Puck Fair kilmės istorija siekia laikus kai anglų užkariautojai grobstė Airijos kaimus. Apie tai sklando realios ir išgalvotos istorijos. Kaip pavyzdžiui, kad prieš puolant anglų kariai atsitiktinai nukreipė ožkų bandą link kaimo kurį norėjo apiplėšti. Viena ožka nuklydo nuo bandos ir atvyko į kaimą prieš pasirodant priešams. Pamatę išsekusį ožį kaimo gyventojai nuspėjo gresiantį pavojų ir spėjo pasiruošti užpuolimui.
Kita legenda mini nežinomą barristerį Daniel O’Connell. Tradicinis gyvūnų turgus pateko į valdininkų nemalonę dėl draudimo rinkti mokesčius nuo parduotų galvijų, arklių ar avių. Anksčiau minėtas barristeris iškilo su idėja surengti ožkų turgų, mat jos nebuvo minimos draudime. Taip pavyko išsaugoti tradiciją ir nepažeisti įstatymu, tą pačią dieną ožys (The Puck) buvo iškeltas aikštės vidury ir šita tradicija tęsiasi iki šiol.
Prie šitų pasakojimų galima pridėti dar mažiausiai šimtą tikrų ir išgalvotų, ir taip pasiekti 1603 metus, kai karalius James I suteikė oficialų statusą šiam įvykiui. Vienas iš šaltinių teigia kad festivalio tradicijos siekia pagonišką Airijos laikmetį kai buvo švenčiami metų derliai; ožys buvo minimas kaip vienas iš pagonių vaisingumo simbolių.
Kokia bebūtų jo kilmė, „Puck Fair“ festivalis lieka pagrindiniu socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu įvykiu Kerry (Airija) gyventojų kalendoriuje kasmet.
Pirma diena
2009-jų linksmybės prasidėjo rugpjūčio 10 d. festivalio karalienės rinkimais. Šio konkurso subtilybių man nepavyko perkąst, nes neskubom važiuojant vingiuotais keliais pavėlavome į visą ceremoniją, pavyko tik sužinoti kad nugalėtoja tapo 12-metė mokinė mėgstanti airišką futbolą ir irklavimą. Pirmosios dienos veiksmas persikėlė į barus kur skambėjo daug tradicinės muzikos, liejosi daug alaus, tad po kelių valandų vaikščiojimų ir bandymų suprasti kokia kalba vietiniai žmonės šneka nusprendėme pasisaugoti ateinančioms dienoms ir patraukėme link nakvynes.
Antra diena
prasidėjo nuo „breakfast roll“ (geriausias airiškas receptas po ilgos sesijos bare) su kava. Gatvėmis dar slankiojo po vakar dienos neprisisotinusi liaudis, prekeiviai gatvėse neskubomis atidarinėdavo savo prekystalius. Pasiūlymas pasivažinėti pakrante ir Kerry žiedu nuskambėjo pačiu laiku, norint išvengti slankiojimo po niekuo neišsiskiriančia „kaziuko mugę“ ir įkvėpti grynojo oro prieš laukiančią naktį. Pakrantės ir žalių kalnų vaizdai sugeba atpalaiduoti iki tam tikro lygio, kai pradedi sieti aplinkinius vaizdus su Žiedų Valdovo scenomis.
Grįžtant prie festivalio pasirodymų, pirmieji kurios aptikome buvo The Lions Of Africa sudaryta iš daug (mano manymu daugiau nei 10) žmonių. Šitie atlikėjai iš Senegalo daro įspūdingus gyvus pasirodymus įveldami akrobatinio cirko triukus, maišydami afropop su tradiciniais ritmais. Pradžioje šiek tiek užsnūdusi minia pasirodymui įsibėgėjus atrodė vis labiau įkaušusi, rodos kad būtent to reikėjo kad juos išjudinti po vakar dienos. The Lions Of Africa bendradarbiavimas su Fela Kuti ir Manu Dibango neliko nepastebėtas, pasirodymas neatrodė vien kaip gerai surežisuotas numeris, didžiąją dalį sudarė improvizacija su jazzo priemaišom, afrikietiškais būgnais ir daugelių kitų instrumentų kurių pavaidinimus sunkiai galima įsiminti.
Vėliau grojo amerikiečiai JP Puppets, kurie pagrindinį akcentą savo pasirodymuose skiria lėlėms. Gana sunku apibūdinti tai kai jie daro scenoje, man asmeniškai vienu metu pasirodė panašus į The Tiger Lillies. Vietiniai lankytojai sakė kad jie buvo pakviesti šiais metais vėl, dėl labai sėkmingo pasirodymo ankstesniais metais ir atrodė kad minia nebuvo abejinga jiems ir šiemet.
Per pertrauką tarp pasirodymų patraukėme pasipildyti Guiness atsargų po aplinkinius barus, kuriose beveik kiekviename skambėjo tradicinė muzika, skaitomos eilės, vyko daug diskusijų ir panašiai. Daugėjant Guinesso kiekiui organizme vis lengviau suprantamas atrodė vietinis akcentas. Bandant kalbėti su vietine publika ir keliaujančiais festivalio lankytojais prabėgo kelios valandos, kai grįžome su plastikine tara rankose prie pagrindinės scenos Tim Shea buvo beveik baigęs savo pasirodymą.
Tuomet scenoje pasirodė The Woodbines, vis daugiau žmonių pradėjo grūstis link scenos. Tai nestebina, mat jie yra vieni pagrindinių Airijos šiuolaikinės folk-roko scenos veikėju. Atrodė, kad minia žino dainų žodžius mintinai, nesvarbu, ar tai liūdna baladė apie Airijos sūnus išvykstančius už Atlanto, ar a la Gogol Bordello chaosas lydimas tradicinių vietinių melodijų. Šitie vaikinai taip pat gerai įvaldė visas gudrybės bendravimo su publika, daugeliu manymu vieni geriausiu Keltiško folk-roko atstovų šiuo metu.
Pradėjus groti Aslan (verčiant iš turkų kalbos – liūtas), minia šiek tiek atslūgo. Pastarieji muzikantai žinomi dėl koverių tokiems atlikėjams kaip U2 ar Red Hot Chilli Peppers, turi sugebėjimą paversti dainas skambėti kitaip, galbūt labiau „airiškai“. Jie buvo paskutiniai pagrindinėje scenoje, vėliau veiksmas persikėlė į gatves ir barus iki pat ryto.
Paskutinė diena
Vos sugebėjau pramerkti akis. Skirtingai nei kiti, nejaučiau galvoje jokio ūžesio. Bet daugumai nusprendus kad be Guinesso bus sunku pradėti dieną, vienas iš bendrakeleivių pažadėjo nuvesti į jaukią vietą aptarti vakar dienos nuotykius ir šios dienos planus. Po 30 minučių kopimo į viršų atsiradome bare, kuris pasak vietinių prieš tiesiant kelius aplink buvo pasiekiamas tiktai valtimis. Ši vieta nustebino ne tik draugiškais vietiniais lankytojais, bet ir tuo, kad atidarius vyrų tuatelo duris pamačiau kambarį su biliardo stalais. Sunku spėlioti kodėl, bet šiaip idėja nebloga. Diskusijoms užsitęsus apie tai kad Guinessas negali keliauti ir panašiai pavėlavome į The Lions Of Africa antrą pasirodymą, tačiau spėjome išgirsti Kila.
Pastarieji groja kartu jau apie 20 metų, sukūrė tik jiems budingą stilių ir įvaizdį, nepanašu į jokią kitą grupę. Grupę sudaro septyni nariai skirtingų kilmių, muzikinio išsilavinimo, amžiaus ir religijų. Šis eklektiškas mišinys sukūrė grupę sugebančia įsisavinti muzikines įtakas ateinančias iš skirtingų pasaulio kampelių, jie per savo gyvavimo laiką išleido aštuonis pilnaverčius albumus. Apie gyvus šios grupės pasirodymus kalbama labai daug ir teigiamai. Galbūt, vienintelis šios grupės minusas yra tas, kad jų studijiniai albumai ne visada prilygsta gyviems pasirodymams. Jų pasirodyme Puck Fair dominavo airiški motyvai, bet buvo galima įžvelgti rytų, žydų bei romų priemaišų. Publika prie scenos susirinko taip pat gana įvairiaplunksnė, kas suteikė visam pasirodymui dar daugiau draivo ir žavesio. Muzikantai per visą laiką (apie 2 valandas) sugebėjo išlaikyti tą patį tempą, man asmeniškai nė karto neužsinorėjo padaryti pertraukos aplinkiniame bare, nes Kila nesuteikė tam galimybės.
Pasibaigus pagrindinės scenos pasirodymams, ožys (The Puck) buvo nukeltas nuo savo trono vidury pagrindinės aikštės, taip pat kurį laiką galima buvo išvysti fejerverkus prie pagrindinio tilto. Galu gale visos linksmybės persikėlė į gatves, tai galutinai palaužė mano valią ir spontaniškai prisijungiau prie minių.
Komentarai