2010-iesiems beįsibėgėjant atsigręžiu į praėjusius metus ir į cd grotuvą dedu spintoje raudonuojantį Atikos įrašą Himnai ir vėliavos. Tai antrasis klaipėdiečių, savo stiliumi įtinkančių ir „Roko naktims“ ir „VU bardų festivaliui“, studijinis albumas, kuriuo grupė, kaip sako jų lyderis Darius Žvirblis, „atsikratė dar vieno savo karjeros etapo“.
Etapų, per trylika muzikavimo metų, būta daug: tarp ironijos ir ašarų balansuojantys Caro nebuvo ir Karvė ir kosmonautai demo įrašai, karjeros viršūne tapęs Po visko, ir pop kultūrai, ir seniesiems gerbėjams nelabai sėkmingai bandęs patikti Šalin rankas nuo rokenrolo, mama galiausiai iššaukęs grupės išsiskyrimą, po to – soliniai Dariaus pasirodymai ir vėl sugrįžimas į sceną kaip grupei. Dabar Atika atrodo nurimusi, pasinėrusi į sentimentus, o tokie Himnų ir vėliavų kūriniai kaip „Ilsėkis ramybėj“ ar „Tebūnie kas buvo“ skamba kaip nostalgiška grupės gulbės giesmė.
Tie, kurie nuosekliai domisi Atikos veikla, į rankas paėmę naująjį albumą ir pamatę dainų sąrašą akimirkai galėjo pasijusti apgauti – tarp dešimties kūrinių vienintelis „Balerina ant pastolių“ buvo tikrai naujas, prieš tai tik koncertuose girdėtas. Didžioji dalis („Žiema atėjo“, „Lietpalčiais praeiviai tekini“ ir kt.) dainų buvo įrašytos 2008 m. limituotu tiražu koncertuose dalintame demo rinkinyje Narcizų dainos, dar du – „Kaligula, laisvai!” ir titulinis „Himnai ir vėliavos“ yra senosios grupės kūrybos vaisiai. Tačiau paspaudus play paniurusi veidas išraiška pasikeičia: visi kūriniai įrašyti labai kokybiškai, maža to, neretai nevengiant „saugių“ eksperimentų, dėl kurių dainos skamba neįprastai ir naujai. Žinoma, tas „naujai“ – labai sąlyginis, nes kūrinių instrumentalas, ypač gitarų solo dvelkia klasikiniais roko kanonais, turinčiais mažai ką bendro su dabartinėmis muzikos tendencijomis.
Titulinė albumo daina koncerte „Bix“ klube. Dar du „Himnų ir vėliavų“ kūrinius galite išgirsti Ore grotuve
Kita vertus, Atika niekada nebuvo muzikos novatoriai. Ir naujajame albume jie tiesiog turi idėją ir ją realizuoja su jau įprastais atributais – avangardiniais dainų tekstais („Kažkur horizonte / Netoli Kolorado / Dangoraižių fronte / DJ-ėjų rado“ arba „Sanatorijos čia nepadės / Ei, ligoni, opa nuo kėdės / Nepalik terapijoms manęs / Kas delfinų – delfinams“ – pavyzdžių galima rasti kiekvienoje dainoje) ir slegiančiomis dainų melodijomis. Pastarasis epitetas nėra neigiamas – nors per daugelį metų sukauptame repertuare Atika turi ir tokių dainų kaip ši, jie visada buvo grupė kurios neklausysi per gimtadienio vakarėlį, bet įsijungsi liūdesio ar bent jau susimąstymo, savianalizės akimirką. Matant sausakimšus „Bixus“, Atikai pristatinėjant šį albumą, atrodo, kad tokia grupė yra reikalinga ir vis dar aktuali. Dėl to norisi tikėti, kad šiuo metu besiilsintys klaipėdiečiai dar sukurs ir trečiąjį studijinį įrašą ir ta „gulbės giesmės“ nuotaika, neapleidžianti klausant Himnus ir vėliavas, pasirodys buvusi apgaulinga.
http://www.youtube.com/watch?v=Ul4rrVHvsec„Indigo“ – albumo pristatymuose grotas, bet į Himnus ir vėliavas neįtrauktas kūrinys
ORE vertina: 8 iš 10
Komentarai