Eksperimentinis kinas pagal Pip Chodorov

Prieš rašydama šį straipsnį svarsčiau, ar nereikėtų pirma supažindinti skaitytoją tarkim kad ir įvadiniu straipsniu apie eksperimentinį, ar kitaip – avangardinį kiną apskritai? Bet pamaniau, kad visgi neverta. Mat pastaruoju metu eksperimentiniai ar vadinami „kitokiais“, tačiau kino istorijoje reikšmingi filmai ir Lietuvoje išvysta dienos šviesą.

Dar vasaros gale kalbinau garsų savo filmais, o Lietuvoje ir savo leidybine veikla žinomą Pip Chodorov. Pipas yra JAV žydas, gimęs Niujorke. Šiandien jis gyvena Paryžiuje, kur vadovauja avangardinių filmų leidyklėlei „Re:voir“, kuri pasaulį supažindina ne tik su mūsiškiu Jonu Meku, bet ir su tokiais klasikiniais bei moderniais kino meninkiais kaip Stan Brakhage, Maya Deren, Hans Richter, Stan Vanderbeek, Peter Kubelka, Michael Snow ir daug kitų.

Taigi kalbamės apie eksperimentinius filmus, 2001 Space Odyssey, įkvėpimą ir Joną Meką.

Kas yra eksperimentinis kinas?

Asmeniška, poezija, išraiškos priemonė… Paprastai nepasakojamo tipo, bet nebūtinai. Tai labiau požiūris į filmą, nei žanras ar kategorija. Nekomercinis, nepriklausomas, asmeninis kino kūrimo būdas. Komerciniai filmai yra panašūs vieni į kitus. Pavyzdžiui, meilės istorijos ar fantastika. Jie pritaiko jau žinomus kino kūrimo principus. Eksperimentiniai filmai stengiasi kuo labiau išsiskirti nuo to, kas buvo sukurta anksčiau. Novatoriškumas. Eksperimentinis kinas yra ne apie tai, kaip užsidirbti pinigų, o apie tai, kaip sukurti filmą.

Kas yra svarbu eksperimentinio kino kūrėjui?

Sukurti ką nors reikšmingą ir išraiškingą, o ne suteikti malonumo kuo didesnei auditorijai. Žinoma, dauguma kino kūrėjų visada norėjo rodyti savo filmus kino teatruose, o ne meno galerijose ar per televiziją. Tačiau jiems svarbiau gera auditorija – ne didelė, bet gera. Peter Kubelka yra sakęs: „Holivudas yra taikomasis kino kūrimas, taikomasis verslas“. Taigi mes tuo neužsiimame, mes tiesiog kuriame kiną.

Kas tuomet yra kinas?

Kino kūrėjas yra laiko ir šviesos architektas. Tu kuri įvaizdžius ir garsus, kas iš esmės ir yra gyvenimo šiame pasaulyje patirtis. Gauni teisę 24 kartus per sekundę kontroliuoti tai, ką kažkas mato ir ką girdi. Na, o jei kino tikslas yra tik parduoti bilietus, tai šiek tiek skiriasi, nei sukurti kitokią patirtį. Stan Brakhage sakė: „Kinas nėra tik istorijų pasakojimas, tai daug daugiau. Tu atsimerki, ir matai tiek daug. O kinas dar turtingesnis už tai. Žmonės sumenkina kiną iki istorijų pasakojimo.“ Tai tiesiog kitoks požiūris į kiną.

Įdomu, nes dauguma žmonių tai vadina tam tikra meno forma, bet ne kinu…

Normalu, jei jie nežino, kas tai. Dauguma skaitančių žmonių neskaito Gertrudos Stein. Dauguma žmonių valgyti eina i McDonaldą…

Kodėl kuri filmus?

Tai klausimas, kurio klausiu daugelio kino kūrėjų. Kai buvau šešerių, daug sirgau, todėl dažnai žaisdavau vienas namuose. Mano tėvai turėjo 8mm kino kamerą. Kažkada tėtis nupirko man truputį juostos, o mama parodė kaip braižyti ant juostos ir kaip naudotis projektoriumi. Man labai patiko projektorius ir buvo įdomu, kaip tai, ką išbraižau atrodo ekrane. Taip išėjo, kad mano pirmas filmas ir buvo išbraižytas. Antras filmas – išpieštas. Vėliau pradėjau filmuoti. Man kino kūrimas buvo natūralus žaidimas. Mokykloje kurdavau trumputes istorijas su draugais, mokydamasis universitete vadovavau kino klubui. Ir tik tada, kai įstojau į Niujorko kino kūrėjų COOP (ang. Cooperative), kai pamačiau Stan Brakhage ar Werner Nekes filmus, supratau, kad norėčiau kurti kaip jie. Norėjau kurti gerus filmus. Taigi mėginau eksperimentuoti su įvairiomis idėjomis, kažkuo svarbiu.

Iš kur semiesi įkvėpimo?

Viskas, kas mane supa, suteikia idėjų! Pats filmavimo procesas, įvairūs atradimai, darbas su chemikalais ryškinant juostą. Štai, pavyzdžiui, mano filmas „Charlemagne 2: Piltzer” iš tiesų yra kitų mano filmų kombinacija. Sukūriau filmą, kuriame montažas atspindi muziką, jau anksčiau esu naudojęs filtrus, pats ryškinęs juostas, filmavęs „dienoraščio“ būdu. Taigi tiesiog viską sujungiau… Norėjau padaryti tikrai stiprų filmą. Ir pavyko! Iš tikrųjų, tai jaučiau, kad žmonės, kurie kuria ir domisi eksperimentiniais filmais, juos kuria silpnus. Todėl pamaniau, kad vienintelis būdas juos „papurtyti“ yra padaryti gerą filmą.

Kokį eksperimentinį filmą pavadintum reprezentatyviausiu?

Seniai jau norėjau išleisti skirtingų ir tikrai svarbių eksperimentinių filmų kompiliaciją. Kol kas esu išleidęs tik Hans Richter, Maya Deren monografijas… Manau, kad būtų labai gerai pamatyti nors po vieną kiekvieno kūrėjo filmą iš skirtingų laikotarpių. Bet juk negalima sutraukti viso eksperimentinio kino į vieną filmą! Būtų lyg užtektų perskaityti vieną eilėraštį tam, kad suprastum poeziją.

Kokius filmus mėgsti pats?

Filmus, kurie stebina ir priverčia mąstyti. Pavyzdžiui „2001: Space Odyssey”. Mačiau jį daugybę kartų, skaičiau apie jį, ne kartą analizavau, net turiu dalį jo juostos! Tai geras pavyzdys filmo, kuris išreiškia tai, kas išreiškiama tik per filmą. Kubrickas yra išvystęs ypatingą kino kalbą. Pavyzdžiui, viename „Space Odyssey“ kadre kaulas išlekia į orą ir virsta erdvėlaiviu. Kalbama apie pirmą žmonijos įrankį, kuris paskatino bet kokio kito įrankio, ir kartu visų įrankių išradimą, kas reiškia technologinę žmonijos pažangą, o ją reprezentuoja erdvėlaivis, kuris ir yra pasaulio pabaigos mašina… Visa tai įrėminta viename kadre, ir to visiškai pakanka. Visi Kubricko filmai labai skirtingi, skiriasi net žanras. Bet esmė lieka ta pati. Visi jie kalba apie nesusišnekėjimą, žlugimą, disorganizaciją, šaltą požiūrį į žmogiškumą, absurdą. Bet ne iš pesimistinės pusės. Aš tikrai žaviuosi efektyviu ir apgalvotu filmo medijos panaudojimu – tam, kad naujais būdais išreikštum inovatyvias ir įdomias idėjas.

O ką gali pasakyti apie šiandien naudojamą kitą kino mediją – video?

Man atrodo, kad menininkai ar kino kūrėjai neišnaudoja video formato galimybių. Bent jau nesu to matęs. Juk galima išgauti kažką ypatingo tik šiam formatui. O dauguma žmonių juo imituoja kino juostą. Tai nereiškia, kad video formatas yra blogas. Tarkim, šviesa. Juosta yra jautri šviesai, todėl žaidžiant su šviesa galima išgauti įdomių efektų. Video formatas nežaidžia su šviesa, jis dirba su elektronika, todėl galima sugalvoti kitokių dalykų, pavyzdžiui su pikseliais, linijom arba grynom spalvom.

Pakalbėkime apie tavo filmus. Kokį formatą naudoji ir kodėl?

Pradėjau nuo 8mm, bet kai man buvo devyneri, tėtis padovanojo super 8mm kamerą ir nuo to laiko naudoju super 8. Vėliau pamėginau 16mm, bet tik dėl to, kad kelių mano filmų projektai buvo per ambicingi ir per sudėtingi 8mm. Yann Beauvais (kino kūrėjas ir prancūzų kino kritikas) patarė man naudoti 16mm, nes šis formatas ne toks trapus, be to, galima daug lengviau jį saugoti ir daryti filmo kopijas. Tačiau iki šiol labiausiai patinka super 8, nes pigiau, galiu filmuoti neatsargiai, visur su savim nešiotis kamerą, tiesiog laisviau jaustis.

Kokie kino menininkai padarė įtaką tau ir tavo filmams?

Jų yra labai daug. Jaučiu lyg kalbėčiausi su jais per savo filmus. Pavyzdžiui Paul Sharits ir Tony Conrad kūrė blyksinčius (flicker) filmus. Kai dariau „Charlemagne“ aš irgi naudojau šį efektą, tik viską sujungiau su Charlemagne Palestine muzika, taip pat naudojau kitas technikas, kurios jau buvo prieinamos 2002, ir ko dar nebuvo 70-aisiais. Yra žmonių, kurie mano, kad didelę įtaką man padarė Jono Meko filmai. Įdomu yra tai, kad kai aš pirmą kartą pamačiau jo filmus, pagalvojau, kad jis tikrai filmuoja panašiai, kaip ir aš filmuoju visą gyvenimą! Kai žurnalistai klausia Jono, kodėl jis filmuoja, jis sako, kad nežino, tiesiog turi užfiksuoti savo draugus, žmoną, laimę. Suprantu, kad tai yra ta pati priežastis, dėl kurios filmuoju aš! Todėl jaučiuosi, lyg jį kopijuočiau (cha cha)! Na, iš tikrųjų, tai stengiuosi nedaryti to, ką darytų Jonas. Pavyzdžiui, nenaudoju laiko, datos užuominų, neįgarsinu filmų savo pasakojimu apie tai, kas vyksta ir t.t.

Esi geras Jono Meko draugas. Kaip susidraugavote?

Mes susipažinome per Ligh Cone (aut. past. filmų platinimo organizacija Paryžiuje, Pipas ilgai joje dirbo). Kadangi dažnai važiuodavau į New Yorką, turėdavau reikalų Antologijoje (Anthology Film Archives): reikėdavo nuvežti pinigus, paimti vienus ar kitus filmus. Taigi kaskart atveždavau pinigų, o Jonas pinigus mėgo (cha cha). Taigi mes kažkaip susidraugavome, eidavome išgerti. Jonas sakydavo, kad turi verslo susitikimą, ir mes eidavome gerti alaus. Jis iš tikrųjų patardavo, kokius filmus vertėtų turėti Light Cone, kurie filmai yra svarbūs, kurie dažnai nuomojami, tinka festivalių programoms…

Ar tau patinka Jono Meko filmai?

Pirmasis, kurį visi mėgo – „Notes on the Circus“ – man nepatiko. Nors dabar patinka. Labiau mėgstu tuos, kurie kalba apie skirtingus periodus, skirtingus draugus ir įvykius. Labai mėgstu „Walden“. Tačiau vėliau pamatai, kad jo filmai kartojasi. Todėl Jonas ir liovėsi naudojęs kino juostą ir perėjo prie video. Tiesiog suprato, kad kopijuoja pats save. Man taip pat labai patinka jo naujas projektas – 1001 naktis.

Nuorodos

www.re-voir.com
www.re-voir.com/pip/
www.imdb.com/name/nm1313925/
www.lightcone.org/?langue=en
www.anthologyfilmarchives.org