Vėl Zarasų vanduo ir miškas, vėl laužų liepsna, vėl daug muzikos, amatų, paskaitų ir baltiškos gyvensenos. Dvyliktą kartą patekėjęs Mėnuo Juodaragis buvo priešpilnis, o tai pagal lietuvių astrologiją reiškia: kaupiantis gėrybes ir puikus metas susiburti ir visiems kartu pajoti juodo mėnulio ragais. Tarsi elnias vaizduojamas ant MJR ženklo.
Joti tikrai buvo kuo, nes šio MJR tema buvo arkliai ir apie juos sukosi labai daug ašių ašelių. Arkliai vaikščiojo aplink, jie šmėkščiojo įvairiose apraiškose: simboliuose, šiaudinėse figūrėlėse, paskaitose, filmuose ir pasirodančių muzikantų vizualizacijose. Tiesa, šis festivalis turėtų būti muzikinis, tačiau jam lemta būti kur kas daugiau menų ir kitų įvykių lydiniu. Šiais metais kaip niekada gausi amatų programa, kur nuolat buvo galima žiūrėti kaip kuriama, mokytis ir netgi pagyventi amatininkų gyvenimą, nes amatų kiemas tiesiog virė nuo veiklos: šaudymas iš lanko, juostų audimas, rūbų dažymas, šiaudinių skulptūrų gamyba (tarp kitko labai neblogai jos atrodo), žvejybos tinklų gamyba ir t.t. Teko girdėti kad skirtingai nuo kitų, grynai amatams dedikuotų švenčių, čia galėjai perprasti visą pasaulėjautą įkūnytą į vieną ar kitą veiklą, simboliką, įrankius, autentiką, nes visi bendravo, skleidė savo amatą kuo patraukliau.
Naujasis menas pasireiškė Audrio Karaliaus inicijuotu EkoMenio projektu ir keliaujantys saloje tikrai ne dėl baltų arklių galėjo matyti tokius vaizdinius kaip lova viduryje ežero, iš žolių supintus medituojančius ir į ežerą žvelgiančius žmones, Lizdeikos lizdą su kiaušiniais, kuriame turėjo būti aiškinami sapnai (su prierašu „gelbėkime Lietuvą!”), išskustas milžiniškas žolės žiedas tikriausiai skirtas dvasioms iš kitų planetų ir galybė išsirikiavusių kurmiarausių, tikriausiai pritraukusių daugiausia dėmesio. „Žaisminga kastuvu kasti kurmiariausius“,- pagalvojau ne kartą eidamas pro šalį. Turbūt mano trumparegystė kalta, kad nepastebėjau jog kiekvienas kurmiarausis turi savo veidą, taigi kiekvienas iškasęs žemės grumstą rankomis suformuoja veidą, taip stodamas į veidų virtinę, kuri, sprendžiant iš paruošimo turėjo suformuoti iš keturių lygių dalių susidedančią stilizuotą svastiką – senovės baltų simbolį. Deja, dėl tokių kaip aš trumparegiškumo o gal dėl to, kad festivalis tikrai nebuvo toks gausus žmonėmis kaip praeitas, veidų iš žemės iškilo dvigubai mažiau nei sumanyta.
Žmonių tikrai nebuvo tiek daug, pasirodančios grupės irgi kuklesnės, nei praeitą MJR, matyt sunkmetis turi kažkokios įtakos, tačiau tikrai ne susitelkimui su kuriuo buvo organizuojamas festivalis. Festivalį kūrė 65 komandos nariai, kurie paplušėjo atsakančiai ir tas jautėsi kur beeitum. Kaip ir kiekviename MJR jautėsi kad visko vyksta tiek daug, kad norisi pakilti ir skristi iš vieno salos galo į kitą. Tačiau pakilti gali tik savo dvasia ir tenka susitaikyti su tuo, kad esame žemės kurmiai (kai kurie, beje, su dviračiais arba arkliais!). Daugiau įspūdžių tikiuosi išgirsite pasirodysiančiame OreCast, o dabar dar šiek tiek apie kai kurią skambėjusią muziką, kurios irgi buvo.
Donis su Rasa Serra atidarė pušyno sceną. Estai Virre vaišino dūdmaišiais ir kitais baltiškais garsais, primindami kad ir estai yra baltų gentis, kaip bebūtų keista. Katedra vertė šypsotis ir šėlioti. Ir nors Meškėlos seniai nėra tarp jų, jo dvasia skrajojo virš kratomų galvų su „arklio“ uodegom. „Akmenys“, „Mes jėga“ skambėjo ir skambės kažkur giliai mūsų galvose, tikriausiai kol atgulsim.
Nukeliavau prie laužo, nuo kurio viskas puikiai girdisi, matomos vizualizacijos, taigi galima žiūrint į ugnį dalyvauti toliau. Ugnis kūrėsi sunkiai, nes sukrauta buvo per daug atsakančiai, tsssakant – stori rąstai ir jų daug, taigi kūrėm visi pūsdami, šakeles nešiodami. Bekovojant su tokia kūryba Dandelion Wine iš Australijos bandė įkurti ugnį mumyse. Skambesys įdomus, elektrinis su autentiškais instrumentais, bet dainavimas ir visas pasirodymas toks, sakyčiau, nūdnokas. Retos piktesnės kūrinių pabaigos kažką įžiebdavo, bet teko patiems toliau tą laužą kurstyti protarpiais bandant pasišildyti ir savo atsivežtas dešreles. Of the Wand and the Moon tiesiogine to žodžio prasme prisiurbė arčiau scenos. Buriantis balsas, nenutrūkstanti akustinę gitara ir aš jau giliam sapne, nepaisant draugo entuziastingai pasakojančio apie „Pecha Kucha“ veiklos pradžią Vilniuje. Ką beprimintų ši danų „lazda su mėnuliu“: Death In June ar Current 93, bet tokie dalykai veikia kiek žinau ne mane vieną ir visgi buvo vienas stipriausią įspūdį palikusių pasirodymų.
McKaras pavaišino ypatingom vizualizacijom, vertusias visus žiūrėti ne ką senasis militaristas veikia už savo didžiojo monitoriaus, o kokį filmą sumetė šis filmais gyvenantis kūrėjas, beje puikiai ir įgarsinantis savo vaizdą. Ekrane matėme daug įvairių arklių, įvairiai šuoliuojančių, vėliau matėme didžianosį žydą skaičiuojantį pinigus, o tada mirštančius ir sužeistus arklius (po ko merginos skundėsi kelias dienas košmarais, nes greičiausiai nėra nieko baisiau lietuvės akiai kaip sužeistas arklys ;) ir daug daug mašinų, kurias dabar turime naudoti kaip arklio pakaitalą. Sakyčiau per daug akivaizdu, ką norėjo mums primesti garbusis McKaras, tačiau nepaisant įsitikinimų ir istorijos interpretacijų, garsas griežtas bet puikus plius šis filmas ir McKarui galima jau ir VJ raides prie pavadinimo priklijuot. Kažkaip man jau visko pasirodė gana ir efektingesnio šou nebesitikėjau, nors praleidau nemažai trankių ir mistiškų klasikų, tokių kaip d.n.s., Shnaresys ir Girnų Giesmės.
Šeštadienis buvo lietingas ir besislėpdamas nuo lietaus užklydau į jaukią palapinę su iškaba „Masažai“. Ten ir pabuvau ir masažą patyriau ant savęs ir net nemokamą. Taigi pasirodo atgaiva ir kūnui ir sielai laukia netikėčiausiose vietose. Tokių vietų buvo ir daugiau – susibūręs draugų ratelis galėjo mėgautis pirtimi ant ratų ant ežero kranto, skraidymas lėktuvėliu besileidžiančiu į Zaraso ežero vandenis, ekskursijos į miestelį ir daugybė filmų bei paskaitų.
Lietingas vakaras su muzika prikaustė prie pušyno scenos kuri pulsavo alternatyva ir neo arba post folkloru bei eksperimentika. Metaliniai Karas ir Andaja pakėlė ūpą, neokabaretiniai Num Num kaip visada nuteikia svajingai ir švelniai moteriškai skamba kietos vyriškos elektronikos fone. Dar vienas neokabaretas – Roma Amor iš Italijos vaišino jausmingu ir efektingu itališku folkloru apie raganas ir lietų. Šansonai papuošti akordeonu ir iššaukiančiais tekstais skambėjo tai svajingai, tai netikėtai šelmiškai.
http://www.youtube.com/watch?v=B_6qAD8RoN4
Į „žvaigždžių“ arba Didžiąją sceną traukiau tikrinti kas gi tie garsieji Inkubus Sukkubus (patiko ne-a!), Rasos Bubulytės naujo projekto su draugais norvegais Rasa Basom ir Tylos Labanoro su Veronika Povilioniene. Rasa – senas naujas atradimas, derinanti realybės šou su folkloru, Liverpulį su norvegais ir įvairius eksperimentinius sąskambius nuo shoegaze, triphop, cinematic iki folkloro, melodingo pop dainavimo. Puiku, puiku, norisi dar ir dar! Daugiau apie ją skaityti čia
Tylos Labanoro – Gvido Kovėros ir baltarusio Todaro Kaškurėvičiaus dūdmaišių projektas dar 2005 įrašę CD kartu su saksofonininku Petru Vyšniausku. Tačiau po keturių metų šios dūdos be vokalo susivienijo su Veronika Povilioniene ir ragavome itin žaismingą ir šiltą programą nepaisant tiesiog pliaupiančio lietaus kojos ir dūšia pačios kilnojosi.
Kalbant apie dūdmaišius, atskiro paminėjimo vertas vėlgi kaimynų baltarusių bendas Litvintroll.
Šis metaliukas gerokai atmieštas įvairiom dūdelėm, dviem dūdmaišiais ir tokiais užvedančiais ritmais, kad nešokinėti tiesiog neįmanoma. Tą ir darė didžioji dalis sušlapusios publikos.
Daug kas važiavo dėl Skylės, tačiau ji man nepatinka. Šiek tiek manau simboliška, kad 2008 metais jie atidarė festivalį, o šiais jau groja bene kaip pagrindinė grupė. Na, patys pasiklausykit ir pažiūrėkit kaip.
http://www.youtube.com/watch?v=m6wJX-_O5gI
Ir jau maniau kad festivalis baigėsi, kai pakuodamasis daiktus išgirdau iš tolo skambančius pačius Dead Can Dance! Viską metęs nurūkau prie pušyno scenos, kur išvydau bulgariškąją jų kopiją Irfan. Deiviška moteris ir mistiškas vyras apsikarstęs įvairiais būgnais skleidė aplink save visą spektrą senovinės dvasios, rytietiškus ritmus keitė įvairios giesmės, jaunimas būrėsi priekyje ir šoko, mano širdis šoko kartu su jais ir šventė dar vieną vasaros pabaigą….
Kitą vakarą jau Vilniuje, Alaus namuose, afterparty metu daugybė MJR vaizdų ir garsų, tie patys Dandelion Wine iš Australijos, sveikinimai ir daug alaus. Tą vakarą rugpjūčio 31 jau tikrai baigėsi vasara ir persirito į rudenį ir galima sakyti organizatoriaus Ugniaus Liogės žodžiais, gentis sutiko Naujuosius Metus.
Komentarai