininko specialybės užsidirbti duonos neįmanoma?
Nežymi menininkų dalis išgyvena iš savo specialybės – labai mažai Europoje, dar mažiau Lietuvoje. Aš asmeniškai taip pat nepragyvenu iš to, ką kuriu. Tai ką uždirbu išleidžiu parodos kūrimui. Tad ši paroda yra viena iš tų, kurios idėja yra paveikta asmeninės patirties.
Kas labiau inspiravo šią idėją Sanderio darbai XX a. ar asmeninė patirtis?
Ir tas, ir tas, bet visgi labiau asmeninė, nes pirmiausiai žiūri kokiam kontekste tavo kūryba yra. Sanderis labai panašiai vaizdavo tuos specialybių atstovus – jei menininkai, tai menininkai, jei statybininkai, tai statybininkai. Man buvo įdomu varijuoti šia mintimi, juk neįprasta kai tos kategorijos pasikeičia ir nurodo laikmečių skirtumą.
O ar daug žmonių fotografavai?
Nelabai, nes čia esmė ne kiekybėj. Gali fotografuoti ir 100, bet idėjai atskleisti užtektinai pakako ir 8. Ieškant žmonių šiai serijai buvo įvairių kuriozų: dairausi vienoj statybvietėj, o aplink daugybę matytų veidų – skulptorių, tapytojų, maišančių cementą. Ir juokinga, ir graudu, bet ką padarysi toks gyvenimas – kontrastingas.
Serija „Namai“ labai skiriasi nuo kitų tavo darbų – jie harmoningi, monotoniški, kodėl toks netikėtas posūkis? Ką norėjai jais išreikšti?
Kadangi mano kūriniai dažniausiai kyla iš to, kas tuo metu man aktualu, ši serija nėra išimtis. Gyvenau netoli tų namų ir mane apimdavo šiurpas, kad viskas taip vienoda, tarsi iš siaubo filmo. Nors turėjau koncentruotą mintį, bet tą idėją išpildžiau tik po metų, kai jau ten nebesimokiau.
Galbūt darau klaidą, bet nepasirenku vienos tematikos, pavyzdžiui, socialinės ir neeinu tik ta kryptimi, kuriu tai, kas man įdomu „tą“ akimirką, nesistengiu laikytis vieno meninio stiliaus ar braižo. Juk ieškot reikia visą laiką, nors menininko prasme toks nepastovumas nėra geras ženklas. Matyt, dėl to, kad esu laisva finansine prasme, galiu sau leisti nebrėžti tiesios kūrybinės linijos ir neatstovauti kubizmo srovės kaip Picasso. Juk jei yra menininkas – tai yra ir jo stilius. Tai viena iš priežasčių kodėl pasirinkau fotografiją, nes ji lengviau transformuojasi, įgauna naujų formų, o kai nenusibosti sau, visąlaik stebini, gali sužavėti ir aplinkinius.
Po tokios įkvepiančios prakalbos visgi iškyla klausimas kurgi kurta ši serija?
Anglijoj ir Olandijoj – ten yra ištisi siurealistinai rajonai neturtingiems žmonėms, kuriuose auga po vieną medį kas 5 metrus, keistos spalvos, struktūros, viskas atrodo tarsi paveikslas. Aplink tuščios gatvės – tik vienas kitas tarsi vaiduoklis išnyrantis žmogus.
Demokratiškoje galerijoje „Kairė-Dešinė“ buvo eksponuojama Tavo abstrakčiausia paroda pavadinimu „Serija“. Gal galėtum pristatyti ją plačiau?
Ši serija sukurta Amerikoj, mėgstu save palepinti, tad buvau leidus sau prabangą išvažiuoti mėnesiui. Norėjau sujungti muziką ir vaizdą. Nors tai ir neoriginali idėja – visi žinome Čiurlionį, tačiau ieškojau kitokio kelio. Kaip tik tuo metu klausiausi šiuolaikinės klasikinės muzikos ir pastebėjau, kad graffiti užtušavus gaunasi nutrintas naratyvas. Taip pat ir su muzika, galima nutrinti naratyvus ir joje – tuomet atrandi serijinę muziką ir ieškai sąsajų tarp garso ir vaizdo.
O kaip atradai šį graffiti?
Tiesiog stebi aplinką ir atrandi. Jų ir Vilniuj kupina, tačiau kai išvažiuoji – labiau koncentruojies į tai ką kuri, o ne ieškai įdomesnės vietos atokvėpio minutei. Taip pat atradimams turėjo įtakos ir miestas, ir aplinkybės – buvau akistatoje pati su savimi Filadelfijoje. Norėdama išryškinti šį pojūtį, paprašiau kompozitoriaus Jurgučio pagalbos, jis sukūrė muzikinę „Seriją“. Kai buvo paroda, tai buvo tarsi du atskiri darbai, kurie komunikavo, klausai ir žiūri arba atvirkščiai.
II dalis – pradžia ir tęstinumas
Kodėl fotografija, o ne kita menos sritis, juk kuri ir video?
Aš nuo vaikystės fotografavau, pirma išmokau naudotis eksponometru, o tik po to skaičiuoti. Tai kilo iš mano vidaus ir aš tiesiog toliau tai tęsiau, juk specialybę pasirenki anksčiau nei 12 klasėje. Puikus pavyzdys maži vaikai – vienas domisi mašinom, kitas matematika, ir toliau tai rutulioja, jei kas nenurodo klaidingos krypties patarimais, šį fenomeną atskleidžia „teisininkų ir vadybininkų karta“. Tik tai, ką žmogus pasirenka natūraliai gali daryti geriausiai.
Studijų metu buvai išvykus metams (Plymouth universitete, Didžioji Britanija (Erasmus/Socrates mainų programa). Kokį įspūdį paliko šis laikotarpis?
Ten buvo rojus visom prasmėm. Nereikėjo rūpintis nei finansiniais reikalais, nei užimtumu. Turėjom idealias galimybes tobulėti – bibliotekos, kupinos norimų knygų, įvairiausi filmai. Dėstytojai gal ir nebuvo pakankamai stiprūs, tačiau tai atsvėrė knygos, kurių Lietuvoje dažniausiai net nėra galimybės gauti, o tenais trūkstamas knygas atsiųsdavo per kelias dienas. Tad buvo labai naudinga tobulėt kaip menininkui, sužinot daugiau, apie tai, kas jau buvo atvaizduota, kad nesikartot.
Artimiausia serija?
„XXXX“. Iki šiol yra įdomu stebėt kitų reakcijas. Kurdama šią seriją išbandžiau ne tik žiūrovą, bet ir save pačią. Kiekvienas darbas yra atsakymas į sau aktualius į klausimus, o ne kitam – tau kažkas rūpi, neduoda ramybės, ieškai atsakymo ir radęs bent jau atsakymo formą, išlaisvėji iš to. Malonu, kai darbai padeda ir žiūrovams.
Ši paroda („XXXX“) sulaukė daugiausiai dėmesio?
Priklausomai nuo to, kas laikoma dėmesiu – ar straipsniai „7 meno dienose“, ar tai, kad darbą graibsto kuratoriai, ar siunčiasi filmą iš interneto (vienas iš sukurtų A. Anglickaitės – „Tinside lido“).
Kas skatina idėjas kurti?
Aplinkos stebėjimas, judėjimas aplink ir asmeninė patirtis, išgyvenimai..
Kas įkvepia?
Neturiu nei dievinamo autoriaus, nei mėgstamos meno srovės. Didžiausia varomoji jėga yra aplankytos parodos užsieny, kurių atmosfera, idėjos pateikimas yra siekiamybė, idealas.
Viena iš tokių – Venecijoj aplankyta „Il tiempo“ (laikas), kuri man sukėlė šoką gerąja prasme, sukrėtė visą vidų, po jos ilgai negalėjau atsigauti. Tenais buvo sujungtos skirtingos epochos, sukurtos netikėtos sąsajos pavyzdžiui, vaizduojama moteris iš senovės graikų epochos – moteris su skarele, o šalia video, kuriame XXI a. atstovė braukia plaukus nuo veido. Taip pat didelį įspūdį paliko Berlyne rodyta „Notacija“, Vašingtone eksponuota „Vaizdo galia“.
Ar yra kokia nors lietuvių menininkų paroda, kuri yra nepamirštama Tau asmeniškai?
Ne. Išskyrus M.K.Čiurlionį ir dabartinę erdvę, kurioje ši paroda pateikiama – „Nacionalinė dailės galerija“.
Ar sunku išsilaikyti jaunam fotomenininkui Lietuvoje?
Manau, svarbiausia turėti gerų idejų ir mokėti jas išpildyti, pristatyti. Ne paskutinėje vietoje yra socialinis tinklas, visgi žmogus yra ryšiai ir nuo to niekur nepabėgsi. O ar tai lengva, ar sudėtinga, manau, kiekvienam individualiai tenka spręsti.
Kas labiausiai įkritę į akį iš jaunų fotomenininkų?
Vienareikšmiškai – kursiokai – U.Gelguda, E.Butvytytė ir kt.
Neseniai Tavo serija „XXXX“ buvo grupinėje parodoje „Įsikūnijimai“ skirtoje feminizmo jubiliejui paminėti. Gal ką nors išduosi apie artėjančią parodą?
Dar nelabai noriu dalintis mintimis apie ją, nes dar ieškau jai erdvės ir dėlioju vienus iš paskutiniųjų štrichų. Prasitarsiu tik tiek, kad tai bus susiję su klasikine fotografija ir bus jungiama su dar viena medijos rūšimi.
Rugpjūčio 13, 2009 12:07
jega.