Girnų giesmės – Sau kraštas (Girnų giesmės, 2009)

Kai kas jau prognozuoja, kad apie ambient/industrial kompozitorių Lauryną “Liuką” Jukonį pasakos muzikos mokytojai jei ne vidurinėse, tai bent aukštosiose mokyklose. Tačiau visko gali būti, kad Liukas pats pasakos apie garso estetiką ir suvokimą bei supažindins jaunimą su tokiais ambient pionieriais kaip Brian Eno, Tangerine Dream, Klaus Schulze.

Prieš beveik 10 metų pasigirdo pirmieji šio ex-metalisto bandymai kitaip įgarsinti savo pasaulėžiūrą. Per tą laiką pagrindinis jo projektas GG tapo gerai žinomu vardu ne tik Lietuvoje, tačiau ir užsienyje. Liukas ir toliau stebina savo kokybišku kūrybingumu. Tai jau 11 (vienuoliktas) albumas G.G. vardu, neskaitant daugybės kitų projektų. Neatsitiktinai ore.lt visai neseniai apžvelgė vieno tokio – Budrūs – darbą Devyniems rytams auštant. Šie du savarankiškai išleisti įrašai platinami kartu.

Nors G.G. pavadinimą žinau jau seniai, tai – viena pirmųjų pilnavertiškų pažinčių su šio projekto kūryba. Truputį trūksta konteksto, tačiau iš kitos pusės galiu priimti šiuos garsus gana “švariai”, be išankstinio nusistatymo. Tačiau tam reikia kantrybės. Netgi daugiau nei žiūrint Š.Barto filmus.

40-yje minučių telpa tik …5 nerimu ir įtampa alsuojančios kompozicijos. Atrodo, kad sklendi keistoje erdvėje, tarsi po vandeniu, kur vaizdas truputį raibuliuoja, o garsas ateina iš pačių tamsiausių gelmių – iš tikrųjų girdi net ne patį garsą, o tolimą ir prislopintą jo aidą. Tačiau to užtenka, kad suvoktum garso masyvumą. Laivai, užplaukę ant seniai išdžiuvusių jūrų seklumų. Sunkiai suvokiamo dydžio upės srovės lėtai nešamos mintys. Skambanti tyla. Toli nuo realybės.

Atsitikinai šio albumo išgirsti beveik neįmanoma – vienaip ar kitaip turi peržengti įprasto muzikinio pasaulio rubikoną, išmokti tylėti ir įsileisti į save garsą. Tuomet pro „camera obscura“ akutę pateksi į kitą pasaulį ir išgirsi hipnotizuojančią esmę – galėsi pabūti su savimi.

0/0