Ar dažnai tenka apsilankyti mistinių, visiškai nežinomų grupių koncertuose, kurių muzika tave netikėtai pagauna ir tempiasi giliai į savo garso sluoksnių misteriją palikdama keistos nostalgijos pojūtį keleriems metams? Mums – ne per dažniausiai.
Todėl, kai daugiau nei prieš metus Palangos Ramybės kultūros centre išgirdome po pavasarinės drėgmės prisikaupusią atmosferą nardančias grupės Heligoland gitaras su melancholišku vokalu ant viršaus, tiesiog suakmenėjome. Ir štai šie australai iš Prancūzijos keliaudami šiaurės link vėl užsuks į Lietuvą. Apie tai, kurių galų jie atkako iki Europos ir dabar traukia čionais, paklausėme kolektyvo bosisto Steve Wheeler.
Heligoland yra ir nedidelė, jauki sala Šiaurės jūroje. Ar teko joje lankytis?
Buvau ten kartą prieš penkerius metus, kai užsukau kelioms dienoms į Hamburgą. Tada buvo vasaros vidurys, puikus oras, jokio vėjo, o jūra – rami ir lygi. Atvykau ten po tris valandas trukusios kelionės keltu ir negalėjau patikėti kokia ši sala maža ir tuo pačiu izoliuota. Praleidau ten keletą valandų vaikščiodamas, sužinojau daugiau apie jos istoriją ir daug fotografavau. Pati sala ganėtinai nuostabi, keletas mielų paplūdimių, kyšančių raudonų uolų ir žolėtų plokščiakalnių pačiame salos viršuje, kuri nutaškuota dideliais krateriais nuo bombardavimo per karą. Tai žavinga vieta, kuri jautiesi lyg būtum toli nuo namų, tačiau pati sala iš tiesų yra visiškai netoli nuo Europos žemyno.
Taip, ši sala turi įdomią istoriją. 1947 m. karo jūrų laivynas susprogdino ten didelį kiekį sprogmenų, kuri dėl to perskilo į dvi dalis. Ar grupė Heligoland taip pat yra perskilusi tarp Australijos ir Europos?
Heligoland, kurią žmonės mato Europoje gerokai skiriasi nuo tos, kuri egzistavo Australijoje. Į veiklą įtraukta keletas kitų žmonių ir mes patys kaip asmenybės pasikeitėme gyvendami už jūrų. Kai pažvelgiam atgal, visa tai iš tiesų atrodo kaip visiškai atskiras gyvenimas. Esame perskirti ta prasme, jog grupė turėjo dvi gyvybes: vieną Australijoje ir dabar kitą, šioje jūrų pusėje.
Visgi kodėl išvykote iš Australijos?
Kad išbandytume kažką naujo ir skirtingo. Tik tiek. Išvykome į naujos patirties paieškas.
Ar Heligoland groja tipinę Australijos grupių muziką? Ar tai kažkas išskirtinio iš Paryžiaus? Kodėl pasirinkote būtent šį dream pop/slowcore stilių?
Dabar jau sunku įsivaizduoti Heligoland kaip australų grupę. Paryžiuje praleidome nemažai laiko ir mūsų patirtis Europoje suformavo mus kaip žmones ir muzikantus. Tai pakeitė mūsų muziką. Čia į grupės veiklą įsiliejo kiti žmonės. Tad kai kuria prasme tai lyg ir „naujoji“ Heligoland palyginus su ta, kuri egzistavo anksčiau. Visuomet turėsime tą savitą skambesį, bet tuo pačiu metu viduje jaučiamės kitokie kaip žmonės ir kaip muzikantai palyginus su tuo kokie buvome Australijoje. Nežinau kaip turi skambėti tipinė australų grupė – kiekvienas tai suvokia skirtingai. Mes patys niekada pernelyg nesureikšminome nacionalinės kilmės kaip mūsų identiteto dalies. Esame muzikantai, kuriame muziką ir nemanome, kad jei jau esame australai, tai dėl to skambame kažkaip kitaip. Mūsų muzika ganėtinai emocionali ir asmeniška, labiau pagrįsta ryšiais tarp žmonių grojančių kartu, nei kažkokiu tautinio identiteto pojūčiu.
Ar jaučiate kokią nors įtaką iš muzikinės Paryžiaus scenos? Ar ten užtenka erdvės jums, kad išvengti garso, kurio nenorite savo muzikoje?
Muzikinė scena nedaro tiek įtakos, kiek pats faktas, jog gyveni Paryžiuje. Tai nuostabus miestas gyventi. Ši patirtis labai skiriasi nuo gyvenimo Australijoje. Esi nuolat formuojamas ir įtakojamas aplinkos, kurioje gyveni, tad mūsų muzika natūraliai įtakojama. To negalima nusakyti tik fiziniu buvimu Paryžiuje. Garsai, jausmai ir žmonės, su kuriais susiduri ir su kuriais bendrauji randa kelią į muziką kad ir kur begyventum. Taip jau nutinka visur kur esi.
http://www.youtube.com/watch?v=81yq-pyBrg0
Kas yra next big thing Paryžiaus muzikinėje scenoje? Ar yra kažkokių reiškinių į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį?
Tai visada sunkus klausimas nebent fanatiškai seki muzikos žiniasklaidą ir zinus. Kažkas pastaruoju metu sakė mums, jog kurį laiką buvo kraustomasi iš proto dėl Baby Rockers – labai jaunos grupės su kostiumais ir kaklaraiščiais. Bet manau tai jau praeityje. Paryžiuje yra grupių kuriančių įdomią muziką, tokių galima rasti daugelyje miestų.
Kritikai lygina jus su Cocteau Twins. Ar tai jūsų niekada neerzina? O galbūt atvirkščiai – jūs ir siekiate būti panašiais į juos?
Visiškai ne. Mes visuomet bandome atrasti savo garsą ir savo balsą. Mes niekada nesėdime repeticijose klausydami įrašų ir sakydami „ei, pabandome pakartoti tokį garsą“ ar kažką panašaus. Kalbant apie palyginimus su tam tikromis grupėmis – tai ne tik su Cocteau Twins. Pavyzdžiui, žmonės lygina ir su Mazzy Star, taigi neverta susierzinti ar dėl to nusiminti. Išgirdę muziką ir norėdami ją apibūdinti kitiems ar rašydami recenzijas žmonės dažnai bando surasti palyginimų su tuo, ką jau pažįsta. Tai lyg tam tikras atskaitos taškas. Ir ar tai bus Cocteau Twins, ar Mazzy Star, ar kokia kita grupė – labai individualu. Svarbu, kad mes tyčia nesistengiame taip skambėti. Ir patys Heligoland nariai labai skirtingi, ir jų muzikiniai skoniai skiriasi. Heligoland muzika atsiranda toje erdvėje, kuri susikuria tarp keturių žmonių, iš to skambesio, kuomet mes grojame kartu.
Kaip jūs pradėjote dirbti su Robin Guthrie?
Kurdami muziką naujam albumui visada galvodavome, kad norėtume vėl padirbėti su prodiuseriu ką darėme ir anksčiau, įrašinėdami A Street Between Us. Ir nors iki tol nebuvome niekada sutikę Robino, žinojome, jog jis gyvena Prancūzijoje, o jo muzika ir prodiusuojami dalykai mums patiko, nusprendėme paklausti ar jo nesudomintų šis darbas. Susitikome keletą kartų ir pagrojome albumo demo, kalbėjome apie dainas ir mūsų idėjas, kaip tai turėtų atrodyti. Nuo pat pirmųjų susitikimų mes tikrai gerai sutarėme.
Kaip sekėsi dirbti su šiuo žinomu veikėju? Ar buvo kokių skirtumų nuo tų, su kuriais dirbote iki šiol?
Buvo nuostabu, jog galėjome dirbti su prodiuseriu, kuris turi tiek daug idėjų ir daug grupių įrašinėjimo bei prodiusavimo ilgametės patirties. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad Robin suprato kaip mūsų muzika atliekama ir kaip ji kuriama ir suvokė, kokį įrašą norime padaryti. Taigi, nuolat atrodė, jog visi drauge dirbome prie šio albumo. Nors pats įrašinėjimo procesas šiaip būna kupinas streso, nes visuomet stengiesi pabandyti išgauti geriausia ką sugebi, studijoje tvyrojo labai pozityvi ir lengva atmosfera. „Kaip viskas vyko“ prasme, tai pagrindinius garso takus įrašydavome Paryžiuje, po to vokalus ir papildomas instrumentines partijas – Robin studijoje, kur jis ir sumiksavo įrašą. Dirbome daugybę mėnesių, nes Robin arba mes nuolat vykdavome į turus. Taigi, visas procesas kažkiek užsitęsė. Tai tikrai nebuvo problema, nes kiekvienąkart susitikę tiesiog pradėdavome dirbti nuo ten, kur sustojome. Mes labai, tiesiog, žiauriai patenkinti rezultatu. Dirbti buvo neįtikėtinai džiugu ir mes išties dėkingi Robin už visą entuziazmą ir energiją skirtą šiam projektui, už jo darbą prižiūrint įrašinėjimo sesijas ir neįtikėtiną galutinių garso takų sumiksavimą.
Kiekvienas prodiuseris su kuriuo dirbi turi savo patirtį, idėjas. Jie kaip asmenybės skirtingi. Darbas su Robin skiriasi nuo J.Walker, kuris prodiusavo mūsų antrąjį albuma A Street Between Us. Ir tai nestebina, nes kiekvienas į projektą atneša kažką savito.
Taigi, naujasis albumas. Bus išleistas ar ne? Prisimenam Palangos koncertą, po kurio minėjote, jog albumas jau įrašytas. Kodėl taip ilgai užtruko jo išleidimas?
Naujas albumas bus išleistas labai greitai.
Sunku tiksliai prisiminti mūsų koncerto Palangoje datą, bet įtariu, kad tuo metu kai lankėmės Lietuvoje vis dar įrašinėjome ir dar turėjome sumiksuoti. Po to kai grįžome iš turo dar baiginėjome su visomis papildomomis partijomis, dar kelis mėnesius užtruko miksavimas.
O kalbant apie tai, kodėl taip ilgai užsitęsė leidyba, tai ilga istorija. Muzikos išleidimas labai susijęs su tuo, kokiu būdu viską geriausiai ir tinkamiausiai suorganizuoti. Dažnai nutinka taip, kad tos leidybinės idėjos, kurias turi įrašinėdamas, pasirodo labai skirtingos nuo to kaip išties yra išleidžiama. Gali keisti leiblą, perrašyti sutartis ar išleisti jį savo jėgomis. Po to kai baigėme įrašus, kurį laiką atidžiai galvojome ir svėrėme skirtingas leidybos alternatyvas. Stengėmės apgalvoti kiekvieną galimybę, kad rasti geriausią variantą įrašo išleidimui, nes tai albumas, kuris mums velnioniškai brangus. Šis darbas gimė iš visos mūsų užjūrių patirties – tam tikra prasme visas tas Heligoland laikas patirtas čia yra lyg šio albumo DNR. Tai įrašas, kuriuo tikrai didžiuojamės ir kiekvienam asmeniškai jis reiškia labai daug. Taigi norėjome rasti geriausią galimybę jo išleidimui. Visi tie leidybinių variantų ieškojimai gal ir užtruko kiek per ilgai, nes nagrinėjome daug galimybių ir laukėme atsakymų iš žmonių. Kaip ten bebūtų, viskas jau rikiuojasi į savo vietas ir pasibaigus šiam turui grįžtame į Paryžių, viską baigiame ir skelbiame apie įrašo išleidimą.
Ar sunku šiuo metu surasti tinkamą leiblą, kuris atitiktų jūsų stilių, viziją ir filosofiją? Ko jūs siekėte rinkdamiesi leiblą?
Tai išties priklauso nuo to, ko nori iš leiblo, ko nori iš muzikos, ir ką bandai pasiekti. Heligoland – grupė, kuri visuomet turėjo labai didelių siekių, mes daug dirbome, kad sukurtume geresnes dainas, įrašytume geresnius albumus. Bet tuo pat metu mes niekuomet neturėjome tokių komercinių ambicijų, kurias turi kitos grupės. Šie du dalykai vienas kito nepaneigia ir įmanoma suderinti abu požiūrius. Tikriausiai mes labiau koncentruojamės į meninę dalį, nei komerciją, bet tuo pat metu siekiame balanso tarp abiejų. Mes esame muzikos industrijos dalis ir mums būtina išvykti, koncertuoti, reklamuoti savo įrašus tam, kad grupė gyvuotų ir galėtume kurti muziką.
Kalbant apie leiblus, mus labiau nei filosofiniai dalykai domina asmeniniai ir praktiniai aspektai. Kai pasirašai sutartį su leidykla, prisiimi partnerystę. O jos nori su žmonėmis, kurie tau patinka ir kuriais pasitiki asmeniškai, su tais, kurie gerai dirba ir kurie gali tinkamai atstovauti grupę ir jos muziką. Dirbant su leiblu yra akivaizdžių komercinių sumetimų, tokių kaip albumo išleidimas ir promo. Ir mes neesam to priešininkai, mes ne iš tų anti-press/media ar DIY punk tipo.
Savo įrašams ieškome galimybių būti išgirstais, kad žmonės išgirstų muziką. Tai išties svarbu.
Koncerte Palangoje nebuvo daug žmonių, bet visa atmosfera – nenusakoma, o vėliau jūs minėjote, jog tai buvo vienas geriausių pasirodymų. Ar išties svarbu kiek žmonių jūsų klausosi: dešimt ar šimtas?
Tai priklauso nuo vakaro ir nuo vietos. Ir kaip muzikantas, ir kaip klausytojas gali išgyventi neįtikėtinas patirtis mažiausiose erdvėse su galbūt dešimt klausytojų. Nebūtina groti stadione su 50 tūkst. žmonių, kad kaip muzikantas jaustum pasitenkinimą. Reikia pažymėti, kad savo muzika mes bandome pasiekti klausytoją, taigi visuomet labai gera kai koncerte yra gera publika. Bet mūsų pastangos ar grojimas nesiskiria nuo to ar klauso 10, 100 ar 1000 žmonių.
Dažnai grojate gyvai. Ar tai susiję su noru perteikti klausytojams gyvas, tikras emocijas?
Būtent. Kai eini į koncertą, nori pajausti grojamos muzikos emocijas. Mūsų muzikoje yra labai svarbus emocinis aspektas ir kuomet mes grojame, muzikuojant labai lengva visiškai ištirpti joje, leistis pagaunamam muzikos. Taigi, visuomet stengiamės publikai suteikti kažką asmeniško, tam tikrą jausmą ar emociją.
Paryžiuje pradėjote groti akustinius koncertus. Kodėl?
Akustiniai koncertai – naujausias Heligoland bandymas. Praėjusiais metais mus pakvietė pagroti „7éme ciel“ koncertų serijoje. Tai buvo pirmas pasirodymas grupės istorijoje, kai grojome akustiškai. Besiruošiant šiam išstojimui Karen, Dave ir Stéphane kelias savaites atrinkinėjo dainas iš dabartinio grupės koncertinio dainų sąrašo ir senesnių, adaptavo ir naujai jas aranžavo, kad tiktų akustiniam formatui – be boso, būgnų, gitaros efektų. Nors dainos buvo sukurtos su elektrinėmis gitaromis, bosu, būgnais, akustinio varianto skambesys maloniai nustebino. Po pasirodymo „7éme ciel“ atsirado dar kelios galimybės pagroti akustinius koncertus ir panašiai ketiname daryti ateityje. Dabar tai vystosi savaime ir tapo tam tikru kontrapunktu mūsų įprastiems pasirodymams pilnu sąstatu. Keli skirtumai – Dave ir Stéphane groja akustinėmis gitaromis, Karen tik dainuoja ir negroja gitara, bet galiausiai tokie koncertai suteikia galimybę atlikti kitą repertuarą ir pristatyti dainas kitoje šviesoje. Būtent tai mums labai patinka.
Šiame ture jūs vykstate į Baltijos šalis ir Suomiją. Ar buvo sunku tartis dėl koncertų čia? Kaip jūsų manymu žmonės reaguos į jūsų muziką? Ar turite kontaktų su fanais iš čia?
Daugiau mažiau panašiai kaip ir kitose vietose, kur vykome su turais. Visuomet yra galimybių koncertuoti, reikia tik apsižvalgyti ir užmegzti ryšius, susitikti su žmonėmis ir surasti galimybių pasirodyti.
Sunku nuspėti, kaip žmonės reaguos į mūsų muziką, mes išties nenumanome kaip bus.
Po mūsų pirmojo apsilankymo Latvijoje ir Lietuvoje mes gavome daug gerų atsiliepimų per MySpace ir e-mailų iš žmonių, kurie apsilankė koncertuose. Jie prašė sugrįžti dar kartą. Mes puikiai praleidome laiką tuomet ir išties norėjome grįžti. Tai pasaulio dalis, kurioje nė vienas iš mūsų iki tol nesilankė ir visuomet smagu apsilankyti bei pagroti naujose vietose. O dabar, kai grįžtame, norime atrasti naujas vietas, naujus klubus, naujus miestus ir daugiau sužinoti apie šalį.
Ką grosite koncertuose? Senas dainas iš A Street Between Us ar dainas iš naujoje albumo?
Grosime dainas iš abiejų albumų ir kai ką, kas sukurta visiškai naujai. Koncertinis dainų sąrašas keičiasi kiekvieną vakarą, taigi sunku nuspėti, kaip mes jausimės ir koks jis bus, bet paprastai tai miksas iš visų trijų albumų.
Draugams prižadėjome, kad jūs šį kartą pagrosite „Nearly everything is new“. Ar mes prisimelavome?
Gera sulaukti siurprizų.
Grupė Heligoland rugsėjo 19 d., šeštadienį koncertuos Vilniuje, klube “Musė” (nuo 21 val.), o sekančią dieną, sekmadienį – Klaipėdos klube “Roxy” (nuo 20 val.).
Komentarai