Radiohead interneto pagalba nemokamai atiduoda savo albumą ir tampa „menas turi būti nemokamas“ pavyzdžiu, verčiančiu tokius atlikėjus kaip The Cure ar Sonic Youth teisintis prieš savo gerbėjus. „Arctic Monkeys“ išgarsėja susikūrę anketą socialiniame tinklapyje „Myspace“, o Sandi Thom šlove pradeda mėgautis tiesiogiai transliuodama koncertus iš savo miegamojo Londone. Tai vadinama urban legends.
Tokių mitų (su)kūrimas iš esmės yra sveikintinas, nes urban legendos, stovėdamos priešakinėje linijoje kartu su guerilla ir Word of Mouth marketingu, suteikia galimybę šviežiai grupei, net ir neturinčiai daug lėšų, efektyviai reklamuotis. Vis dėlto, sugrįžkim į realybę, t.y. į šaltą daugiabučio rūsį, ar garažą, kuriame grupė iš Lietuvos kuria muzikos šedevrus ir mintyse svajoja jais užkariauti pasaulį. Atlikus nedidelį vietinės reikšmės tyrimą miesto mitų tema, pasirodo, jog dažniausiai tokia grupė svajodama užkariauti pasaulį tikisi, jog iš dangaus nukris kažkokia mistinė būtybė, pasivadinusi leiblu, vadybininku ar prodiuseriu, bei išgarsins grupę, jei tik ši gerai gros.
Deja, realybė kitokia – leidėjai nebeinvestuoja pinigų į jaunas grupes ir jų nebeaugina, o laukia, kol šios pačios išmoks ne tik originaliai, bet ir gerai groti, susikurs ne vieną ir ne dvi anketas socialiniuose tinklapiuose, užsiims jų nuolatiniu atnaujinimu, taip susikurdamos pirmąjį tvirtą gerbėjų ratą, bei išmoks save kūrybiškai pateikti tikslinei auditorijai (įskaitant ir minėtų urban mitų kūrimą), trumpai tariant – žengs pirmuosius marketingo žingsnius.
Pirmasis toks marketingo žingsnis – ne aklai susikurta „MySpace“ anketa (pasirodo, taip mano dauguma apklaustųjų grupių), o bent minimalus muzikos verslo ir internetinio marketingo išmanymas, bei svarbiausia – marketingo būtinybės suvokimas. Žymus muzikologas Tom Hutchison yra pasakęs, jog „70% informacijos apie muziką Europos žiniasklaidoje yra reklaminiai pranešimai“. Idėjinės muzikos (indie, alternative, underground, – kaip bepavadintum) rėmimas – ne išimtis, – jei mus pasiekia informacija, kad indie muzikos grupė tapo populiari dėka „MySpace“ socialinio tinklapio, pirma mintis, kuri turėtų ateiti mums į galvą – „kaip ir kodėl mes tą sužinojome?“.
Akivaizdu, kad indie muzika ir pati jos sąvoka, sukurianti idėjinės muzikos projekciją klausytojo galvoje, turi būti pateikta kaip meno kūrinys, žibantis jau vien iš savo paties nuostabumo, bet jokiais būdais ne dėl kruopščiai apgalvoto marketingo plano (juk didesnė tikimybė, kad nusipirksite daiktą, kurį jums rekomendavo draugas, ar pats/pati jį „netyčia“ atradote, bet ne dėl to, jog jums tą daryti liepė balsas iš TV ekrano).
Kaip pavyzdį galimą pateikti jau minėtą škotų multiinstrumentalistę Sandi Thom, kurios oficiali sėkmės istorija – internetinės jos atliekamų dainų transliacijos iš jos namų Londone, kurias tiesiogiai stebėjo šimtatūkstantinė auditorija, atnešusi jai kontraktą su viena didesnių leidybos įmonių – Sony. Svarbu yra tai, jog mes išgirdome šią istoriją iš reklaminių pranešimų, kuriuos vis dėlto kažkas turėjo parašyti. Įsigilinus į šią istoriją, nesunku paskaičiuoti, kiek kainuoja tiesioginė transliacija internetu, kai žiūrovų kiekis viršija šimtą tūkstančių, nekalbant apie milžinišką interneto greitį, kurio iš esmės negali suteikti eilinis internetinio ryšio operatorius. Įsigilinus dar geriau, ne taip jau sunku išsiaiškinti, kad Sandi Thom buvo pasirašiusi kontraktą su Sony dar prieš tai, kai išgarsėjo. Paprasta – žmonės galvoja, kad ji išties talentinga, nes million people can‘t be wrong, ir skleidžia informacija draugams, šie – savo draugams, tokiu būdu ją garsindami ir kurdami mitą, kuris yra lyg ir teisingas, bet tuo pat metu ir apgalvotas (lygiai taip, kaip kokakolos ir žiaumojamųjų pastilių „Mentos” tarpusavio sąveikos sukelti sprogimai, gerokai papildę šių gamintojų kišenes).
Trumpai tariant, pradedant naudotis interneto teikiamomis galimybėmis siekiant populiarinti grupę, svarbu atsiriboti nuo gajaus mito apie indie muzikos žvaigždes, kurios išgarsėja vien savo talentu (užtenka tik interneto jį viešai pademonstruoti), vietoje to – būtina suvokti, kad internetinis marketingas yra pradedančiųjų grupių reikalas, būtinas siekiant vienintelio tikslo – užkariauti pasaulį, net jei jis kol kas apsiriboja tik gimtuoju miestu.
Gruodžio 21, 2009 13:18
Kokius čia angažuotus vėjus rašo? Kur parodyk tie Cure ar kiti teisinasi dėl (ne)mokamos muzikos?
Išgarsėjo per MySpace? Išgarsėk nors ir per one.lt, jei pinigų turi. Čia eilinis piaras, remiamas didelių pinigų srautų. Juk kai kurios indie leidyklos turtingesnes už sub-major leidyklas.
Gruodžio 23, 2009 02:01
sharkien – treciu sakiniu patvirtinai tai ka raso straipsnyje.
o siaip tai cia geras pastebejimas.
Gruodžio 24, 2009 19:26
atrodo gan logiška, kad parduodant “šviežią naują” major leiblai bando įtikint vartotoją, kad šis vartoja indie ir čia viskas iš pirminės nekaltos idėjos ir taip toliau. indie turi šarmo, bet indie nebėra indie, ir bet kokios šiandieninės indie apraiškos kelia abejonę, ypač po tokių internetinių fintukų. tik man įdomu, kaip dar šitus fintukus major leiblai panaudos, pro kur dar pralįs.
bet šiaip, kodėl ta indie mitologija vis dar gyvuoja? kodėl visi prijaučia tam “mes tiesiog sau grojome, ir mus klausytojas atrado” garažui? man tai atrodo, kad tuomet klausytojas jaučiasi labiau šelpėjas/išgelbėtojas nei vartotojas. svarbu klausytojui nurodyti, kam jis atstovauja, ir jei major-l subtiliai pasufleruoja, kad tu “idėjiškai šelpi” kai iš tiesų tiesiog vartoji kas tau parinkta, koks galų gale skirtumas?? tik jei sužinai apgaulę, jautiesi apgautas. ir tau patinka muzika arba ne, gi nesakysi “nebegaliu tos airės klausyt po to, kai sužinojau, kad su sony kontraktą ji pasirašė anksčiau nei iš tiesų pasirašė.”
Gruodžio 29, 2009 01:23
Cactuse, būtent, kad muzika patinka. Tik visiški snobai klauso pagal tai ar tai yra “tikras” indie, “tikras” pankrokas ar “tikras” metalas. Jei tau patinka The Killers, klausai jų ir mėgaujiesi, nekreipdamas dėmesio kas jie nė velnio ne indie įrašų kompanijoms priklauso.
Gruodžio 30, 2009 10:21
taigi nebera dalyku, kurie neveiktu simuliakro principu. bent jau ten, kur egzistuoja vienokia ar kitokia, didesne sistema.
o is politiniu paziuru puses, tai neklausyti The Killers Karolio atzvilgiu butu logiska. netgi absoliuciai.
nes jei tau nepatinka kazkas tai linksmintis po to kazko veliava neprikolas.
Gruodžio 31, 2009 12:55
Mano nuomone, reikėtų klausyti muzikos, o ne grupės, stiliaus. Tai yra svarbiausia, kadangi jei ne muzika, tu net neatkreiptum į tą grupę dėmesio, na nebent tu grupes atrandi ir klausai ne pagal tai kas tau arčiau širdies, o pagal įrašų kompanijas ar kokius tai leiblus. Tai mano nuomone, neapsimoka ginčytis ir diskutuoti tokiais dalykais, kadangi vistiek visi klauso tai, kas jiems artima, ko nori mūsų vidus, o ne tai, kad “aš dabar klausysiu šitos grupės, nes ją finansuoja kažkokia įrašų kompanija”, nors pažvelgus net šia puse tu klausai tos įrašų kompanijos kuri tau arčiau širdies. Žodžiu, vistiek viskas pasisuka į tą pusę, kad mes klausom muzikos, o ne kažkokių etikečių kaip ta muzika pavadinta. Ačiū už dėmesį.
Sausio 3, 2010 02:46
“mes klausom muzikos, o ne kažkokių etikečių kaip ta muzika pavadinta”.
Nebūtinai, etiketės gali būti net labai svarbios. Nemažai mano pažįstamų net pieną perka pagal pakelio dizainą, jau nekalbant apie muziką – toli gražu neičiau į koncertą grupės, ant kurios CD būtų parašytas koks pvz. juodaodžius ar baltaodžius diskriminuojantis šūkis, nors pats skambesys man ir visai patiktų.
Muzikos produktas (t.y. pati muzika) toli gražu nebesibaigia tik skambesiu. Svarbūs yra daugelis faktorių – ne tik leiblas, bet ir galų gale atlikėjų išvaizda, ideologija, elgesys, dizainas, koncepcija, promotas. Taip, atsirenkam tai, kas patinka, tiesiog kalba eina apie tai, kad dažnai būnam apgauti, tų, kurie apskaičiuoja, kad esam būtent tas tipažas žmonių, kuriam muzika bus parduota. Lygiai taip, lyg būtume ekologiškų prekių šalininkai ir aktyvistai, o Maximoj pasirodytų patrauklia žalia pakuote apipavidalintas puikaus skonio, bet genetiškai modifikuotas pyragas su užrašu “Eko”. Didelė tikimybė, kad mes to nežinodami jį nusipirktume, bet ar sužinoję teisybę būtume patenkinti? Priklauso nuo to, kiek svarbūs mums mūsų įsitikinimai ir ar išvis tokius turime.
Sausio 22, 2010 00:20
O ar jūs įsitikinę, jog kažkas visą tai apskaičiuoja? Ar nemanot, jog tai vyskta savaime vien dėl to, jog masinė kultūra yra tokia nežmoniškai didelė ir plati? Na aš kartą pagalvojau štai, jog yra subkultūros, kurios turi konkrečias idėjas ir yra valdomos kažkokių idėjinių lyderių ar pan. net jei ir netiesiogiai, tai kažkaip kitaip. Tačiau ar egzistuoja tokia subkultūra (čia labiau tiktų tiesiog kultūra, gal net – reiškinys) kaip “masinė kultūra?” Ar tai tik centras apibrėžtas jo paribiuose esančios subkultūros? (kažkas panašaus į apskritimą – apskritime esantys taškai tik riboja tam tikrą plotą, tačiau tame plote nėra taškų, priklausančių apskritimui). Ir tuomet kyla klausimas ar tame centre yra logiškai ir apskaičiuotai, kieno nors valdomų ir vykdomų procesų ar tai vyksta savaime ir neplanuotai. Vieniems kažkas atsitiktinai gaunasi kitiems ne. Kas visą tai suka? Kapitalizmas? Pinigai? Žmogaus verslumas? Blem jaučiu čia ne į temą :D
Vasario 5, 2010 23:05
Na taip, truputį ne į temą su kapitalizmu :), bet nieko. O dėl “G.” komentaro pritariu, kad muzika mums patinka ne tik dėl skambesio, bet ir priklauso ir nuo atlikėjų elgesio, išvaizdos ir taip toliau. Tačiau manau, kad žodis “įsitikinimai” gal pavartotas netinkamai, aš turbūt sakyčiau, kad tai kas mums muzikoje patinka renkamės pagal savo estetinį skonį. :)
Rugsėjo 22, 2011 23:40
freelance writer
Rugsėjo 23, 2011 12:56
freelance writer