Rugpjūčio 4 dieną ausis atšviežinti dar vienu geru albumu pasiūlė indie pop grupė iš Seattle’o, Throw Me The Statue, išleidusi LP Creaturesque.
Throw Me The Statue vardas muzikos pasaulyje šmėkščioti pradėjo dar 2004-aisias, kai Scott Reitherman taip pavadino savo solinį indie projektą. Sulaukęs pagalbos iš muzikuojančių draugų, Reitherman 2007-aisiais pavertė TMTS pilnaverte grupe, išleisdamas debiutinį albumą Moonbeams. Nors kritikų priimtas pakankamai teigiamai, įrašas pasaulinės šlovės TMTS neatnešė. Neatneš ir Creaturesque.
Naujojo albumo skambesys nepriverčia aiktelėti ar bent nusistebėti dideliais TMTS pasikeitimais. Kūriniai vos vos melancholiškesni, tarsi persmelkti nesmarkaus liūdesio nugriuvus ir užsigavus kelį ir tai, tiesa pasakius, sudomina. Progresą galima pastebėti paties Reithermano požiūryje, kadangi pakankamai savotišką vokalą jis pagaliau panaudoja ne tik kaip komišką įrankį; išties, norėdamas jis galėtų pravirkdyti savo publiką sukoncentruodamas melsvai pilkšvas melodijas ir verksmingą balsą į jautriausias klausytojų stygas. Pavyzdžiui, kūriniu „Ancestors“, kur jis beveik per ašaras traukia „You were always the funniest one“, ar „Noises“, kuri skamba lyg ką tik nužengusi iš to paties Moonbeams.
Galima kaltinti TMTS retsykiais įkyrinčiu naivumu, bet man patinka tai, kad jie nuoširdžiai daro tai, ką sugeba, neapsimesdami tuo, kas nėra. Jie nevaidina britiškų grupių ir neprievartauja savęs bandydami išplėšti kažką griebiančio už širdies. Bėdos tame šiokios tokios esama, kadangi vis pasikartojantys ritmai, kad ir apvilkti kažkuo naujesniu (ypač mano mėgstamiausioj „Snowshoes“), galėtų būti perklausyti ribotą skaičių kartų. Kodėl? Jie paprasčiausiai pabosta, nes perklausęs vieną dainą, jau jauti kitos konsistenciją. Jie lengvai įsikala į galvą ir dėl to lengvai įkyri – tai buvo bene didžiausia Moonbeams problema, nuo kurios kurdama Creaturesque grupė lyg ir bandė pabėgti. Naujo skambesio esama, ryškiai justi ir prasiplėtęs požiūris į instrumentų galimybes, bet to kol kas negana.
Kad dabar – 2009-ieji, ir kad Creaturesque – ne pirmasis Throw Me The Statue blynas, visgi jaučiama. TMTS praplėtė savo požiūrį ir nors išlikdami taip pat jaukiai naivūs indie poperiai, jie nebeapsiriboja tuo, kas jau siejama su jų vardu. Turiu galvoj išsyk „prilimpantį“, kritikų geriausiu albumo takeliu vainikuojamą „Hi-fi Goon“, kuris dvelkia 90-ųjų neonu, ar užbaigiantįjį „The Outer Folds“, primenantį kažką, kuo vis dar užsiiminėja Death Cab for Cutie.
Tiesą pasakius, nieko griebiančio už širdies ar verčiančio Creaturesque laikyti geriausiu šių metų darbu šiame albume tikrai nėra, bet jaukiai neįpareigojančiai besibaigiančios vasaros popietei tai pats tas.
ORE vertina: 7/10
Komentarai