„Pravda“ penktasis gimtadienis @ Tamsta Club, 2009-11-20

Matydamas nenormaliai daug žmonių gatvėse, pagalvojau: tai gali būti maištinga reakcija į žiniasklaidos kurstomą paniką. Krūptelėjau išvydęs praeivį su kauke. (Visi buvo su savo kaukėm, bet šitas – su medicinine.) Prie baro automatiškai išsirinkau kokteilį „Sveikuolis“ (ugninis vanduo + spanguolių sultys + citrinų sultys).

Niekada nešvęsčiau savo gimtadienio „Tamsta“ klube. Nors ten ne mažiau kvadratinių metrų negu kai kur kitur, o gal ir daugiau, bet tie pusę vietos užimantys stalai su kėdėmis ir šiaip aktų salės tipo patalpa atrodo kažkokia ankšta, kvadratiška ir beviltiška. (Manau, reprezentatyvi sociologinė apklausa parodytų, kad visiems labiau patinka tokios klubinės erdvės, kuriose yra užraitymų, užuolankų, paslapčių, daugiau negu vienas aukštas/lygis/koridorius/išėjimas/čilauto zona ir t.t.) O tas sėdėjimas prie stalų ir balkonėliuose atsiduoda tarybine estradinių koncertų tradicija. „Pravda“ savo penktajam baliui „Tamstą“ pasirinko turbūt dėl scenos – bet juk galima švęsti ir kokioje nors mokyklos aktų salėje.

Manau, „Pravdos“ skaitytojų auditorija yra daug margesnė negu ta, kuri susirinko „Tamstoje“. Vakarėlis atrodė gana akademiškas – tarsi klasės pirmūno vakarienė kviestiniams svečiams, kurių daugumą sudaro mokytojai, o scenarijų prižiūri tėvai. Pagrindinis scenarijaus akcentas buvo klausykla su kunigu nuodėmėms išpažinti. Manau, į tai reikia pažvelgti kaip mokė Žižekas: ironija kartais būna visai neironiška. Esu įsitikinęs, kad „Pravda“ labai rimtai žiūri į save ir savo misiją, todėl šitą klausyklą reikia suprasti kaip išraišką noro žinoti tiesą apie save ir savo skaitytojus (aišku, tai nereiškia, kad jie tikėjosi sužinoti tiesą). Tai patvirtino ir vidury koncerto įterptas filmas apie „Pravdą“ (pristatytas kaip poros minučių klipas, nors nutįso visą amžinybę), kurio pagrindinė personažė buvo močiutė, moralizuojanti apie jaunimo degradaciją.

Koncerto atlikėjai stengėsi nelikti abejingi klausytojų rūpesčiams, todėl sveikindamiesi paminėjo ir gripo epidemiją, ir krizę. Dainų tekstai taip pat atitiko bendras nuotaikas visuomenėje.

Šviežiena Miss Sheep su GeraiGerai (nors oficialiai rašoma atvirkščiai – „avis“ tik veidas, pajungtas smegenų centrui GeraiGerai?) padainavo, be kitko, apie nemigą. Faktas: daugelį krizės paliestų žmonių dabar kankina nemiga. O šiai grupei – ta prasme GG&MS – reikia palinkėti nekompleksuoti dėl savo elektrinio romantinio synthpop skambesio ir toliau jį puoselėti, užuot mėginus tai kompensuoti „vyriškai kietu“ gitariniu roku. Be to, man pasirodė abejotinas solistės pasirinktas juodosios našlės įvaizdis. Sakyčiau, reikėtų arba sutirštinti spalvas M.Mansono estetikos kryptimi, arba pasukti į post-pankiškos eklektikos pusę. (Uždanga)

Keistos ironijos visam koncertui suteikė tai, kad daugumai atlikėjų talkino tas pats būgnininkas ir gitaristai. Optimizacija?

Nors Alina Orlova sudainavo tik „aa-uu“ duete su Golden Parazyth, ji ir tais keliais garsais sugebėjo užgožti savo dueto partnerį, kuris šia prasme pateisino savo, kaip parazito, vardą. (Beje, viena mergina prie scenos atkakliai piktinosi Golden Parazytho performansu: pvz., kai jis griežė lūpine armonikėle, ta klausytoja garsiai, kad visi girdėtų, replikavo: „O, žiūrėk, išmoko groti!”)

(Beje, įsitikinau ir galiu paliudyti, kad Alina O. turi fotogenišką aurą, nes mano šiaip sunkiai valdomas fotoaparatas fiksavo A.O. nenormaliai ryškiai.)

Bet visus nunešė ir gimtadienio torto vinimi tapo pasakiškieji „Rhythm Junkies“. Tie tai pavaro. Ironiška tai, kad jų įvaizdžio strategija yra simetriškai priešinga „Pravdos“ strategijai: kaip sakiau, „Pravda“ po ironijos makiažu slepia narcizišką savi-obsesiją, tuo metu „Rhythm Junkies“, iš pažiūros labai įsijautę į savo retro įvaizdį (net jų veidai – kaip iš senų nuotraukų), produkuoja kažką tokio, ką galima apibūdinti kaip radikalią ironiją. Ko vertas vien solistės naudojamas megafonas vietoj mikrofono „gramofoniniam“ saundui išgauti. Ir visa tai – „be jokios ironijos“ (kabutėse – o kabutės irgi kabutėse). Ir šiaip – tokia grasroots proletariška estetika šiandien skamba šviežiai ir aktualiai. Jau žinau, kas gros mano 50-jame baliuje.

„Suicide Djs“ šį kartą atsuko šiek tiek kitokį savo veidą. Pastarąjį kartą buvau juos matęs MTV B-baliuje. Ten jiems buvo liepta nepasirodyti per mažai rokeriškiems. O čia jie nesigėdijo savo polinkio į buitinį realizmą ir vestuvinį miuzikholinį burleskinį skambesį bei performansą. Vienoje dainoje jie leido sau degraduoti iki stereotipinio (t.y. jau mirusio) roko herojaus, smurtaujančio prieš žmoną, kuri varžo jo laisvę („Man nereikia tavo mentų ir jų komplimentų“ ir dar kažkas apie skalbimą ir darbų pasidalijimą šeimoje). Vyrai vilkėjo juodus kostiumus, todėl neiškrito iš bendro konteksto ir prisidėjo prie visuomenės depresijos.

Uždanga dar ilgai buvo tampoma pirmyn atgal.

„Pravda“ – reiškinys, kas galėtų paneigti? Skaitom toliau.